Sibire gyvenusios kūrėjos rankas ir širdį šildė rankdarbiai

Prieš šešerius metus į amžinybę iškeliavusios vyžuoniškės Onos Mintaučkienės (Bartašiūtės) rankdarbių skrynią atvėrę šeimos nariai neliko abejingi savo mamos ir močiutės ilgus metus puoselėjamam grožiui ir nusprendė jį parodyti visuomenei. Tuo pasirūpinusi močiutės anūkė Vilma Šeikienė, kuri Vyžuonų bibliotekoje atidarė O. Mintaučkienės tremtyje siuvinėtų, austų rankdarbių parodą „Prisiminimai…“, džiaugėsi, kad bent dalele gali prisidėti prie tautodailės darbų išsaugojimo ateities kartoms.

Rado ir senų rankraščių

Visąlaik gyva savo anūkų ir vaikų ar pažinojusių prisiminimuose išliksianti O. Mintaučkienė, kaip pasakojo jos anūkė Vilma, niekuomet nesididžiavo savo nudirbtais darbais, buvo rami ir santūri. Daug dirbusi moteris visuomet rasdavo laiko prisėsti prie rankdarbių. Pas močiutę Vyžuonose vasaras leisdavusi Vilma prisiminė, kaip nuvažiavusiai anūkei močiutė mėgo parodyti savo pačios austus audeklus. „Tačiau apie siuvinėtus dirbinius mažai kalbėdavo. Aš juos matydavau tik buityje: papuoštą rankšluostį, ant stalo padėtą servetėlę… Prieš pat jos mirtį netyčia aptikau močiutės rankdarbius: jie buvo sudėti spintoje, antrajame namo aukšte. Tuomet jos paklausiau: „močiute, kada tu spėjai?“. O ji pradėjo pasakoti, iš kur tie darbai atsirado. Pasirodo, jie visi gimę Sibire“, – prisiminimais dalijosi anūkė.

Po močiutės laidotuvių Vilma atsitiktinai rado ir O. Mintaučkienės dienoraščio fragmentus. Paprastame sąsiuvinyje buvo aprašyta, kaip vyžuoniškė su savo šeima buvo ištremta į Sibiro platybes, papasakota, koks jos gyvenimas ten laukė, ką patyrė ir išgyveno. „Rankose laikydama šį rankraštį troškau tik vieno – kad kuo daugiau žmonių tai pamatytų, perskaitytų… Niekaip nesugalvojau, kaip aš tą rankraštį parodysiu: juk nevaikščiosiu po kiemus ir nerodysiu kiekvienam sutiktajam. Taip pat mano močiutė mėgo savo rankdarbiais dalintis su kitais, tad galvoje sukosi mintis, kad turėčiau pratęsti šią idėją ir juos parodyti kitiems“, – šypsojosi moteris, kurią dar vaikystėje jos močiutė nuolat ragindavo pradėti austi, bet anuomet mergaitei tai visai nerūpėjo.

Apie savo močiutę šiltais prisiminimais besidalijanti Vilma dabar šiek tiek gailisi, kad taip ir neišmokusi austi, tačiau ji nėra abejinga menui ir moteris taip pat kuria rankdarbius.

Moteris prisipažino, kad iš praeities jos atmintyje išliks staklių pokšėjimas ir vyžuoniškės pasakojimas apie Sibirą.

Amžinojo įšalo žemėje rado kelią į kūrybą

Šiais laikais siuvinėti, moters įsitikinimu, yra daug paprasčiau: į bet kurią parduotuvę nuėjus galima įsigyti tai, ko pageidauja širdis. O juk anais laikais tremtyje gyvenantiems lietuviams nusipirkti siūlų ar medžiagos nebuvo galimybių. „Visi buvo išvežti taip, kaip stovi. Su savimi nieko nepasiėmė. Mane stebina tai, kad sunkiai dirbdami Sibire darbštūs lietuviai rasdavo ir laiko, ir noro, ir lininių audeklų, iš kurių galėdavo kažką gražaus sukurti. Kiek pamenu iš senelės pasakojimų, pirmus dvejus metus už darbą tegaudavo tik duonos, o jau paskui kažkiek pinigų. Moterys paprašydavo į Irkutską važiuojančių vyrų, kad šie medžiagos ar siūlų parvežtų“, – pasakojo Utenoje gyvenanti moteris, Vyžuonų bibliotekoje eksponuojanti savo močiutės O. Mintaučkienės siuvinėtas pagalvėles, staltieses, paveiksliukus, įvairius užtiesalus, puošdavusius skurdžią tremtinio buitį. Tiesa, kai kuriuos darbus paveikė laikas: nors ir tvarkingai sukrauti rankdarbiai nubluko, pagelto, tad kai kurių eksponuoti paprasčiausiai nebuvo galimybių.

Vyžuonų krašte augusi O. Mintaučkienė į tremtį pateko 1948 metais – ji ten gyveno dešimt metų, sukūrė šeimą, čia gimė ir pirmoji dukra.

Grįžusi iš tremties vyžuoniškė kartu su savo vyru Vincu gyveno ūkiškai: augino gyvulius, laikė ir avis, iš kurių vilnos verpdavo siūlus, iš vietos moterų išmoko austi. „Mano močiutės rankos nuolat judėjo, – prisiminė pašnekovė. – Jei ne ūkio darbus dirbdavo, tai prie rankdarbių sėdėdavo. Senelė net ausdama pasakodavo apie Sibirą, dalydavosi savo prisiminimais ir beveik visada verkdavo. Dar būdama vaikas mąstydavau, kodėl ji nuolat prisimena tą praeitį. Kai užaugau supratau, kad patys gražiausi močiutės gyvenimo metai prabėgo išgyvenant tikrą siaubą Sibire, nes ji su savo tėveliais buvo ištremta sulaukusi 12 metų“.

Labai mėgusi gėles, o ypač jurginus, O. Mintaučkienė niekam neleisdavo nuskinti nė vieno žiedo. Savo anūkę Vilmą, kuri dažniausiai viešėdavo pas senelius kaime, išmokė ne tik mylėti grožį, bet ir vertinti kiekvieną žmogų, kuris yra šalia mūsų.

Autorės ir V. Šeikienės asmeninio archyvo nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas