Stadalių kaimas (Užpalių sen.), įsikūręs tarp Kušlių ir Puodžių miškų, tarp Kėpių ir Mikėnų kaimų, niekada negalėjęs pasigirti dydžiu, dabar susitraukęs iki keturių kiemų. Kaimo pavadinimą turbūt būtų galima kildinti iš slaviško žodžio stadola, stadala, reiškiančio užvažiuojamuosius namus su pastoge arkliams pastatyti. Vienintelis vietovės senbuvis Algis Mierkys čia gimė, augo ir kolūkyje 34 metus traktorininku dirbo. Ir nors sodyboje likęs vienas, bet ne vienišas, nes kas savaitgalį suguža vaikai, o iš paskos visur sekioja jauki juoda pamestinukė, iškart atbėganti į kvietimą: „Kac kac kac!“
Pabėgusio pono sunykęs dvaras
Vos paklaustas apie Stadalių kaimą, A. Mierkys mostelėjo ranka į šiaurę ir pradėjo pasakojimą apie Stadalių dvarą, kuriame karaliavo ponai Minkevičiai. Po karo pašnekovo tėvas išgirdo kareivius kalbant, kad „ponas Minkevičius reiks grūsti rytoj rytą“. Tėvokas šoko ant dviračio ir įspėjo ponus. Tie (ponas turėjo dvi dukras ir sūnų) nieko nelaukę, naktį, pasikinkė arklius ir į Anykščius, iš Anykščių greičiausiai į Kauną, o iš ten – į Lenkiją. Išbėgus Minkevičiams, dvare apsigyveno kiti lenkai – Statkevičiai (turėjo baltą fronte nukirsta uodega arklį – šiam apsiginti nuo musių prie stimburio pririšdavo skepetą). Šie nepasirūpino laiku perdengti šiaudinio stogo, tad dalis pastato ėmė nykti, o kai ir naujieji šeimininkai išvyko, kolūkis pusę namo nugriovė. Dvaro molinį, gal penkiasdešimties metrų ilgio tvartą, kurį laiką naudojo kolūkis, paskui, pastačius fermas Mikėnuose, dvaro pastatai tapo nebereikalingi. Apleisti jie ėmė griūti. Ko nenugriovė kolūkis ir laikas, pabaigė melioracija – iškastoje duobėje palaidojo akmenines tvarto sąsparas. Akmenimis melioratoriai užvertė ir didelį tvenkinį. Dvare apsigyvenęs Algys Gaučys pasistatė mūrinį tvartą, malkinę, garažą. Dabar buvusiame dvare gyvena A. Gaučio sūnus, o namo belikę tik trečdalis.
Dvarui priklausę 130 hektarų žemės, kuri anksčiau buvo suskirstyta po kelis hektarus, melioruota grioviais, nuvestais Nasvėn. Minkevičius pašnekovo tėvokui, dirbusiam pas jį dvare (tarnavo čia ir tėvo seserys), padovanojo tris hektarus su gryčiute. Tėvas visą gyvenimą dirbo batsiuviu, amato išmoko Duokiškyje (Rokiškio r.) pas Karalevičių. Beje, dėl savo darbo ir į Vorkutą (Rusija) aštuoneriems metams pateko. Anot sūnaus, kažkas neturėjo pinigų už darbą ir įskundė, kad batsiuvys susidėjęs su partizanais. Grįžus iš tremties paaiškėjo, kad neteisingai įskundė kaimynas. Tiesa, tremtiniui kiek pasisekė, išvežtas 1948 m., bet nesukurpus bylos, po pusantrų metų buvo paleistas. Grįžęs iš Rusijos, tėvas iš anksčiau pirktos ir suruoštos medienos greta senojo namo pasistatė naują. Nors Kėpių kolūkio pirmininkas Antanas Bružas vertė keltis į gyvenvietę, bet sustambinus kolūkį – prijungus Butiškius, Kaimynus – šiam ėmė vadovauti Dimitrijus Šerstniovas, kuris leido likti Stadaliuose. Nekliudė jų vėliau ir melioracija, kuri taip pat paliko ir Stadalių Kučinskų, Kėpių Bružų vienkiemius. Žinoma, kolūkiečio ir ūkis buvo griežtai sureguliuotas: viena karvė su prieaugliu, viena avis, 10 vištų… Arkliai visi priklausė kolūkiui. Tik paskui kiek laisviau tapo. O pašarui dalgiu teko pjauti ir pamiškes, ir griovius.
Išmirę senbuviai ir išnykusios trobos
Kaimas turėjo savo kalvį Jurgį Kučinską. Šiam mirus kurį laiką dar kalviavo jo sūnus Jonas, o kai jis prarado sveikatą, kalvė sugriuvo. Būta ir dumplių. Pašnekovo teigimu, Stadalių Kučinskų giminė išmirė – nieko nebėra: Mikėnuose gyveno Jurgio brolis Jonas, Utenoje – sesuo Teresė… Dabar jo namuose šeimininkauja gal prieš penkiolika metų nuo Stalnioniškio atsikėlusios rusų tautybės moterys: motina (jai virš 90 metų) su dukra.
Ant kalniuko stovėjo Cipros Vanago namai. Bevaikiai Vanagai mirė, o vėliau sodybą nupirko ir perstatė Kiaulėnas.
Paribyje su Mikėnais stovėjo dar trys Stadaliams priklausiusios trobos: Bieliausko, Ingaunio ir dar viena, kurios šeimininko pavardės pašnekovas neatsiminė.
Už kareivį aukštesnis šautuvas
Anot A. Mierkio, karas pro Stadalius praėjo ramiai, nes kovos vyko daugiau prie svarbių kelių. Bijoti reikėjo tų, kurie papjovus kiaulę, ateidavo mėsos pasiimti. Taip nušovė pašnekovo tėvo švogrių, kuris atsisakė duoti skerdienos. Pasak vyro, žmonės vengdavo važiuoti ir pro Kėpių miško bunkerį.
Stadalių senbuvis sakė gerai pamenąs du po kaimus maklinėjusius skrebus: rusą Cibuliovą ir ukrainietį Ševčenką (ar Čevčenką). „Būdavo mokesčius renka – kas samagono davė, tai užrašė penkias vištas vietoj dešimties… Išsimiegojo gryčioj kur nuvirtę ir eina toliau…“ – juokėsi pašnekovas. „Liaudies gynėjai“ su savimi „tųsėsi triochlineikas“ – už žmogų didesnius šautuvus su bent pusės metro ilgio štikais. Ševčenka aukštas buvo, tai jam ginklo ilgis netrukdė, o žemaūgiui Cibuliovui buožė žeme vilkdavosi.
„Počemū on bežal?“
Šių metų 71-ame ir 73- iame numeriuose rašėme apie tagiško likimo Joną Mierkį. Savo žinomą versiją apie tėvo pusbrolį pateikė ir A. Mierkys. J. Mierkys mokėsi kunigų seminarijoje. Per Velykas grįžo namo atostogų. Anot A. Mierkio, atėję partizanai liepė giminaičiui eiti su jais. Teko eiti, nors be akinių už penkių žingsnių žmogaus nepažindavo.
Keturi partizanai su J. Mierkiu buvo Stadaliuose pas Mierkius. J. Mierkio sesuo pastebėjo skrebus ir įspėjo susirinkusiuosius. Miško broliai palei rugių lauką sugebėjo pabėgti, o J. Mierkys pametė akinius ir buvo nušautas. Pas jį nerado ginklo, tik maldaknygę ir rožančių. Skrebams buvo pasakyta, kad jis mokėsi kunigu, kad nieko pas jį rasti ir negalėjo, o šie stebėjosi: „Vot durak! Počemū on bežal?“ (rus. „Tai kvailys! Kodėl jis bėgo?“)
Iš pradžių nušautasis buvo atneštas prie Mierkių gryčios, o paskui nuvilktas atgal į mišką, į žūties vietą. Pasaloj sėdėję skrebai laukė gal kas ateis naktį. Pralaukę parą, antrą užsimanė valgyti, atėjo pas Mierkius, o tuo metu „savi pritykojo ir pavogė kūną“. Palaidojo Mikėnų kapinaitėse, vėliau pervežė į Užpalius.
Žūties vietoje buvo pastatytas medinis kryžius.
Plūgus nunešęs akmens stalas
Pasak A. Mierkio, didelis ir lygus lyg stalas akmuo smailėjančia apačia gulėjo Kėpių laukuose, kitapus kelio, priešais buvusias fermas. Kolūkiui jis trukdė žemę dirbti – kartą artojui nepataisomai sugadino penkių korpusų plūgus – matyt todėl jį melioratoriai susprogdino ir pašalino. Kitas labai didelis akmuo buvo netoli Mierkių sodybos. Dukart jį aptrupino perkūnas, o kai „ėjo melioracija“, milžiną atkasė. Beveik tris metrus. Metrą pakaušio nusprogdino, o kas liko – užvertė žemėmis.
Mierkių sodyboje veši 1947 m. pirmoko A. Mierkio sodintas ąžuolas.
Netoli nuo pašnekovo namų, nors jau Puodžių kaimui priklausančioje žemėje, liūgsojo durpynas, kuriame pavasarį turkšdavosi antys, žmonės pasikasdavo juodžemio. Tačiau, kai melioracija durpyną numelioravo, jo žemė taip išdžiuvo, kad visa, kas jame pasėta, žūdavo. Apleistame plote priaugo beržiukų, bet išsausėjusioje žemėje ilgai neišsilaiko ir šie.
