Praeitame numeryje rašę apie Gatakiemio dvarą, grįžtame prie jo ir šįkart, tik kitos pasakotojos, Vaigilos Raškevičienės, lūpomis. Rimvydas Ringelevičius užsimins apie savo giminę ir kauniečio norą kaime būti kaip visi, bendruomenės pirmininkas Balys Čipinys išsakys savo svajonę, o Šarūnas Gaidamavičius, auginantis uogas ir puoselėjantis jauną sodą, pasidalins naujakūrystės džiaugsmais.
Išdraskytas dvaras
Vaigila (nors daugelio šaukiama Vida) Raškevičienė yra kilusi iš Ginučių krašto (Ignalinos r.), tačiau prieš daugiau kaip šešis dešimtmečius gavo paskyrimą į Saldutiškio kolūkį, kuriame dirbo agronome. Čia ji ištekėjo už Stasio Raškevičiaus, pora ilgą laiką gyveno Panevėžyje. Gimtuosius vyro namus, savininkai atgavo tik „Lietuvai atėjus“. O namai buvo dideli, mediniai dvaro pastatai, tačiau, atėjus rusams, nacionalizuoti. Pašnekovės anyta dvare pagyveno neilgai, 1945 m. mirė vyras, o paskui atslinko šiurpioji nacionalizacija, ji sakydavusi, kad „trylika metų buvo labai gerai, o visas likęs gyvenimas – vienas vargas“. Kelis kartus bėgę nuo trėmėjų, metus gyvenę miške, galų gale turėjo visai trauktis kitur. Kai po šešerių metų grįžo, namų neberado, juos sutiko priimti toks Buivydis buvusiame tarnų name. Paskui buvę ponaičiai pakėlė sparnus ir išlėkė kas sau. Jų ilgai nebuvo Gatakiemyje, tačiau vėliau jie atgavo beveik visą bolševikų atimtą žemę.
Dvarą išardė ir, kaip pašnekovei sakė jos anyta, išvežė į Švenčionėlius (Švenčionių r.). Tai, kas liko, išsinešiojo vietiniai, gal kažką ir sudegino. Buvo trys dideli klojimai. Vienas, kai degė kaimas, sudegė (supleškėjo ir vienas tvartas), antrą kažkas išardė ir nežinia kur padėjo, o trečiąjį jau nepriklausomybės laikais išardė pašnekovės brolis ir panaudojo medžiagą naujam statiniui netoliese.
Liko ūkinis pastatas, kurį Saldutiškio tarybinio ūkio direktorius Algis Trinkūnas leido (netgi patarė) savininkams susiremontuoti kaip gyvenamąjį namą, kad atvažiuojantys panevėžiečiai turėtų kur apsistoti. Anksčiau pastatas buvo tvartas, kolūkio laikais jame buvo laikomi arkliai.
Sunyko medinis svirnas, nebėra ir pirties, kurioje šeimininkai slėpė žydus, kai dvare tuo metu buvo susikraustę vokiečiai…
Kaip mylimas vežikas tapo dvaro ponu
V. Raškevičienė pasakojo, kad kadaise dvaras, vadintas Zacyšu, valdė 500 hektarų, tačiau žemės reformos metu, kai žemę imta dalinti valstiečiams, dvarui liko tik 80 hektarų. Liko 80 hektarų ir Labanore (Švenčionių r.), kur Raškevičiams priklausė du namai. Pašnekovės vyro tėvas Antanas Raškevičius tapo dvarininku už žmoną paėmęs senojo dvarininko Krikštanavičiaus dukterį (pagal Jadvygą Juodelienę, pono našlę – aut. past.), šiai mirus – vedė kitą. Ta kita buvo dabartinio kaimo gyventojo Balio Čipinio tėvo brolio Anupro našlė, kurios pirmasis vyras jaunas numirė nuo tuberkuliozės. Krikštanavičius buvo karininkas, kilęs iš Biržų krašto, tarnavo Sankt Peterburge, užėmė svarbias pareigas. Anot V. Raškevičienės, kiek jos šeima ieškojo archyvuose, nerado Zacyšo dvarą anksčiau valdžiusio kito pono, nors neatmeta tikimybės, kad toks galėjo būti. A. Raškevičius su žmona gyveno Labanore, paskui nupirko ir savo žmonos sesers dalį Gatakiemyje, taip tapdamas viso dvaro savininku.
A. Raškevičius nuo mažens tarnavo dvare, buvo vežiku. Senasis ponas jį mylėjo, laikė savu. „Paskui susimylėjo su dukra ir apsiženijo.“ A. Raškevičius buvo nuo Švenčionėlių, jo šeima, iš kurios jis kilęs, dabar Lenkijoje. Su pirmąja žmona vaikų neturėjo, o su antrąja susilaukė dviejų sūnų ir dukters. Nors jie jau seniai mirę, tačiau giminės linija nenutrūkusi, pavyzdžiui, V. Raškevičienė turi tris proanūkius, nešiojančius Raškevičių pavardę.
Išskirtinė eglė
Nors paties dvaro pastato jau nebėra, yra išlikę senų medžių: veši, mokslininkų skaičiavimu, trijų šimtų metų liepa, netoli buvusio tvarto stiebiasi labai sena eglė, kurios neleidžiama nupjauti, o dar viena sena (su akivaizdžiu apatiniu kamieno pastorėjimu – miškininkai dabartiniams savininkams sakė, kad tai kitokia rūšis ir rinko kankorėžius naujiems medžio sėjinukams) žaliuoja prie naujojo pastato (jam panaudota senojo trečiojo klojimo medžiaga). Saldutiškio parapijos senasis kunigas Antanas Maciulevičius, kuris gyveno gretimame Paisetės kaime ir labai gerai sutarė su Krikštanavičiais, moteriai pasakojo apie dvarą augus labai daug medžių. Ir pati pašnekovė, kai 1960 m. tuokėsi su vyru, atsimena buvus daugiau senų medžių – didelių uosių nemažai išpjovė kolūkis. Norėjo kolūkis nupjauti ir dar vieną eglę, trukdančią arimui, tačiau pašnekovė sakė stojusi piestu, nes ta eglė buvusi kitokia, kitokiom šakom.
Palikuonims sugrįžusi žemė
Pašnekovės vyras gimė ir augo dvare, tad atsiminė jame buvus 12 kambarių. Buvo didelė veranda, kurios langai sudėti iš įvairių stiklų. Turėjo auklę. Nors namų šeimininkas „visur rašėsi lietuviu“, tačiau namie buvo šnekama lenkiškai.
Panevėžyje Vaigila ir Stasys Raškevičiai išgyveno 40 metų. Kai atsiėmė žemę Gatakiemyje (jau buvo išėję į pensiją), nusprendė keltis arčiau – į Uteną. Iš pradžių ėmėsi rimtai kabintis į atgautą žemę, tačiau netrukus susirgo vyras, o vaikai didelio noro sekti tėvų pėdomis neparodė: sūnus gyvena Panevėžyje (nors ir tvarko dalį tėvų žemės), dukra – Anglijoje. Tačiau pašnekovė guodžiasi bent tuo, kad dabar anūkai, gyvenantys Vilniuje, vertina kaimo ramybę ir ežero vėsą – galbūt jie bus ta karta, kuri nepaliks proprosenelio žemės.
Kai V. Raškevičienė pirmą kartą pasirodė Gatakiemyje, kaimas buvo pilnas žmonių, o dabar nuolatinių gyventojų beveik nėra – visi pasirodo tik vasarą.
Kaunietis, dirbęs kaip visi
Rimvydas Ringelevičius pasakojo, kad jo senelis Justas Ringelevičius, kilęs iš Mineiškiemio (Saldutiškio sen.), Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanoris, Gatakiemyje gavo apie 40 hektarų žemės. Dabartinis namas, priklausantis jo palikuonims, statytas 1936 m. Tačiau netoliese niūkso senesniojo namo pamatai. Toje troboje gimė pašnekovo tėvas.
Tėvo du broliai Linkmenyse (Ignalinos r.) dirbo pasieniečiais, todėl vėliau buvo priversti pasitraukti į mišką – jie žuvo (susisprogdino) Kiauneliškio kautynėse 1945 m. Tuo metu jų brolis dviračiu važiavo iš Kauno, bet ties Jonava jį kariškiai apgręžė atgal – tokio masto tai buvo operacija.
Sodybos kieme būta bunkerio. Buvo laikai, kai Ringelevičių namuose dideles kratas darė vokiečiai (turbūt todėl, kad šeimininkai kluone „laikė tris žydus“), stribai (ieškojo bunkerio).
Pirmoji kaimo mokykla buvo senajame Tutinų name. Jos pašnekovas nebeprisimena, tačiau puikiai atsiminė jo senelio namuose veikusią mokyklą, kur mokytoja dirbo jo dėdės žmona. Ringelevičiai gyveno vienoje pusėje, o kitoje – ne tik mokiniai šurmuliavo, bet ir kaimiečiai susirinkdavo į kino seansus.
R. Ringelevičius gimė ir augo Laisvės alėjoje, tačiau magnetas liko ne Kauno širdyje, bet atsirado čia, atokiame Aukštaitijos kaime. Gal todėl, kad čia praleisdavo visas vasaras. Ir kai atvažiuodavo, matydavo, kaip visi kaimo vaikai dirba. Ir jis norėjo dirbti, nesiskirti iš visų. Bet tėvas ramino sūnų, kad šis esąs kaunietis, jam nereikia dirbti. Vis dėlto, mažasis Rimvydas nenusileido ir tol įkyrėjo tėvui, kol šis jį įtaisė plušėti kombainininko padėjėju. Ir vaikas liko labai patenkintas, kad dirba, kaip ir visi kaimo vaikai, nors vienintele pramoga ir teliko maudynės ežere.
Ūkis prie mamos numinto kelio
Nors Šarūnas Gaidamavičius yra gimęs ne Gatakiemyje, tačiau, pasak vyro, jo mama yra kilusi vos už dviejų kilometrų esančio Serlediškio (Švenčionių r.). Prieš 40 metų pro Gatakiemį ji traukdavo į mokyklą Saldutiškyje, o prieš ketverius metus taip jau gavosi, kad jos sūnus prie to paties kaimo keliuko nusipirko gabalėlį žemės ir ėmėsi daržininkystės. Anot pašnekovo, nors žemė buvo žemės ūkio paskirties, tačiau apžėlusi krūmais ir medeliais. Žemė buvo apleista, nes ne visiems jos reikėjo, o Š. Gaidamavičiaus atveju, savininkai jau buvo seni žmonės, kurie, neturėdami kam palikti žemės, labai nesibrangino.
Pasak naujakurio, žemę jis su žmona pirko gyventi, nes tuo metu įstatymai nedraudė žemės ūkio paskirties žemę pakeisti į gyvenamą. Hektaro dydžio sklype Gaidamavičiai augina braškes, gervuoges, šilauoges, o labiausiai jam norėjosi sodo. Dabar šabakštyno vietoje auga daugiau nei 100 kriaušių, slyvų, trešnių medelių. Yra iškilęs ir namukas ir, nors vyras citavo savo žmonos žodžius „kad viskas pradėta, bet niekas nebaigta“, tačiau, pabėgęs iš triukšmingosios sostinės, buvo įsitikinęs, kad niekur geriau nei Gatakiemyje nėra.
„Žemė yra siaubinga, – atvirai sakė naujakurys. – Dėl to, kad ji tinkama tik žvyro karjerui. Bet kai pili labai daug vandens, kažkaip viskas auga labai gerai.“
Žmonės, anot Š. Gaidamavičiaus, kaime geri, nekonfliktiški, dauguma jų pasirodo tik vasarą. Nors yra keletas kauniečių, vilniečių, tačiau daugumos vasarotojų šaknys yra iš Gatakiemio, todėl visi jaučiasi turintys kažką bendro.
Surūdiję dalgiai ir bendruomeniškumui nusipelnęs šuo
Gimęs ir augęs Gatakiemyje Balys Čipinys į gimtąjį kaimą sugrįžo tik po keturiasdešimties metų. Nors bendruomenę įkūrė dar 2005-aisiais, tačiau aktyvesnės veiklos ėmėsi tik išėjęs į pensiją.
Bendruomenės pirmininkas pripažino, kad didžiausia jo svajonė – kuo tylesnis kaimas. Dalgiais šienauti jau beveik niekas nebemoka, tad pašnekovas norėtų, kad žmonės bent pjautų žolę vienu metu – taip išlaikytų ilgesnį tylos laikotarpį. Be to, žmonės įsisukę į amžiną žoliapjovystės ratą, jame lyg užstringa, net nespėdami pamatyti savo darbo rezultato.
B. Čipinys – vienintelis kaimo ūkininkas. Melžia jis karvę, laiko vištas ir avys būriu po kiemą laksto. Turi jis ir šunį. „Šuo Dipsis, kuriam visur gerai, išskyrus namuos, bėga visur ir negrįžta. Telefono numeris ant antkaklio, tai tada skambina, ar nepasigedote šuniuko. Į sodybą neužeisi šiaip sau, sakys: „Ko čia norit?“, o dabar – šunio pasiimt. Tai kiek aš čia susipažinau su daktarais visokiais, Seimo nariais ir pan., kurie turi prisipirkę aplinkui sodybėlių. Tai Dipsio dėka. Kai kursim bendruomenės vėliavą, tai žadam Dipsio uodegą ar koją įdėt“, – juokėsi B. Čipinys.
