Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje pristatyta išskirtinė tautodailininkės, dailės pedagogės Julijos Danguolės Kaunienės (Juozelskytės) grafikos, tapybos, pasteline technika atliktų darbų, koliažų ir medžio skulptūrų paroda „Minčių ritmu“. Buvusią uteniškę pasveikinti susirinko gausus būrys jos artimųjų, klasės draugų, kurie menininkei skyrė šiltus žodžius ir dalijosi prisiminimais. Įkvėpta M. K. Čiurlionio ir gamtos tapyti pradėjusi moteris pasakojo, kad iki šiol jaučianti gaivalingą gamtos trauką, todėl visus ragina stabtelėti, įsiklausyti į garsus gamtoje, akis pakėlus pasigrožėti Aukštaitijos dangumi…

Anot menininkės, parodą Utenoje buvo planuota atidaryti gerokai anksčiau, pavasarį, tačiau taip jau susiklostė, kad J. D. Kaunienės darbai uteniškiams pristatyti vėlų rudenį. Kaip pastebėjo kūrėjos draugė mokytoja Algima Markavičienė, nėra to bloga, kas neišeitų į gera. „Kai medžiai liko be lapų ir pro langus stebime niūrų rudenišką vaizdą, parodoje susirinkusiuosius sušildo vasaros žydėjimai“, – sveikindama savo draugę pasidžiaugė A. Markavičienė ir pakvietė susirinkusiuosius prisiminti savo vaikystę, jaunystės metus, prabėgusius tuometėje Utenos II vidurinėje mokykloje.

Prieš 63 metus J. D. Kaunienė baigė šią mokyklą – su ja į platųjį pasaulį išėjo būrys motyvuotų ir darbščių jaunų žmonių. „Mūsų klasė buvo labai didelė ir tuomet niekas nedejavo, kad klasėje daug vaikų. Deja, didelės dalies klasės draugų jau nebėra. Meilę žmogui visuomet skiepijo šviesios atminties mokytojai Vytautas Petronis, Rapolas Šaltenis, mumyse ugdę ir kūrybiškumą. Mūsų klasėje Julija buvo pati gabiausia piešėja – daugiau menininkų nebuvo“, – prisiminimais dalijosi parodos dalyvė, kūrybą pavadinusi didele laime tarp šiuo metu pasaulyje tvyrančio blogio, karo šešėlių ir kitų baisių dalykų.

„Mano kelias į kūrybą prasidėjo nuo pasikalbėjimų su medžiu“, – kalbėjo parodos autorė. Šeimoje netekusi brangaus vyro moteris ėmė drožinėti – taip nuramindavo save, vydavo šalin blogas mintis. Vėliau norėjosi išbandyti ir tapybą, kuri ją lydi iki šiol. Tiesa, kai kuriuos savo kūrinius buvusi pedagogė padovanojo artimiesiems, draugams.

Išbandžiusi daugybę technikų J. D. Kaunienė yra nutapiusi nemažai skirtingo žanro paveikslų: vienuose tarsi persipynusios žmogaus gyvenimo ir amžinybės gijos – šie kūriniai alsuoja gilia paslaptimi. Kai kuriuose darbuose technikas derino tarpusavyje, todėl tokius kūrinius pavadino autoriniais.

Taip pat parodos lankytojai gali išvysti ir paveikslų, skirtų išėjusiems į amžinybę. Juose pavaizduotos gėlės. Anot menininkės, tai itin sudėtingi kūriniai, kuriuos tapyti buvo sunku.

Prancūzų kalbą baigusi J. D. Kaunienė buvo ilgametė mokytoja, Vilniuje mokiniams dėstė dailę, vadovavo „Jaunojo keramiko“ studijai, tad ilgus metus pedagogė buvo arti kūrybos, kuri ir įkvepia imti teptuką ir savo išgyvenimus, emocijas išlieti ant balto popieriaus lapo.

Vytauto Ridiko vaizdo medžiaga ir nuotr.