Prieš 25 metus, 2000 metų spalio 21 dieną (šeštadienį), pasirodė pirmasis laikraščio „Utenos diena“ numeris, kurio pirmame puslapyje buvo rašoma apie naujo laikraščio įkūrimo aplinkybes bei rudeninę mugę. 25-eri – kaip jaunuolis, vis dar pilnas energijos, veržlumo ir, žinoma, pozityvaus požiūrio. Toks tas laikraštis, pasitinkantis jubiliejų. Tačiau kol jo „Utenos diena“ sulaukė, buvo ir pakilimų ir nuosmukių, kuriuos Jums, mieli skaitytojai, pateikiame per savo prisiminimų prizmę.

Pirmieji – klestėjimo metai

Taip jau susiklostė tuo metu situacija, kad Utenoje buvo du laikraščiai, senasis „Utenis“ (buvęs „Lenino keliu“) ir „Utenos apskrities žinios“, įkurtos jau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Šie du laikraščiai jau turėjo savo skaitytojų ir prenumeratorių ratą, o štai trečias – „Utenos diena“ – užėmė šiek tiek kitokią nišą. Redaktoriaus ir laikraščio įkūrėjo Vytauto Kazelos leidžiamas laikraštis pirmaisiais metais buvo žinomas dėl gausybės skelbimų ir reklamos. Tam buvo palankus metas, po įstojimo į Europos Sąjungą Lietuvoje buvo ekonomikos pakilimas, nebuvo socialinių tinklų, interneto žiniasklaidos, kas ir lėmė visų trijų laikraščių klestėjimą.

Sudėtingi 2007–2009 metai

2007 metais laikraštis „Utenos diena“ buvo parduotas verslininkams iš Kauno, kurie tikėjosi jį perparduoti skandinavams. Tačiau prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė – visi planai žlugo. Dėl netinkamo valdymo, nuolatinės redaktorių kaitos ir pasaulį užliejusio ekonominio sunkmečio laikraštis išgyveno krizę ir vos nebankrutavo. 2009 metų rudenį buvo 6 mėnesių įsiskolinimas spaustuvei, 9 mėnesių įsiskolinimas buhalterijai, o darbuotojai kelis mėnesius negavo atlyginimo – laikraštis buvo ties bankroto riba.

Įtempti 2009–2013 metai

2009 metų lapkričio mėnesį, kuomet laikraštis jau skaičiavo paskutines dienas, mes jį nupirkome. Aš, Deividas Ridikas, investavau didelę dalį sunkiai uždirbtų pinigų Londone (Didžiojoje Britanijoje) ir po 6 metų grįžau į Lietuvą. O redaktorius Vytautas Ridikas jau prieš tai laikraštyje dirbo kelis mėnesius.

Prisipažinsime, kad buvo nepaprastai įtemptas laikas. Ekonominė krizė, skolos spaustuvei ir darbuotojams, jau pasklidusios žinios apie laikraščio bankrotą sukūrė labai sudėtingą situaciją, iš kurios teko kapanotis kelerius metus. Mes praleidome ne vieną bemiegę naktį, galvodami, kaip uždirbti ir sumokėti spaustuvei, kaip išlaikyti ir išmokėti atlyginimus darbuotojams, kaip apmokėti didelę kainą už nuomą ir dar didesnę sąskaitą už komunalines paslaugas, nes tuo metu redakcija buvo įsikūrusi Aušros g. 11 II aukšte, o ten yra įrengtas elektrinis šildymas. Prastai apšiltintos sienos ir stogas, pro langus prasiskverbiantis šaltis lėmė netgi tai, kad kas kelias savaites tualete užšaldavo vanduo ir turėdavome rūpintis ne kaip geresnį straipsnį parašyti, o kaip vandenį tualete nuleisti.

Reikėjo imtis drastiškų priemonių ir formuojant kolektyvą. Su nenorinčiais keistis ir rašyti taip, kaip mes pageidaujame, žurnalistais teko atsisveikinti ir į jų vietą priimti naujokus. Tačiau profesionalių žurnalistų nebuvo, o jeigu ir būtų buvę, nebūtume sugebėję jiems tinkamai mokėti, todėl teko daug mokyti jaunuosius žurnalistus. Tačiau po truputį per kelerius metus suformavę kolektyvą, susidėlioję finansus, pradėjome kilti. Pirmiausia stiprinome turinį. Tuo metu laikraštį leisdavome antradieniais 8 psl., ketvirtadieniais 8 psl. ir šeštadieniais 12 psl. Po kurio laiko pradėjome leisti ir ketvirtadieniais 12 psl., su naujomis – „Verslo“ ir „Sveikatos“ – rubrikomis. Nuo 2011 metų perėmėme ir žurnalo „Indraja“ leidybą. Situacijai gerėjant, jau 2013 metų pavasarį pradėjome ieškoti naujų patalpų, kadangi esančios antrame aukšte netenkino visomis prasmėmis.

2011 metais laikraštis „Utenos diena“ ir jo leidėjas D. Ridikas įstojo į Nacionalinę rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociaciją.

Kūrybingi 2013–2015 metai

Vienas geriausių sprendimų, lėmusių iš esmės pasikeitusią situaciją, buvo 2013 metais rudenį įsigytas senas (1964 metais statytas) mažytis mūrinis namelis Maironio g. 34. Ten, kur dabar ir įsikūrusi redakcija. Teko skolintis. Ir skolintis daug, nes reikėjo ne tik įsigyti redakciją, bet ir iškart daryti remontą. Nupirkę redakcijai seną namą 2013 metų rugsėjo 15 dieną, prie jo dirbome ir dieną, ir naktį – patys pjovėme senas obelis kieme, klijavome sienas laikraščiais, dažėme radiatorius, tiesėme kilimus, vežėme ir statėme stalus ir atlikome dešimtis kitų darbų. Per 6 savaites paruošėme redakciją darbui ir persikraustėme 2013 metų lapkričio 1 dieną. Čia jau buvo malkinis pečius, pasirūpinome malkomis ir nebereikėjo šalti prie elektrinių radiatorių. Įrengdami patalpas kartu įsivedėme ir šviesolaidinį internetą, kuris užtikrino galimybę dirbti greitai ir kokybiškai.

Redakcija pirmame aukšte ir tai, kad nereikia mokėti nuomos (o ir komunalinių paslaugų išlaidos sumažėjo iki minimalių), sukūrė galimybes plėstis ir augti.

Todėl jau 2014 metų sausį startavo udiena.lt naujienų portalas, skirtas uteniškiams ir išeiviams iš Utenos susipažinti su naujienomis.

Tais pačiais metais pasirodė ir skelbimų laikraštis „Dienos reklama“, kuris buvo pradėtas platinti ne tik su laikraščiu prenumeratoriams bei pirkėjams, bet ir į tvarkingas pašto dėžutes daugiabučiuose.

2015 metais sukūrėme platinimo tarnybą „Dienos kurjeris“ ir pradėjome nešioti laikraščius „Utenos diena“, „Dienos reklama“, žurnalą „Indraja“ Utenos mieste patys.

Nuo 2015 metų laikraštį pradėjome leisti trečiadieniais ir šeštadieniais, 2 kartus per savaitę, tačiau storą – 16 psl. – ir, svarbiausia, visą spalvotą. Daugelis uteniškių redaktoriaus neįsivaizduoja be fotoaparato ir vis dar vadina fotografu, todėl jam visuomet buvo labai svarbu spausdinti kokybiškas ir spalvotas nuotraukas.

Tais pačiais 2015 metais pavasarį pradėjome ir per 9 mėnesius įgyvendinome redakcijos pastato rekonstrukcijos projektą – iš mažo (70 kv. m) seno namo rekonstravome patalpas į 2 aukštų 380 kv. m šiuolaikiškai atrodantį pastatą Utenos miesto centre. Kad pastatas tikrai būtų išskirtinis, jį išdailinome graffiti, o viduje išklijavome laikraščiais, kuriuos paslėpėme po subtilia permatoma balta spalva. Ir vėlgi daug ką darėme savo rankomis – statėme viduje pertvarines sienas, klojome kiliminę dangą, klijavome laikraščius ant sienų ir juos dažėme, rinkome ir statėme stalus… Ir jau 2015 metų šv. Kalėdas pasitikome naujose, šiuolaikiškai įrengtose, šiltose patalpose.

Nuosaikaus augimo 2016–2020 metai

2016–2020 metais labai įtemptai dirbome didindami prenumeratorių skaičių. Kiekviename miestelyje ir daugelyje kaimų apsilankydavome keletą kartų per metus. Asmeniškai kalbėdavomės ir pažinojome visus Utenos rajono bei miesto laiškininkus, kurie dirbo pašte. Kiekvieną pašto skyrių aplankydavome kas ketvirtį. Kartu dirbome stiprindami laikraščio turinį, įsiklausydami į laiškininkų ir skaitytojų užuominas apie tai, kokių temų trūksta ir kaip galime pagerinti laikraštį. Dalyvaudavome visur, kur tik mus kviesdavo, ir apie tai rašydavome.

Niekada nebuvome kurio nors politiko ar partijos laikraštis, niekada neišskyrėme nė vieno politiko ar politinės partijos, tačiau visiems buvome ir esame atviri ir visus kvietėme bei kviečiame kalbėtis, bendradarbiauti. Tai davė rezultatų – kitiems laikraščiams silpnėjant, mes po truputį augome ir stiprėjome. Veiklą papildėme ne tik laikraščių, bet ir sąskaitų platinimu Utenos mieste. Kartu pradėjome maketuoti, spausdinti bei platinti įvairaus turinio reklamines ir politinės reklamos skrajutes, brošiūras, ataskaitas, laikraščius ir t. t.

Brandos 2020–2025 metai

2021 metais buvome pradėję naują projektą ir leidome laikraštį „Ignalinos diena“, skirtą ignaliniečiams, tačiau ne viskas klostėsi, taip, kaip norėjome, ir taip, kaip galvojome, todėl jį teko 2023 metais uždaryti. Buvo planų laikraščius leisti ir kituose Utenos regiono miestuose. Tačiau kiekvienas miestas turi savo niuansų, turi savo skaitymo tradicijas ir verslo sąlygas. Taigi, kai pernai gavome pasiūlymą laikraštį leisti Zarasuose, gerai viską apsvarstę atsisakėme.

Pastaraisiais metais D. Ridikas yra ir Nacionalinės rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacijos valdybos narys bei pirmininko pavaduotojas, todėl dalyvauja įvairaus lygio susitikimuose Seime, Vyriausybėje, ministerijose, kuriant žiniasklaidos savireguliacijos mechanizmus. Esame kviečiami į įvairaus turinio seminarus bei konferencijas tiek Lietuvoje, tiek Europoje ir mus vertina kaip nepriklausomos regioninės žiniasklaidos atstovus.

Viską darėme kartu – niekada po vieną. Kalbėdavomės, tardavomės, pykdavomės ir kurdavome – visi kartu. Ir iš tiesų prireikė 15 sunkaus darbo metų, kad patikėtume ir suprastume, jog jau žinome, ką ir kodėl darome. Per šiuos metus išleidome daugiau nei 2000 laikraščio ir per 50 žurnalo numerių. Parašėme tūkstančius straipsnių, reikėjo išbandyti dešimtis skirtingų strategijų buriant kolektyvą ir siekiant užsibrėžto tikslo būti geriausiu Utenos regiono laikraščiu.

Ar mums tai pavyko pasiekti? Spręsti Jums, mieli skaitytojai, tačiau mes labai stengėmės ir stengsimės dėl Jūsų. Ir toliau pateiksime Utenos miesto bei rajono aktualijas, rašysime apie kultūrą, sportą, sveikatą, politiką bei kitomis temomis. Ir toliau būsime atviri visoms skirtingoms nuomonėms ir visiems uteniškiams. Drąsiai kviečiame rašyti mums laiškus arba užsukti į redakciją ir gyvai pasidalyti savo geromis, gražiomis istorijomis (arba priešingai – išsakyti skaudulius).

Vis dėlto metai daro savo net ir redaktoriui V. Ridikui. Prieš porą metų įšėjęs į pensiją, jis nuo darbų neatsitraukė ir dirbo pilnu krūviu, tačiau suprastėjusi sveikata pati davė apie save žinoti. Todėl nuo šios vasaros jis darbuojasi kur kas mažiau, bet visai nuo darbų neatsitraukė ir jį redakcijoje vis dar galima sutikti, tik jau kaip garbės redaktorių.

Direktorius, vyr. redaktorius ir leidėjas Deividas RIDIKAS,

garbės redaktorius Vytautas RIDIKAS