Mieleikių kaime (Vyžuonų sen.) gyvenantis Pranskūnas sakė turįs du vardus. Popieriuose – Algimantas, o krikštijo šventu – Egidijaus – vardu. Ir kaime vyrą visi žino tik krikšto vardu, nes taip jis vadintas ir namuose. Kartą jo ieškojo kolega, bet kaime niekas negalėjo parodyti, kur gyvena Algimantas Pranskūnas. Net motina, kartą sūnaus bendradarbio paprašyta savo atžalą pakviesti prie telefono, atsakė, kad čia toks negyvena. Ir tik paskui susigriebė sūnaus nepažinusi. A. Pranskūnas pranašiškai juokavo, kad gimtoji sodyba turbūt gyvuos tol, kol jie su broliu bus gyvi, nes vaikai, pasistatę namus kitur, čia kurtis neketina.

Iškraipyti pavadinimai

Kodėl Mieleikiai yra Mieleikiai, A. Pranskūnas nežino, tačiau girdėjo, kaip gretimi Galeliai gavo savo vardą: kai dalijo žemes Mieleikiams ir Sprakšiams, tarp jų liko galai – taip kaimas tarp minėtų kaimų gavęs Galalių vardą. Pašnekovo senelis žino, kad caro laikais kaimyninis kaimas vadintas Konstantinovka. Dabar – Galeliai, anksčiau buvo Galaliai, o Mieleikiai anksčiau tarmiškai vadinti Melaikiais (Mielaikiais). Ir taip vadino ne tik vietiniai – taip, pasak pašnekovo, buvo rašoma ir oficialiuose dokumentuose. Anot vyro, dabar suliteratūrina neaišku ką, o pavadinimų kaitalioti nereikėtų.

A. Pranskūnas pasakojo, kad anksčiau Pranskūnai gyveno kaime, kažkur prie Kemeklių. Žemės reformos metu gavo žemės jau kitoje vietoje, persikėlė ir visus trobesius, taip pat ir gyvenamąjį namą. Senosios trobos vietoje nauja gryčia iškilo 1954 metais, 1960 metais iš pjuvenų betono pastatytas naujas tvartas.

Kaip kolūkio pirmininkas nenorėjo pas kalvį kūlalių kapoti

A. Pranskūnas pasakojo, kad kolūkis „Švyturys“ šalia Pranskūnų, prie kelio į Kaliekius, pastatė dirbtuves, čia buvo įrengta ir kalvė, kurioje ėmė dirbti kaimo kalvis Vacys Kaulinis. O jo paties lentinę kalvę „suvertė“ už kavolio žodžius supykęs kolūkio pirmininkas. Pirmininkas, matyt, kažką nelabai taktiškai leptelėjo, o V. Kaulinis neliko skolingas: „Ne visų laikų ir tu pirmininku būsi – gali raikt ir pas man kūlalius kapot…“ Liepė nuverstą pastatą atvežti ir sukūrenti kaip malkas grūdų džiovykloje. Žmonės tik juokėsi, kad labai jau daug prikūreno iš papuvusių pagalių…

Kartą žmogelis važiavo arkliu pro (ar į) Čekelio namuose įsikūrusią kontorą. Pakinktas persikreipęs, paplyšęs. Patiko jį kolūkio pirmininkas ir nusišaipė: „Šapoka, tava pakinktas koks!“ „Kaip pre ruskia, gerai ir taks!“ – atšovė užkabintasis, nepažinęs kolūkio viršininko ruso, kuris buvo net ne vietinis, o užsilikęs nuo karo. Už tokį „nepagarbų“ atsakymą žmogelis buvo pašalintas iš garbės lentos.

Kiaulės bijantys žydai ir šalčio nulaižyti čigonai

A. Pranskūnui senelis pasakojo, kaip jo laikais žydus čiodydavo. Prieš Kalėdas, Velykas bevažinėjant ir pardavinėjant silkę per žmones, žydams ateidavo laikas melstis, būdavo, jie suklaupia ir meldžiasi, o vaikai sukanda švarko kampą ir kaip kiaulė sukriuksi – žydas iš naujo maldą pradeda. Būdavo, kad bepokštaujantis jaunimas ir į priemenę ant kiaulės įjoja. Pasišaipydavo lietuviai ir iš čigonų. Pas kažką gretimuose Šeimyniškiuose nakvojo čigonai. Pokštininkai ėmė ir iškėlė duris. „Vai, panuli, ka tai šonus teliokai laiža!“ – sušalę šeimininkui skundėsi svečiai.

Vėgėlės – upelyje, kuojos – ežere

Pasak A. Pranskūno, per kaimą tekantį Ožkabalio upelį melioratoriai pavertė grioviu, nors dabar jo tėkmė vėl labiau primena natūralią. Tame upelyje pašnekovo senelis su kitais gaudydavo vėgėles: velėnomis, akmenimis užtvenkdavo vieną pusę, o nusekusioje kitoje pusėje iš po akmenų ir kelmų rankomis traukdavo žuvis, buvo net šešių kilogramų vėgėlę sugavę. Ožkabalį numelioravo dar tada, kai pašnekovas buvo vaikas, tad jis su bendraamžiais žvejoti kuojų braukdavo į Luknelį, apipelkėjusį Lukno broliuką. Nors velėna aplink vandenį liūliuodavo, koja nesmigdavo. Žvejodavo beržiniais meškerykočiais, kurie buvo ne prastesni nei lazdyno, o šio artimiausioje apylinkėje ir nebuvo.

Žvyrduobės kaulai ant kelio

Tarp buvusių kolūkio dirbtuvių ir Pranskūnų sodybos buvo žvyrduobė, iš kurios kastas žvyras kaimo keliui į Šeimyniškius, Galelius žvyruoti, taip pat per pačią žvyrduobę išvestas kelias į Kaliekius. Anot A. Pranskūno, žmonių kaulų buvo pastebėta ne duobėje, bet jau žvyrą išpylus ant kelio. Ir niekam tai nebuvo įdomu. Vis dėlto archeologai nustatė, kad pagal rastą seną gyvenvietę Galeliuose prie ežero, Mieleikiuose galėjo būti tų gyventojų kapinės. Jie šiek tiek kasinėjo tik Lietuvai paskelbus nepriklausomybę. Kryždirbys Stasys Karanauskas, gyvenęs Galeliuose, buvo radęs ar tai žalvarinę segę, ar kažką panašaus.

Autoriaus nuotr.