Peizažai ar šventieji atgyja siuvinėtuose paveiksluose

Nuo mažens sėdėjusi audimo staklėse, kartu su savo mama siuvusi, mezgusi ir dariusi visus kitus darbus, be kurių ano meto moterys neįsivaizduodavo savo gyvenimo, Garnių kaimo (Daugailių sen.) gyventoja Leonora Žygienė iki šių dienų užsiima kūrybine veikla. Nors gyvenant kaime ir laikant ūkį darbo netrūksta nuo ryto iki vėlaus vakaro, daugybę spalvingų paveikslų išsiuvinėjusi moteris džiaugėsi, kad geriausias būdas pailsėti ir išvėdinti pilną minčių galvą – atsisėsti į minkštą krėslą ir į rankas paimti adatą bei siūlus.

Gyvena tarp siūlų

Daugiau nei prieš du dešimtmečius L. Žygienė kartu su savo vyru Stasiu iš Utenos atsikraustė į jo gimtinę – Garnius. Kaip sakė moteris, atėjo toks laikas, kai žmogui kaimas tampa daug patrauklesnis ir gražesnis nei jaunystės metais, kuomet augo vaikai, kasdien tekdavo skubėti į darbą ar rūpintis kasdieniais reikalais. Susitvarkę seną sodybą, pavertę ją šiuolaikiška ir modernia, rūpestingi ir darbštūs šeimininkai džiaugiasi, kad šiandien sulaukia dukrų su šeimomis bei anūkų, mėgstančių pabėgti nuo miesto šurmulio.

Jau daugelį metų Garnių gyventojai gyvena ūkiškai – jie laiko karvutę, būrį avių, tad darbo, anot šeimininkės, netrūksta: iš šviežio pieno ji gamina natūralius produktus. Dideliame kieme puikuojasi gražūs gėlynai, žydintys krūmai, todėl kiekvieną reikia ne tik apravėti, bet ir paglostyti ir pasidžiaugti. Darbų sūkuryje it voverė besisukanti L. Žygienė spėja ir namų ūkio ruošos darbus nudirbti, ir su vaikais pabendrauti, ir užsiimti savo pomėgiu – siuvinėjimu.

Maždaug prieš trejus metus jos dukra atsisiuntė nedidelį paveikslėlį ir pati jį išsisiuvinėjo. Iš savo geriausios draugės dovanų gimtadienio proga gavusi siuvinėtą paveikslą moteris tvirtai apsisprendė – siuvinėti pabandys ir ji pati. „Ir pradėjau, – šypsojosi garniškė. – Kodėl gi aš negaliu? O dabar jau tapo liga, negaliu be siuvinėjimo. Jei pavargstu, prisėdu pailsėti, iškart pasiimu paveikslą – ir taip gyvenu trejus metus“.

Vieną paveikslą pabaigia siuvinėti, veža į Uteną jo įrėminti, paskui iškart imasi kito. „Adatos su siūlu nepaleidžiu nė dienos. Taip ir gyvenu tarp siūlų“, – prisipažino moteris, rodydama kambariuose kabančius ir sienas puošiančius savo rankdarbius. Senus, tačiau atnaujintus ir kadaise smulkiam dvarui priklausančius namus ji dabina siuvinėtais paveikslais su šventaisiais, gėlių žiedais ar peizažais.

Nuo 12 metų – prie audimo staklių

Gavusi ilgai lauktą ruošinį siuvinėjimui su šventaisiais, L. Žygienė nuoširdžiai džiaugėsi: „turėsiu mielo darbo“. Šis darbas tęsėsi net keturis mėnesius, todėl karantinas moteriai neprailgo. „Man gražu, kas yra spalvota“, – prisipažino ji. Išsiuvinėjusi, įrėminusi savo rankdarbius, ji tvarkingai padeda, nes ant sienų pakabinti vietos jau nebėra, tad naujausi ir patys gražiausi darbai laukia savo eilės – juos moteris padovanos geriausiems savo draugams, giminaičiams, kitiems artimiesiems.

Auksarankę moterį kūryba, kuri labiausiai ramina ir įkvepia, lydi nuo vaikystės – ji kartu su savo mama nuo 12 metų sėsdavo prie staklių, todėl abi išausdavusios rietimus audinio, iš kurio siūdavo lovatieses, užuolaidas… Dar tarybiniais metais į butą Utenoje atsikrausčiusi L. Žygienė susikarpė į rietimą tvarkingai suvyniotą audeklą ir iš jo pasisiuvo užuolaidas bei lovatieses. „Tuomet man buvo gražu, o štai mano dukroms – ne. Mat jos matydavo savo draugių namus, papuoštus pirktiniais audeklais, o mūsų namuose buvo kiek kitaip. Nors ir šiandien jaunimui austų audeklų nereikia. Tokie jau laikai…“, – apgailestavo moteris.

Ji prisiminė, kad dar vaikystės metais matydavo prie nėrinio su vąšeliu palinkusią savo mamą, todėl savo šeimą sukūrusi L. Žygienė bandė atgaivinti senuosius amatus ir senoviniu verpimo rateliu pradėjo verpti vilnonius siūlus, siūti, megzti. „Mama sakydavo, kad pasikūrena pečiuką, atsisėda prie jo bei audžia, mezga ar kažką pasiuva šeimynai“, – prisiminė garniškė. Iš Švedriškės (Ignalinos r.) kilusi L. Žygienė baigė mokslus, bandė stoti į meno mokyklą, tačiau nesėkmingai, vėliau išvažiavusi baigė kitus mokslus ir daugelį metų dirbo prekyboje Utenoje. Tačiau trims dukrelėms augant teko trumpam pamiršti rankdarbius, nes šį pomėgį užgožė nesibaigiantys darbai ir rūpesčiai.

Paveikslus dovanoja

Vaizdingame Garniuose esančiame viensėdyje kartu su vyru Stasiu gyvenanti L. Žygienė šiandien labiausiai ilgisi audimo. Ji turi ir stakles, tačiau siūlai labai brangūs, juos įpirkti brangu, audeklų niekam nereikia, tad moteris mėgaujasi kita veikla – siuvinėjimu. Pasak jos, vasarą po ūkio darbų, daržų ravėjimo laiko vis pritrūksta, tačiau radus nors trumpą atokvėpio valandėlę moters rankos pačios siekia siūlų ir adatos.

Paklausta, ar nėra sudėtinga dirbti tokius smulkius darbus, moteris atsakė, kad tokia veikla jai teikia tik malonumą. Tiesa, tam reikia begalinės kantrybės. O kad kantrybės Garnių kaimo gyventoja turi, rodo jos darbai. Moteris nesibaimina, kad didelio formato siuvinius gali tekti siuvinėti ne kelis mėnesius, o metus.

„Nieko nėra sunkaus, reikia tik atidumo, kruopštumo ir žinoma, kantrybės. Štai su šiuo paveikslu, kuriame pavaizduotas povas, susitvarkyti buvo labai sunku. Spalvų be galo daug, visos pastelinės, vargo išties nemažai turėjau. Sau prižadėjau, kad tokių dirbinių daugiau nesiuvinėsiu“, – šypsojosi siuvinėtoja. Neseniai užbaigė ilgo formato paveikslą su žuvimis – viena geltona, kita raudona. Moteriai šis darbas labai patiko.

Savo rankomis siuvinėtus paveikslus ji laiko savo namuose, kai kuriuos žada padovanoti, o ateityje galbūt surengti ir parodą. Tačiau kukli garniškė apie tai tik pasvajojanti – šiandien jai daug svarbiau mėgautis kiekviena akimirka, kuomet į rankas pasiima siuvinį…

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas