Mirtina sąžinės kilpa, granata, nepakvietusi į vestuves, ir kaip kamine kopūstas pražydo

Tai paskutinis rukliškės Julijos Ramoškienės pa­sakojimas apie gimtąjį kaimą. Apie gabius gyven­tojus, sugebėjusius ne tik kalviauti, drožti, lipdy­ti ar austi, bet ir paštukavoti, šposą iškrėsti. Apie tragiško likimo senoles ir jauną piemenį, kurį pražudė smalsumas.

Kalvis, drožėjas, lipdytojas ir audėja

Paprašyta prisiminti nagingus kaimo žmones, J. Ramoškie­nė paminėjo kalvį Antaną Dro­belį. Pas jį tarnavo pašnekovės tėvo brolis, jos krikštatėvis Al­fonsas. Kartą pasijutęs blogai šeimininkas paprašė berno, kad šio brolis Pranas savo arkliu nu­važiuotų kunigo – jį parvežti at­gal galėsiąs ir Drobelio arkliu (atvežti Drobelio kumele nebū­tų spėję). Šapokai padarė vis­ką, ko šis prašė, tačiau kai Al­fonsas, nuvežęs kunigą, grįžo į Ruklius, kalvis jau buvo mi­ręs. Mirus senajam šeiminin­kui, bernas atsisakė tarnybos, nes tarnavo tik dėl jo gerumo, o jo sūnus buvo mėgėjas išger­ti… Tada Alfonsas išvažiavo į Kauną pas pusbrolį, įsidarbino traukinių depe. Jam labai gerai sekėsi – „prie ruso“ rukliškis sugebėjo dar aukščiau pakilti, jį kaip gerą specialistą siųsdavo ir į kitas socialistines respublikas.

J. Ramoškienės vyro tėvas Liudvikas Ramoška buvo dro­žėjas. „Dievuliau, kokių gražių daiktų jis pridroždavo!“ – ste­bėjosi pašnekovė. Jis netoli gy­veno, dažnai ateidavo pas Ša­pokus. Anūkė meiliai senelį vadindavo Liudvikiuku.

Vytautas Baura, beganyda­mas gyvulius miške, iš molio lipdydavo labai gražius avinė­lius, paukščiukus… Jei ne anks­tyva vaikinuko mirtis, pašneko­vės manymu, jis būtų galėjęs tapti puikiu tautodailininku.

Pašnekovės mama nuvažiuo­davo į Kauną pas vyro bro­lį Alfonsą, kurio „sukta“ žmo­na parūpindavo jai įvairių plonų vilnučių, šilkų. „Mama ausdavo ne marškas, o plonas medžia­gas. Ir nešdavo parduot. Sudei­kiuose visos mokytojos buvo apsivilkusios iš mamos aus­tos medžiagos pasiūtom sukne­lėm, kostiumėliais“, – šypsojosi J. Ramoškienė.

Kamine žydintis kopūstas

Nors austi moteris išmoko iš mamos, jai labai svarbi buvo ir močiutės Konstancijos Ra­moškienės, pripažintos audė­jos, nuomonė. Kartą jauno­ji audėja padarė klaidą, tačiau per vėlai ją pastebėjo ir kadan­gi jau daug buvo nuaudusi, ke­tino palikti. Bet čia pasipainiojo saniutė, kuri subarė anūkę: „Niekas neklaus, kiek laiko au­dei, klaus, kas audė!“ Kitą kar­tą senoji audėja atėjo, kai paš­nekovė audė tulpėmis kitą maršką. „Neausk šitaip – iš­kirpk! – liepė. – Tu gi pasižiū­rėk – apačia negraži. Ausk šitais raštais (parodė į marška užtiestą lovą), tai tau bus gražu!“ Anū­kė paklausė: nukirpo, iš naujo primazgė. Atėjusi mama nuste­bo, kodėl dukra pakeitė raštą, o ši atsakė, kad taip saniutė liepė. Nors jau dvejus metus buvo mi­rusi, sapne vis tiek pasakė, ką norėjo pasakyti.

J. Ramoškienė pasakojo kai­me buvus tokį štukorių, Pe­trą Vilūną, ir prisiminė porą jo juokelių. „Tai va matai, inli­pė berniokas liepan. Pamačiau, kad lakia, tai išbėgau ir paga­vau.“ „Ėjau iš Nuodėgulių ir pamečiau laikrodį. Kitoj dienoj einu, girdžiu – tiksi pakelėj! Tai radau ir pasiėmiau.“

Atsiminė rukliškė ir Kor­sako Edzių (Edvardas, palai­dotas Ruklių kapinėse), ku­ris buvo kaime nepralenkiamas šposininkas. Kartą mamos se­suo Eugenija (ji ilgai gyveno pas Šapokus), pamelžusi karvę, įsi­stebeilijo viršun. Mama nuste­bo: „Ką gi ten Augenė mato?..“ O ši, įėjusi vidun, pasakė: „Tai­gi, Amil, kaminas žydi!“ Pasiro­do, ant kamino pūpsojo išrau­tas didžiulis kopūstas su lapais. Gerai, kad virtuvės pečiokas dar nebuvo užkurtas… Krėsdavo pokštus Edzius ne tik eiliniams žmonėms, bet ir valdžiai. Ko­lūkis sukraudavo pašarus kie­no nors klojime ir prie durų pri­rišdavo šunį, kad saugotų. Kartą atėjus Edziui, Emilija Šapokie­nė pasibėdojo šieną bebaigianti. Svečias nuramino šeimininkę ir kažkaip sugebėjo šunį nuvesti į Vidžiabalio krūmus. Taip mama galėjo pasiimti šieno.

Galą pasidaręs besarmačius

J. Ramoškienė atsiminė rau­donų plytų kaimo karčemą. Ji tada niūksojo apleista, be lan­gų. Vėliau raudonas plytas iš­sinešiojo kaimo gyventojai. Smuklę anksčiau laikė žydas Dovydas su dukromis Gytke ir Belka. Tėvas pasikorė, o seno­mis mergomis likusios gražuo­lės dukterys gyveno pas Petrą Kumelį. Kartą pašnekovei su mama bemelžiant karvę, pro jas važiavo P. Kumelys, vežime sė­dėjo ir į margas skaras susisu­pusios Dovydyčios. Pasakė, kad jas veža į Uteną. Senos žydės (joms tada buvo bent aštuonias­dešimt metų) maloniai atsisvei­kino su E. Šapokiene, kuri joms duodavo kiaušinių, pieno…

Rytojaus dieną pašnekovės motina nusprendė važiuoti į Uteną. Ji jau suprato, kad kai­mynės pateko į getą – norėjo joms sūrį paduoti… Nuvažiavu­si eina palei tvorą, dairosi, gal pamatys Gytkę ar Belką. Priė­jo prie jos jauna žydė su mažu vaikeliu ant rankų, duoda pini­gą: „Maž nupirktum mum val­gyt?“ Mama: „Te, imk sūrį!“ Ir mama duoda sūrį per tvo­rą. Pamatė getą saugantis toks Norvaišiokas iš Norvaišių ir kad užriks: „Eik, Emile!“ Bet mama neišsigando, mat augo kartu: „Eik tu šikt! Besarmačiau tu­jai!..“ Priėjo dar kita žydelkytė. Ir tai atidavė sūrį. Taip Gytkės su Belka ir nematė. Kai Uteno­je sušaudė žydus, žmonės pasa­kojo, kad ant mamos rėkęs Nor­vaiša labai raudojęs: „Kam aš mažus žydeliukus šaudžiau…“ Vėliau jis pasikorė.

Į vestuves ir nepakvietė…

Kadangi mokslų daugiau nėjo, nes nebuvo iš ko, J. Ra­moškienė nuėjo dirbti į kolū­kį. Ten jau plušo mama. Su pora arklių ora – nekūrija, už­sibrėžusi, daugiau už vyrus pa­darydavo, „net laikraštin buvo inrašyta…“ Nuo 1955-ųjų pen­kerius metus pašnekovė dir­bo sandėlininke. O buvo taip: „Nuėjau bulvių į kolchozą kas­ti už mamytę. Atjoja partinės organizacijos sekretorius su ryšuliu raktų: „Še, raktai! Kai prikraus bulvių, važiuok san­dėlin, pasversi, nuo šios dienos tu – sandėlininkė.“

J. Ramoškienė papasakojo, kaip tragiškai žuvo jos pusbro­lis Bronius Šapoka. Anksčiau kolūkyje reikėdavo karves ga­nyti. Atėjo eilė B. Šapokos se­sers vyrui Edvardui Rasteniui. Šis paprašė, kad jį tą dieną pava­duotų dvylikametis Broniukas. Vaikas beganydamas gyvulius akmenų krūvoje rado „kažkokią granatą“. Su juo ganiusi Ramoš­kos Vanda išsigando ir sušuko, kad jis mestų tą sprogmenį ša­lin. Jis taip ir padarė, „granata“ sprogo, užmušė penkias „Stum­bros“ kolūkio karves, Broniu­ko broliui Stasiukui sužeidė pilvą, o pats Broniukas atsidū­rė ligoninėje. „Tuo metu gimė mano Henrikas. 1960 metų rug­pjūčio 18 dieną. Įeina chirurgo Vlado Karaliūno žmona: „Die­ve Dieve, duokit man kavos ar ko – nebegaliu! Iš greitosios ant rankų nešiau berniuką. Toks gražus: mėlynos akytės, plau­kiukai garbanoti… Žiūri į mane ir sako: „Daktare, ar aš gyven­siu?“ Sakau: „Gyvensi. Dar tu mane į vestuves pakviesi!“ O jau miršta ant mano rankų…“

Senkapiai ir pakoreguotos statybos

Rukliuose buvo rasta senka­pių. J. Ramoškienė sakė, kad toje vietoje nusprendus kurti la­pių fermą, ji vieną rytą, važiuo­dama dviračiu į paštą, pamatė stovintį darbams pasiruošusius buldozerį ir traktorių. Traktori­ninkas Melničiukas, ukrainietis, pamovęs žmogaus kaukolę ant kuolo, gąsdino pravažiuojan­čią moterį. Iš pašto rukliškė tuoj paskambino dukterėčiai pamin­klosaugininkei Jūratei Katinie­nei, kviesdama nedelsiant šią atvažiuoti, nes „čia ardo kapus, kaukoles nešiojas“. Grįždama iš pašto, ji pamatė viliuku atvy­kusią J. Katinienę su muziejaus darbuotoju archeologu Daliumi Riboku. Kolūkio pirmininkas labai barė laiškanešę už pakiš­tą liežuvį, nes statybos, aptikus kapus, buvo perkeltos ne į tokią patogią vietą, į pamiškę.

Kasinėjimams samdė kaimo berniokus. Iš pradžių manė, kad tai – karių kapai, bet kai ėmė rasti mažų vaikų kaulų, suprato, kad čia bus kaimo ka­pinės. Kartą J. Ramoškienę, besivarančią pro šalį dvira­tį, pakvietė kasinėjimų vado­vas. Parodė atkastą vyrą, ap­sivilkusį liemene iš geležinių kilpyčių. Kitame kape rado la­bai turtingos merginos palai­kus su apyrankėmis, kaklo pa­puošalais. Daug palaikų rado, laikinai juos perkėlė į dide­lį Araminų rūsį, o paskui ar­cheologai juos išsivežė į Vil­nių. Dabar buvusių kapinių vietoje ošia pušys.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas