Nors Ruklių senbuvė Genovaitė Veronika Pečiūrienė (Kumelytė) kurį laiką dirbo Kvykliuose (Utenos sen.) bei Utenoje, vyro nenoras vykti į miestą privertė moterį lik­ti gimtajame kaime, į kurį ji planavo nebegrįžti. Pasako­dama apie Ruklius, gyventoja apgailestavo, kad kažka­da neklausė savo tetulytės pasakojimų apie tėviškę, todėl dabar galvoje – tik nuotrupos.

Apleista tėviškė

G. V. Pečiūrienės gimtoji gryčia yra visai netoli nuo jos dabartinių 1964 ar 1965 metais statytų namų. Nepriklausomy­bės pradžioje mama namus pardavė kažkokiems leningra­diečiams, tačiau jų turbūt ten nė kvapo niekada nebuvo – viskas apleista ir griūva. Paš­nekovė sakė negalinti žiūrė­ti į nykstančius namus – nuo mamos mirties praėjo jau 32 metai, o ji ten tebuvo apsilan­kiusi du–tris kartus. Jai geriau atmintyje išlaikyti nuostabius praeities atsiminimus.

Rukliškė pasakojo, kad jos senelis Silva Kumelys išėjo iš ulyčios ir pasistatė namą, la­bai panašų į ankstesnįjį. Su Ona Šiaučiūnaite iš Velaikių (Zarasų r.) susilaukė penkių vaikų: Povilas septyniolikos metų mirė, vyresnioji nutekė­jo į Latviją, pašnekovės tėvas Pranas su broliu Aleksu 1917 metais tarnavo caro armijoje… Aleksas liko Rusijoje, apsigy­veno prie Odesos (Ukraina), o tėvas grįžo į Lietuvą. Išvažia­vo dirbti į Kauną prie kelių, til­tų, tačiau, kai kaime sesuo jau ėmė nebesusitvarkyti viena, žemė buvo aprašyta Pranui – šis sugrįžo tėviškėn. Daug dir­bo: pašalino krūmus, susivežė medieną, bet tuo metu spėjo pasistatyti tik trobą ir pirtį. Tik 1963 metais pasistatė tvartą ir klojimą. Buvo užveisęs gal aš­tuoniasdešimties obelų sodą. Anot pašnekovės, tėvas labai rūpenos ūkiu, norėjo jį palik­ti jaunėliui Algiui, tačiau sū­nus įsikūrė Utenoje ir į tėviškę nebesugrįžo. Mirė P. Kumelys 1974-aisiais.

Nuogos negyvėlių kojos

Pirmą klasę G. Pečiūrienė lan­kė pas Ruklių Baurienę, paskui mokyklą iškėlė į Degsnio dvarą, kuris pašnekovei buvo visai arti.

Pabaigusi keturis skyrius, ke­tino mokslus tęsti Daugailiuo­se, tačiau kartą „žiemos laike“ eidama iš mokyklos pamatė ve­žamus, anot jos, „ban­ditų“ kūnus. Vaizdas, kai iš ro­gučių nuogos jų kojos vilkosi žeme, vaiką taip sukrėtė, kad jis apsirgo ir tik kitais metais, kai Sudeikiuose atidarė sep­tynmetę, vėl galėjo mokytis (beje, ten pratęsti mokslų ėjo ir septyniolikmečiai, ir dvide­šimtmečiai). Pabaigusi Sudei­kiuose, pradėjo eiti į vidurinę Užpaliuose, bet „susirgo plau­čiais“, tik Antalieptės gydyto­jas Vaičiulis „atratavojo“. Dėl ligos tėvai dukros į mokyklą nebeleido, o ši atsiminė, kad labai gerai sekėsi matematika, bet nesisekė kalbos.

Visa naikinantis karas

Karą pašnekovė atsimena gana ryškiai. Versdami me­džius riaumojo tankai, ūžė lėktuvai, Kumeliai slėpėsi iš­sikastame bunkeryje, prie jų namų vokiečiai kasė apkasus… Kumelienė, galvodama, kad naujos trobos neatlaikys mū­šio, išnešė nuo palangių gėles. Užsidegė Kaminsko, Tamo­šiūno, kitų trobos, o į Kumelių trobą, laimei, pataikė tik vie­na skeveldra. Po mūšio rado­si ir užmuštų, kai kuriuos juos palaidojo vietiniai. Piemenu­kai sodindavo gėlytes ant tri­jų kareivių kapo, ten ir gyvu­lių neleisdavo, vienas kareivis palaidotas raiste. Tai buvo vo­kiečių karių palaikai, kuriuos praėjusio amžiaus septinta­jame dešimtmetyje iškasė ir išvežė.

„Dabar aš vaikams tankiai sakau: „Blogai visa: mais­to kainas kelia… Jūs kaip no­rit sakykit, nėra tvarkos. Bet tik ne karas. Tai dar mažna gyvint. Jei norėsi, tai ir pasiso­dinsi kažką, bet kai karas pra­eina, tai tikrai baisu. Nieko ne­bijau taip, kaip karo. Žmogų, būna, užklumpa bėda, bet iš­sikapstai, o jei karas užeina, tai viskas“, – kalbėjo Ruklių senbuvė.

Iš kur išbėgo, ten ir sugrįžo

Kai G. V. Pečiūrienė apsir­go ir nebėjo į mokyklą, iš kar­to tapo kolūkiete, tačiau tėvas pakalbėjo su kolūkio pirmi­ninku Bagočiūnu ir šis išlei­do iš kolūkio – galėjo eiti kur nori. Pasimokė šiek tiek siūti pas tokią Grigaliūnienę. „Kur­gi tu namie siūsi? Šieną reikia tvarkyti: „Eik, Gene, padėk!“ Tiktai naktimis gali siūti, bet naktį reikia miegoti. O kas per uždarbis? Dievuliau, sukny­tę pasiuvai – rublis! Visi gi biedni! Imsi brungiai, niekas neduos!“ – guodėsi moteris, prisiminusi siuvėjavimą.

Tada mergina, gal klasės draugės patarta, ėmė ieško­tis pardavėjo darbo. Nuvažia­vo į kooperatyvo parduotu­vę Antalgėje (Leliūnų sen.) ir ten gavo darbą. Šiek tiek ap­mokė, bet nespėjo nė kojų ap­šilti, kai Kvykliuose išplėšė parduotuvę. Sunku žaliai par­davėjai buvo, bet kitos išeities nebuvo – išmoko skaičiuoti skaitliukais per dieną. Revizo­rius Ramonas iš Utenos naujai darbuotojai tepatarė: „Vaikel, tu tik dirbk teisingai ir nie­kur neprapulsi. Nedaryk jo­kių machinacijų. Jei ir apsirik­si, čia nedidelė apyvarta – tai vienon, tai kiton pusėn keliom kapeikom.“ G. V. Pečiūrienė nežinojo, kam dėkoti, bet apie aštuonerius metus pradirbusi Kvykliuose pardavėja niekada neturėjo jokio trūkumo. Tada buvo perkelta dirbti į ką tik atidarytą gastronomą Uteno­je, tačiau ten buvo didelė be­tvarkė, tad ji nepanoro tokio­je įstaigoje dirbti. Vis dėlto iš kooperatyvo taip lengvai neiš­eisi, teko skųstis rajkome. Tik pritarus rajkopsąjungos pirmi­ninkui, moteris perėjo dirbti į bazę, dirbo galanterijoje.

Ir nors, pasak pašnekovės, ji jau buvo peržegnojusi Ru­klius, buvo tikimybė gauti geriau apmokamas inkasato­riaus pareigas, buto liko lauk­ti mažiau nei metus, bet grįžo į gimtąjį kaimą. „Likimas“, – įstikinusi rukliškė. – Mano buvo apskaičiuota ir užumirš­ta – Rukliuos nebegrįšiu. Ir norėk, ir nenorėk, o išeina.“ Su savo būsimu vyru drau­gavo ilgai – devynerius me­tus. Būtent jis po vestuvių ir užsispyrė į miestą neiti. Dir­bo traktorininku kolūkyje, o ji pati vos ne ketvirtį am­žiaus sukosi kai­mo pieninėje. Iš viso išdirbo 35 metus, dar ir į pensiją prie sovietų spėjo išeiti.

Lašininiai baldai

Netoli pašne­kovės tėviškės – Degsnio dvaras. Buvo jis labai apgriuvęs, tačiau kolūkio pirmi­ninkas Kavolė­lis ėmėsi inicia­tyvos jį atstatyti. Iš pradžių dva­re buvo įreng­ti butai, paskui – kultūros namai, kontora, biblio­teka, parduotuvė, valgykla. Dvaras iš pradžių pri­klausė Kazlams, paskui jis parduotas Snukiškiui. Užė­jus sovietams, Snukiškis su bernioku pabėgo, o Snukiškie­nė su dukterimi išvežtos. Taip pat išvežta ir kita jau už Buro­ko ištekėjusi dukra su šeima. Beje, Kazlui turbūt buvo sudė­tinga išsivežti visus parduo­damo dvaro baldus, tad kai ku­riuos jis pardavė ir net išmainė į lašinius pašnekovės tėvui.

Paauglystėje pašnekovė su­skaičiavo Rukliuose apie 50 vienkiemių. Paskui jie ėmė nykti: senieji gyventojai

išmirė, o jų vaikai iškeliavo į platųjį pasaulį. Pavyzdžiui, iš Mališausko septynių–aš­tuonių vaikų nė vieno gim­tuosiuose namuose neliko. Ir tokių buvo daug: Araminai, Pakalniai, Ilgarūbiai, Valai­kai, Kumeliai…

Pasak G. V. Pečiūrienės, Kumelių Rukliuose buvo bent penkios trobos: Petro, Antano, Kaziuko, Prano. Vienas gyveno Ubeikienės namuose. Daug Ramelių, Ša­pokų. Kai kurie turėjo ir pra­vardes. Moters tėvą pagal jo tėvą vadino Silvoku, moteris pagal vyro vardą šaukdavo Praniene, Joniene ir t. t.