Paskutiniame straipsnyje apie Stabulankius Zenonas Žemaitis papasakojo, kaip kaimo gyventojai šoko gegužinėse, giedojo giesmes mirusiesiems, velnio vejami bėgo iki Kazicko kryžiaus, kentėjo dėl žiaurių ponų ir kaip vaikai šaudė savadarbiais šautuvais…
Į tualeto duris ištuštintas užtaisas
Anot Z. Žemaičio, tėvas pradinę mokyklą lankė Leliūnuose, o mamai dar teko paragauti daraktorinės mokyklos tvarkos. Kaimo gyventojų pasamdytoje troboje įsikurdavo mokykla. Vaikai, turintys užrašams molines lenteles, eina aplink stalą. Kiekvieną patikrina mokytojas. Taip vykdavo mokymasis. Prasižengusiuosius klupdydavo, dar labiau prasižengusiesiems į rankas duodavo laikyti kačergą, paberdavo po keliais žirnių. Gaudavo ir su liniuote per delnus. Kur vykdavo pamokos, toje troboje gyvendavo ir mokytojas: gaudavo ir valgyti, ir nakvynę. Kitą dieną eidavo į kitą trobą – viskas vėl kartodavosi iš pradžių. Pašnekovo mama baigė tris skyrius. Ir nors mokinė liejo graudžias ašaras, tėvai nusprendė daugiau dukters nebeleisti į mokyklą, nes reikėjo dirbti ūkyje. Nors gimdytoja ir neragavo daug mokslo, sūnus puikiai atsimena labai gražia rašysena, iš širdies parašytą jos laišką, kurį gavo tarnaudamas armijoje ir tebesaugo iki šiol.
Z. Žemaitis pradinę mokyklą lankė Aknystėliuose (Aknystėlėse), pas Juodeles. Iš pradžių mokytojavo Janina Miškinienė, kuri, tiesą sakant, pašnekovui nebuvo prie širdies. Jis mėgo vaidinti, o įsiminti vaidintojo žodžius jam buvo vieni niekai. Artėjant Naujiesiems metams mokytoja jam patikėjo vaidinti Senį Šaltį, bet tik jei taps pionieriumi. Vėliau mokinį ant Aknystėlių piliakalnio mokytoja išmetė iš pionierių. Vis dėlto savęs labai klusniu mokiniu nevadinęs pašnekovas juokėsi, kad jam labiau gaila ne dėl išmetimo, o dėl įstojimo, nes jo šeimoje vyravo akivaizdi nuostata laikytis nuo komunistų kuo atokiau. Z. Žemaičio teigimu, neturėjo jis gerų mokytojų nei Aknystėlių pradinėje, nei Antalgės aštuonmetėje, geru žodžiu gali paminėti tik Vilniaus J. Tallat-Kelpšos aukštesniosios muzikos mokyklos pedagogus ir laikinai J. Miškinienę pavadavusią stabulankietę Meldaikytę, kuri dirbti atėjo tik ką baigusi vidurinę. „Angelas, ne mokytoja!“ – neslėpė susižavėjimo buvęs mokinys.
Turėjo Stabulankių vaikai pasigaminę savadarbių šautuvų (tam pasitarnaudavo ir kalvė), parako gaudavo išardę „per didelius sunkumus“ rastus karo laikų šovinius arba panaudodavo degtukų sierą. Kartą per pamoką užtaisę „ginklą“, per pertrauką jo turinį ištuštino į lauko tualeto duris. Nelaimei, ten sėdėjo matematikos mokytojas – „baisios kratos prasidėjo“, bet berniukai paslėpė nusikaltimo pėdsakus gudriai viską sukišę į vienintelės klasėje mergaitės kuprinę.
Laumės kultuvė kaip anties sparnas…
Pasak Z. Žemaičio, kitame Aknystėlio krante priešais Aknystėlių Zabulėnų pirtį yra vietovė, vadinama Laume. Ji ir priešingame krante esanti Pagriaumėlė visada žadino žmonių vaizduotę. Jie kalbėjo, kad vakarais ten laumė kultuve rūbus velėja, nors iš tikrųjų, kas žino, gal tik antis supliuškendavo ar kas kitas… Anot pašnekovo, gal tie pasakojimai buvo ir pramanas, bet jie pagyvindavo gyvenimą, be to, kodėl netikėti pramanu, jei jis gražus?.. „Karštą dieną po lietaus maudėmės ir toje vietoje susikėlė rūkas. Nebuvo vėjo, ir matai, kaip vaikšto rūko liežuviai… Tai sakau, ir aš laumes mačiau“, – šypsojosi į pokalbį įsiterpęs Z. Žemaičio sūnus Tadas.
Z. Žemaitis teigė, kad kraštovaizdį labai pakeitė melioracija – nuleidus Šlapes į Aknystėlį, labai pakilo ežero vanduo. Anksčiau kelias ėjo palei ežerą, palei Pagriaumėlę, o jiems, vaikams, buvo „labai įdomu atsivaryti akmenį ir paleisti į ežerą“. Vieną kartą vienam tokiam „jau metuose“ Miškiniui vos „nepadarė zlasties kaip reikalas“…
Ties Pagriaumėle vaidendavosi. Pašnekovo prosenelis ėjo iš Badadvario jaujos po linų džiovinimo ir staiga pastebėjo, kad tarp kojų sukasi ugninis ratas. Labai išsigando. Z. Žemaitis mano, kad tai gali būti kažkokių žolių, kurių pasitaikydavo džiovinant linus, sukeltos haliucinacijos. Būta ir kitokių pasivaidenimų. Buvo sakoma, kad „velnias vydavo [žmones] iki Kazicko kryžiaus“. Buvo kalbama, kad Pagriaumėlės kalne palaidota pono Mieliausko dukra. „O tas ponas nebuvo labai geras. Pasakojo, kad vežikui vis spiria koja ar lazda šeria. Galų galų tas neapsikentęs sako: „Pone, nebandyk, kai duosiu arklį ežeran, va čia prie Pagriaumėlių!..“ – pasakojo Z. Žemaitis ir pridūrė, kad nuo to karto ponas rankos prieš tarną nekeldavo. Smurtauti linkęs ponas norėjo nuskriausti ir pašnekovo senelį Adomą Bagočiūną. Jis pjovė dalgiu. „Pone, nelįsk, – įspėjo, – nežiūrėsiu, kad tu ponas…“ O ponui, matyt, pyktis dar labiau sukilo, nes, pabijojęs Žemaičio, nuėjo ir kitą baudžiauninką susiradęs primušė, prispardė… Anot vyro, su „Mieliausko ainiu“ Vilniaus Gedimino technikos universitete yra dirbęs jo vyresnysis brolis Antanas. O tas tamsaus gymio ainis vasarą kelioms dienoms atvažiuodavo su žmona prie ežero pasimaudyti. Skriaudė žmones ne tik Badadvario Mieliauskas, bet ir Sūngailiškio Makarskas: vos tik atitekėjusią į Stabulankius pašnekovo bobutę pagavo su kitomis moterimis vėžiaujant Apšlave ir nusivarė į dvarą. Šios ne tik prarado vėžius, už kuriuos žydai brangiai mokėdavo, bet ir visą naktį gavo pratupėti rūsyje.
„Nudvėsė meška – mesk ir dūdas!“
Iš vaikystės Z. Žemaitis atsiminė žmones mojavon rinkusis pas Juozapą Kutką ir Vincą Laucių (Vincuką). Žinoma, vaikų „pamaldumas buvo kitokiais būdais išreikštas“: dūkimu, lakstymu apie namus… Kaime buvo tiek kryžių (Acalinų, Zabulionių, Vincuko kryžiai, Dikmano koplytstulpis su mūkele…), kad jiems su giesmėmis apeiti prireikdavo kelių dienų. Balsingumu išsiskyrė Antanas Pinkevičius (iš Šlapių), Fabijonas Zabulionis, Anelė Lauciūtė.
„Būdavo, į laidotuves ateini, tai gaudžia viskas, šiurpas eina, kai pradeda tas visas giesmes…“ – atsiminė Z. Žemaitis Antano Baranausko, Antano Strazdo gyvenimo gėla persunktus giesmynus. Žmonių ateidavo daug, visus reikia pamaitinti, o lėkščių tiek nėra. Tada prabėga per kaimą ir surenka. Kiekviena šeimininkė dilde savo lėkštes atsižymi, nes lėkštės „pirktos maždaug vienoje krautuvėje, vienodų piešinių“. Tas pats ir su stalo įrankiais. Vis dėlto žmonės sąžiningai atsirinkdavo savo daiktus, pašnekovas nėra girdėjęs, kad dėl to būtų kilę kokių nors nesutarimų. „Dauguma turėjo tik tiek, kiek reikėjo atsargų. Neturėjo žmonės, bet buvo tiesūs, aiškūs, dalykiški. Pamatė, kas negerai, pasakė, pabarė“, – apie kaimo žmones atsiliepė pašnekovas. Buvo pagarba senam žmogui, vaikai turėjo pabučiuoti ranką išsukinėtais krumpliais atėjusiai bobutei, o ši vėliau atnešdavo saldainį, kurio tuo metu neturėjo…
„Niekam šitų atsiminimų nereikia, gal tik mums patiems… – mąstė pašnekovas. – O šitoks kaimas buvo! Šitiek žmonių! Sakydavo, kad vienoje gryčioje į šokius netilpdavo, reikėdavo antros trobos! Oi, kai sueis! Erzelynė, kaip vieni kitus špilkiavoja! Bobeliokas nusiperka motocikliuką, tokį mažiuką pirmos laidos minskiuką, iki vakaruškos davažiuoja, o kai reikia grįžt – nebevažiuoja. Šitas stumia tą motociklą, o kiti eidami iš paskos erzina: „Bur bur bur!..“
Anot Z. Žemaičio, Bobeliokas buvo nagingas. Kai atėjo metas, kada žmonės nebegalėjo pasisėti rugių, o šiaudinius stogus vis tiek kažkuo reikėjo perdengti, labai padidėjo skiedrų paklausa. Bobeliokas ėmė darytis skiedrų mašiną ir naudojosi Žemaičio kalve. Kartą „dirbo dirbo ir paliko kalvėj kažką ne taip“ – užsidegė. Kalvis su žmona buvo išvažiavę turgun, o jų sūnus pirmą kartą matė savo bobutę bėgant. Svarbiausia buvo išnešti pagrindinį kalvės įrankį – dumples, nes, jei neliks dumplių, nereikės ir kalvės. „Kaip tėtė sakydavo: „Nudvėsė meška – mesk ir dūdas!“ – pritaikė posakį Z. Žemaitis ir paaiškino, kad, jei prijaukinta, po žmones dėl pramogos vedžiojama meška nustips, jokios dūdos jos šokti nebeprikels.
Savo nagingumą ir išmonę Bobeliokas susiedavo ir su pokštu. Kartą jis padarė tokią čiūčelą, iškėlė ją aukštai, tampydamas už virvučių, per atstumą galėjo ją judinti. Ėjo keliu Vilkickienė, užsižiopsojo į lėlę ir pateko į paspęstą kilpą, padėtą ant žemės. Moteriškė labai išsigando, ėmė rėkti, o Bobeliai visą savaitę turėjo gardaus juoko.
Kai žmonės dainavo, girti nesivoliojo…
Pasak Z. Žemaičio, dainos, kurias dainavo kaime anksčiau, yra žinomos ir dabar. Ne vienos karinės dainos žodžiai lietuviški, o melodija – rusiška (Kur lygūs laukai šiapus Nėrio, / Kur patrankos daužo krantus, / Brodiaga, sudbu proklinaja, / Toščilsia s sumoi na plečiach…)
Dainavo „Žveng žirgelis lankoj“, „Pjaun broliukai“ ir harmonizuotas Juozo Strolios „Valiok dalgelį“, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Bėkit, bareliai“…
Kai vyko melioracija, vaikščiojo tokia Baliukaitė su studentėmis ir užrašinėjo visus vietovardžius. Ją po apylinkes kažkiek vežiojo ir pašnekovas, kurį vėliau pakvietė į Radijo ir televizijos komitetą tarmiškai perskaityti surinktų apylinkės vietovardžių, nors jis pripažino, kad „kai kur“ ir jo tarmė „jau buvo pagadinta“.
„Kai būdavo vestuvės, žmonės pavalgydavo, išgerdavo. Yra juk riba, kai nebesinori nei valgyt, nei gert. Tuomet – dainos. Turėjom tiek dainų, kad beveik niekad dukart tos pačios nepakartoji. Ateidavo šeimininkas, bardavosi: „Nustok dainuot – duok žmonėms pavalgyt! Ką tu čia juos kankini…“ O visi linksmi, dainuoja!.. Ir kai žmonės dainuoja, iškvepia alkoholį – nėra girtų, niekas nesivolioja“, – kalbėjo Z. Žemaitis.
Anot kalbinto vyro, žiemą šokti stabulankiečiai susirinkdavo pas juos. Atsiminė, kad kartą labai mažu akordeonu grojo Juozapas Kazickas. Didžiajame kambaryje, kur buvo „padaryta gera asla“, vykdavo šokiai, o mažesniajame bernai susirinkdavo išgerti. Gegužinės vykdavo pas Zabulionį, ten gal aštuonerių–devynerių metų ir pašnekovas jau mušė būgną, grojo Bronius (?) Pretkelis. Berželiais apkaišytoje aikštelėje puikavosi aukšta muzikantų pakyla, papuošta vainikais. Šokėjams merginos prie krūtinės prisegdavo įėjimo mokesčio žymenį – saulutės ir dviejų rūtų šakelių puokšteles. Iš surinktų pinigų (jei trūkdavo, dar ir pridėdavo) po savaitės jaunimas keldavo jaunimo balių.
Nuo šokių aikštelės prie geležinkelio stotelės vedė gerai pramintas takelis, kuriuo ne tik pėstieji eidavo, bet ir dviratininkai bei motociklininkai pravažiuodavo. „Buvo tokia mada: jaunimas eidavo prie stotelės palydėti traukinio. Pasidalija naujienomis, pasistumdo, pakvailioja… Traukinys pravažiuoja, ir visi eina mano. Tai buvo lyg pramoga“, – pasakojo Z. Žemaitis ir pridūrė, kad buvo ir pašto vagonas – galėjai laišką įmesti arba paštininkui paduoti siuntinį. Tie, kurie veždavo gyvulių skerdieną, važiuodavo iki Švenčionėlių (Švenčionių r.), persėsdavo į didelį traukinį ir – į Leningradą.
Z. Žemaitis atsiminė, kad prieš kūčiavojimą visą šeimą suklupdydavo ant aslos poterių kalbėti. Matyt, šeimininkės nurodymu, jie užsitęsdavo gerokai ilgiau, nei gali ištverti vyro kantrybė, nes gaspadorius jau imdavo muistytis: „Gal jau gana, gal jau užteks…“ O čia dar gardūs valgiai ant stalo sudėti vilioja…
Visada važiuodavo į Šv. Petro ir Povilo atlaidus Leliūnuose. Po jų pas Žemaičius sugužėdavo būrys svečių: Matulioniai iš Baltušavos (bobutės giminės), Zabuliai nuo Vyžuonų (tėveliuko giminės), dėdės Žemaičiai iš Vaitkūnų, Zabulėnai iš Aknystėlių, dėdė Baltrus (Bagočiūnas).
