Tęsiame pasakojimą apie Ruklius (Daugailių sen.) iš Julijos Ramoškienės lūpų. Šįkart – prisi­minimai apie karą. Svetimų karą ne savo žemėje ir karą tarp savų, kuris, be abejonės, buvo kruvi­nesnis, kuriame neapsieita be išdavysčių, įtarinė­jimų ir žiaurumo.

Rūgpienis su cukrumi

J. Ramoškienė atsiminė, kaip į jų namus įsuko trys ka­reivių sunkvežimiai. Tarp vyrų buvo ir trys merginos: Katia, Vera ir Tania. Viena jų buvo virėja. Buvo ir felče­ris Jegoras, o leitenantas ant rankų nešiojo mažąjį Antaną, pašnekovės broliuką, bučia­vo ir kalbėjo: „Mojej dočeri – poltara goda (liet. Mano dukrai – pusantrų metų).“ Ka­reiviai užėmė kamarą, ten įsi­rengė savo štabą. Pakabino per visą sieną žemėlapį ir rodė na­miškiams, kur yra jų namas, kur koks akmuo… Davė pa­žiūrėti ir pro kareiviškus žiū­ronus. „Pasiėmiau žiūronus, į Aukštuolius (Aukštuolės kai­mas – aut. past.) žiūriu. Iš gryčios su bliūdeliu išeina saniutė. „Saniute!“ Rodos, kad ji čia pat…“ – šypsojosi at­siminusi pašnekovė.

„Svečiai“ labai mėgo košes virti. Namiškių santykiai su kareiviais buvo draugiški. Iš­važiuodami atsibučiavo, ver­kė. Prabuvo savaitę. Mama dažnai prisimindavo, pamąs­tydavo, ar gyvi jie liko. „Vie­nas kareivis mums valgant į rūgpienį saują cukraus supy­lė. Taip skanu buvo! O paskui kaip vėmėm su Ona (jaunesne seserimi – aut. past.)… Tada Jegoras davė mums ropelių, kad nevemtumėm“, – su šyp­sena kalbėjo rukliškė.

Atsiminė J. Ramoškienė ir vokiečius. Tiesa, šių vizitas buvo gerokai trumpesnis. Nuo Nuodėgulių motociklais va­žiavo kareiviai. Vienas iš jų užsuko į Šapokų kiemą. Pa­prašė pieno. Išgėrė bent dvi stiklines. Parodęs į Švč. Mer­gelės Marijos paveikslą, pasa­kė: „Mat mat.“ Tada išsiėmė didelį keturkampį šokoladą ir padėjo ant gal metukų amžiaus Antanuko lovos. Mama paėmė šokoladą: „Sušilęs.“ Karei­vis nevykusiai bandė atkarto­ti: „Šilys šilys šilys.“ O išeida­mas dūrė pirštu sau į krūtinę: „Čekoslovak.“

Daugiau vokiečių kareivių, rukliškės teigimu, Šapokai nematė, tik lėktuvas buvo at­skridęs, išmetė tris raudonas „lempas“. Senelis pasakė, kad likti pavojinga, ir pakin­kęs arklį išvežė visą šeimyną į paežerę, kurios šlaite žmo­nės buvo išsikasę bunkerį. Ten pasislėpė moterys ir vai­kai. Ateidavo ir vyrai. Karei­viai, pamatę vaikščiojant žmo­nes, numetė keletą bombų. Iki šiol pievoje išmuštos duobės niūkso. Supratę, kad juos pa­stebėjo, besislapstantieji iš ne­saugios priebėgos pasitraukė. Žmonės matė, kaip virš Alau­šo kovojo du lėktuvai. Vie­nas pamuštas pradėjo rūkti ir kristi. Pas Šapokus buvę rusų kareiviai apsidžiaugė: „Ne­mec kaput! Nemec kaput!“ O iš tikrųjų ten buvo rusų lėk­tuvas. Besika­tapultavusį la­kūną iš ežero išgriebė prie Bi­kūnų (Sudei­kių sen.) žvejo­jęs Bisliokas. Bibliotekinin­kę pavadavusi J. Ramoškienė 1971 metais „Jaunimo greto­se“ rado straips­nį apie šį įvy­kį. Nuotraukoje įamžinti meda­liais apsikarstęs išgelbėtas kariš­kis ir chirurgu tapęs gelbėtojas Bislys.

Ant kapo lelija pražydo

Iš slėptuvės pabėgę Šapo­kai prisiglau­dė Ubeikų moliniame tvarte. Kartu sėdėjo būsima partizanė Regina Ubeikienė, jos tėvas, mamos sesuo, dvi dukrytės. R. Ubeikienė ramsčiavosi ra­mentu. Ji buvo mokytoja ir ge­rai kalbėjo vokiškai. Atėjo du vokiečiai. Atsinešė kulkosvai­dį, žmonėms liepė eiti į vaka­rus. Kumelys, R. Ubeikienės tėvas, pakinkė arklį, susodino savo šeimyną, Šapokus ir iš­važiavo. Mažėlis Antanas už­simanė gerti, tad pabėgėliai Sudeikiuose užsuko pas Sur­gailius. Pagailo Surgailienei vaikų ir priprašė Šapokų pa­silikti pas juos, Kumelys su savo šeimyna nuvažiavo į Bi­kūnų dvarą, kur buvo geri rū­siai pasislėpti. Šapokų senelis liko namuose ir papasakojo, kas vėliau nutiko Ubeikų na­muose: „Atėję kareiviai užli­po ant viršaus, praplėšė sto­gą, pasistatė kulkosvaidį – puls ruskius… Bet netrukus pasirodė tankas su raudona vė­liava ir iš paskos gal dar šeši tankai… Tai šitie kareiviai pa­liko ir kulkosvaidį…“

Iš Surgailio pabėgėliai vėliau patraukė į Stumbrę pas Pečiū­rą, kuris po namu turėjo didelį akmeninį rūsį. Mama pareidavo namo, pamelždavo karvę. Beje, toks didelis rūsys buvo (yra ir dabar) ir po Drobelių namu. Slėpėsi čia daug žmonių iš apylinkių.

Anot J. Ramoškienės, pas Drobelių kaimyną Kume­lį buvo penki vokiečių karei­viai. Jie žuvo, Kumelys palai­dojo kūnus nežinomame kape. Vienas kareivis palaidotas ne­toli ežero. Kai sodino miš­ką, pašnekovės brolis apsodi­no jį ąžuoliukais. Prieš kiek laiko moteris, grybaudama su mergiotėm, ant kapo aptiko žy­dinčią leliją. Kažin, ar medeliai išliko, nes šalia platino kelią… Dar vieną negyvą vokietį rado begrybaudamas senelis. Ant krūtinės jis laikė jaunos moters su vaikiuku nuotrauką. Senelis su kaimynu Jeronimu Rameliu susupo kūną į maršką ir palai­dojo „kumpi šita miška“.

Keršytoja šaulė

J. Ramoškienė pasakojo, kad partizanę R. Ubeikienę iš pra­džių palaidojo Sudeikių ka­pinėse. Pašnekovė ėjo į antrą klasę, kai juos, vaikus, iš Ru­klių, atkasę karstą, vedė atpa­žinti buvusios mokytojos. „Bet aš tai bijojau žiūrėt – už Algio Aramino stovėjau, – prisipaži­no moteris. – Ji buvo apreng­ta Lietuvos kario uniforma, su diržu, perpete. Avėjo odiniais blizgančiais batais. Tada skre­bai nutraukė ir vieną, ir kitą. Matai, jos koja buvo sušaudy­ta, žaizdota, aišku, tada jau su­gijus… Ar taip tikrai buvo, ne­žinau, bet taip man pasakojo Algys Aramino.“ Po apžiūros partizanę įmetė atgal į kapo duobę, „dėl mados apimetė že­mėm“. Po kelių dienų naktį ji paslapčiomis buvo perlaidota Ruklių kapinėse prie vyro. Vie­nas perlaidotojų buvo Čepšys iš Norvaišių (Sudeikių sen.). Jis ir karstą sukalė. Kitapus ke­lio gyvenančiam Petrui Vilūnui buvo prisakyta ant kapo priso­dinti medelių. Senukas pasodi­no jazminų, kurie ilgainiui la­bai suvešėjo. Po daug metų iš Rusijos atvažiavo R. Ubeikie­nės dukra ir jos motinos se­suo. Jazminus P. Vilūno sūnui liepė iškirsti. Dabar partiza­nės kapas sutvarkytas, pasta­tytas paminklas, tačiau, J. Ra­moškienės įsitikinimu, mirties data užrašyta klaidingai, nes tuo metu ji Nuodėguliuose dar nušovė Remeikį su žmona (sugyventine), Muckioką…

Anot rukliškės, Ubeikų na­mai buvo užpulti sovietinių partizanų, kurie gyveno pas Ra­melį. Jie kulkosvaidžiu apšau­dė namus, žuvo R. Ubeikienės vyras, mažas sūnelis, o ją pačią sužeidė į koją. Ėjo kalbos, kad išpuolis buvo įvykdytas dėl to, jog Ubeikos priklausė Lietuvos šaulių sąjungai. Po šio išpuolio R. Ubeikienė išėjo partizanau­ti, liko jos tėvas ir mamos se­suo bei dvi mažametės dukros Irma ir Vida, kurias atvesda­vo nakvoti ir pas Šapokus. Vie­ną šeštadienį namiškiai parsi­vedė vaikus namo nuprausti, bet ten jų jau laukė trėmėjai ir visą šeimą išvežė į Irkutską (Rusija).

R. Ubeikienė nuspren­dė keršyti už savo vyrą – vo­kiečiai į IX fortą Kaune išve­žė gal dešimt ar daugiau vyrų: Macijauskioką, Ramošką, Šyvį, Garšvą, Jurgį Ramelį, Stasį Ramelį, Juozapą Arami­ną… „Moterys ėjo pas Ubei­kienę, prašė, maldavo, kyšius nešė – kuriuos norėjo, tuos ji ir išlaisvino…“ – kalbėjo J. Ramoškienė, tačiau rukliškė buvo įsitikinusi, kad tai tikrai ne jų darbas, o minėtų sovieti­nių partizanų.

Baurų tragedija ir kas išdavė bunkerį

Ruklių senbuvė pasakojo, kad Baurų vyresnysis sūnus Balys buvo išvežtas į Vokieti­ją darbams. Kai grįžo namo, jo draugai nusivedė parodyti bun­kerio. Po kiek laiko bunkeris buvo susprogdintas. Išdavyste įtartas Balys likusių gyvų par­tizanų buvo nukankintas ir nu­šautas. O jo dvylikametė sesuo Danutė garsiai skelbė: „O aš žinau, kas Baliuką nukankino, aš žinau!“ Kad užtildytų ple­pią mergaitę, partizanai padegė sodybą – sudegė viskas… Kaip žuvo Danutė, jos brolis Vytau­tas ir motina, niekas tiksliai ne­žino. Danutės kūną atpažino iš žalio sijono skiautės, Vytautą – pagal kelnių diržą. Jį palaidojo viename, o motiną su seserimi kitame karste. Rukliškė įsiti­kinusi, kad bunkerį išdavė ne Balys, o vieno partizano bro­lis, kuris netikėtai gavo eigulio pareigas ir buvo kažkur kitur iškeltas. Anot moters, žmo­nėms tai ir buvo akivaizdus iš­davystės įrodymas.

Susprogdintasis bunke­ris buvo visai netoli Drobe­lio namų, už kelio. Antano Šapokos (pašnekovės bro­lio) žmonos tėvas Jonas Mi­talas buvo miško eiguliu.

Kai kareiviai granatomis iš­sprogdino partizanų slėptu­vę, liepė jam lipti ir išimti žuvusiųjų kūnus. J. Mitalas pasakojo, kad įlipęs rado du negyvus, o savo žmonos bro­lį gyvą. „Pranukas tokiom akim į mane pažiūrėjo! Ti­krai jis galvojo, kad aš jį iš­daviau. Kol aš jį iškėliau, jis ir numirė…“ – J. Mitalą cita­vo moteris.

Ir vieni dūko, ir kiti…

Anot J. Ramoškienės, su par­tizanais nesutarti tiesiog nega­lėjai. Kartą pas Šapokus atė­jo vienas su moterišku tinkleliu (ant galvos), brauningu rankoje. Duonos paprašė. Mama padavė kepalą, peilį – pjaukis kiek tau reikia. Mama, kaip tik mušusi sviestą, paklausė, ar nereikia jo. Tas atsakęs, kad turi, reikia tik duonos. Ir štai „nuo eglutės“ at­eina Vladas Macijauskas (jis su kuliamąja eidavo per žmones) iš Degsnio. Mama išsigando, o partizanas nuramino: „Ko nusi­gandai? Čia juk Macijauskas!“ V. Macijauskas daro trobos du­ris, o „svečias“, atsistojęs šone durų, atkišo į kūliką braunin­gą. V. Macijauskas parodė par­tizanui špygą. „Von iš čia grei­čiau – moteriai bėdą užtrauksi! – užriko ant miškinio naujai at­ėjusysis, rodydamas prie Mer­kio (kaimyno) iš sunkvežimio lipančius kareivius. – Matai, kaip ten dūksta!“ „Kareiviai dūksta, ir mes dūkstam“, – ra­miai atrėžė partizanas, susi­vyniojo duoną į popierių ir patykiai nuėjo į krūmus. 1971 metais, kai J. Ramoškienė dir­bo krautuvėj, į parduotuvę už­suko tas pat vyras. „Atsiminiau akis!“ – tvirtino rukliškė, kuriai tą akimirką net rankos ėmė dre­bėti. Tačiau buvęs miškinis nu­sipirko cigarečių ir ramiai išėjo. Paaiškėjo, kad tai buvo Antanas Šapoka iš Papaščių.

Kitą kartą kažkas pabarbeno į langą – mama išėjo laukan. „Paimk arklį! – nuskambėjo paliepimas. – Pašersi, pagirdy­si.“ Ką darysi, nuvedė mote­ris gyvulį į klojimą. „Toj nakty sušaudė Valaikus: tėvų, močių, – sakė J. Ramoškienė. – Liko marti Tapilia Valaikienė su mažais vaikais. Priėjo prie jų: „Šituos šunis sutvarkėm. Gy­vink, moterie, su Dievo padėji­mu. Kas jų, mes paimsma, kas tava – paliksma.“ Paėmė laši­nius, miltus, pasikinkė arklį ir išvažiavo. Tačiau po kelių die­nų arklį T. Valaikienė rado do­bilienoje. Nudžiugusi moteris gyvulį net pabučiavo. Nušovė ir Ilgarūbį su Ilgarūbiene, Va­laikos seserimi. Žmona būtų išgyvenusi, bet kai nušovę jos vyrą žudikai jau buvo beišeiną, ši suriko: „Žudikai!“ Tada ir ją nušovė. Nušovė ir Andrių Pa­kalnį su dukra Adele, valgan­čius vakarienę.

Po trijų dienų atjojo raite­lis arklio pasiimti, pasibalno­jo. Dar paklausė, ar nieko ne­girdėjo, kas naujo Rukliuose dedasi. „Nežinau, namie su vaikais sėdžiu, senelis serga – niekur neišeinu“, – atsakė mo­teris. Tas ir išjojo, o rytojaus dieną atėjusi kaimynė pranešė apie žudynes.

Nuodėguliuose, bet visai parubežy su Rukliais, stovė­jo Melnikų sodyba. Jų namų atėjo kratyti skrebai, o ant gryčios tūnojo du partizanai. „Liaudies gynėjai“ nieko ne­radę jau ruošėsi išeiti, kai vie­nas partizanas neišlaikęs iššo­vė. Sugrįžę šie turbūt sušaudė miškinius, o šeimą ištrėmė. Tada E. Šapokienei, pašneko­vės motinai, su kaimynais liepė ištremtųjų turtą nuvežti į Dau­gailių skrebarinę. Moteris turė­jo vežti dvi aveles, o kad nesu­šaltų, kitas vežėjas, Čičinis iš Nuodėgulių, apgobė jas paltu ir kailiniais. Paskui liepė, kai pa­matys Albiną, atiduoti kailinius šiam. Po kelių dienų E. Šapo­kienė išvydo panuovaliu ei­nant tremties išvengusį Albiną Melniką, pasišaukė jį ir atidavė kailinius su paltu.

J. Ramoškienė pasakojo, kad žūti galėjo ir jos mama. Kar­tą Danutė Bauraitė užsuku­si pas Šapokus pasakė, kad pas juos buvo atėjęs Kumelio Anta­nas. Persirengęs moteriškais rū­bais. Motina susirūpino, kaip jam pasakyti, kad nesirodytų pacankom – vis tiek juk atpa­žįsta. Tada nuėjo pas Pečiūros Natalią: „Natalia, tu gi sueini, pas jus ateina… Pasakyk Anta­nui, kad jis nesirodytų šitoms piemenėms.“ Kitą vakarą dau­žo duris. Mama įleido du: Ku­melio Antaną ir Ubeiką, Anta­ną, Ubeikienės nužudyto vyro brolį. Apkaltino E. Šapokienę pletkavojant. Ši išsigynė, saky­dama, kad gero norėdama tik įspėjo. „Nori? Priimi kulkų?“ – atkišo ginklą. „Priimu. Šauk“, – liko tvirta moteris. Tada iš lovos prakalbo senelis (Antanas Ku­melys buvo jo krikštasūnis). Ir jis prašė, kad vyras pasisaugo­tų, be reikalo nesirodytų. Išsi­aiškinę partizanai nusiramino ir išėjo.