Iki didžiosios pavasario šventės – šv. Velykų – likus savaitei švenčiamas Verbų sekmadienis, katalikai skuba į bažnyčias ne tuščiomis, o paskui linkėdami sveikatos išplaka artimuosius šventinta verba. Į maldos namus įprasta atsinešti kadagio šakelę, tačiau tikintieji nešasi ir verbas, surištas iš vasara kvepiančių sudžiovintų augalų ir gėlių. Uteniškė mokytoja Audra Udrienė įsitikinusi, kad verbos nėra pakaitalas kadagio šakelei. Tačiau, anot jos, niekas nedraudžia į bažnyčią nusinešti ir pašventinti įmantresnių verbų, kurios namus gali puošti visus metus.
Gamtos dukra
Vaikystės metais išbraidytos pievos, surinkti ir išdžiovinti augalėliai, studijų metais išvaikščiotos Kaziuko mugės, žvilgsniu išglostytos didingos verbos A. Udrienę paskatino rišti šias grožybes. Šiandien Utenos regioninio profesinio mokymo centro mokytoja neįsivaizduoja savęs be šio malonaus užsiėmimo. Pedagogo darbas – sunkus ir reikalaujantis atsakomybės, tad geriausias būdas atsipalaiduoti, anot kūrėjos, paimti į rankas vasarą primenančius sausus augalus, juos lytėti pirštų galiukais ir kurti nepaprastą grožį.
Baigusi studijas A. Udrienė išvyko dirbti į Arnionių žuvininkystės ūkį (Molėtų r.), o paskui į Aukštaitijos nacionalinio parko direkciją, tad niekada nebuvo nutolusi nuo gamtos.
„Būdama maža gyvenau Pakruojyje, miesto pakraštyje, tad su kaimynų vaikais eidavome skinti kiaulpienių laikomiems triušiams. Labai mėgau grybauti, o miškas mane traukte traukė, – prisiminė pašnekovė. – Meilė gamtai ir pomėgis kurti atėjo iš šeimos: mama siuvinėjo, siuvo, mezgė, o tėtis drožinėjo, mokėjo kitus meniškus darbus. Prisimenu, kai su mama nuvažiuodavome pas savo močiutę, eidavome pro gegužraibių pievą, kurioje gausiai žydėdavo ir raktažolės. Ši pieva išlikusi mano atmintyje.“
Moteris pasakojo, kad anuomet įvairiausias laukų žoleles dažniausiai rinkdavo ir džiovindavo arbatai. Ji žinojo augalų pavadinimus, o besimokydama mokykloje dalyvaudavo biologijos olimpiadose, po pamokų mokyklos šiltnamyje padėdavo pikiuoti gėlių daigelius.
Augindama vaikus A. Udrienė ne kartą jiems padėjo pasiruošti mokykloje vykdavusioms Kaziuko mugėms. „Vasarą prisirinkdavau įvairių lauko augalų, juos sudžiovindavau. Sykį dukra manęs paklausė, ką galėtų nusinešti į Kaziuko mugę. Pasiūliau padaryti verbą – nuo tada ir užsikabinau“, – pasakojo uteniškė.
Pasitelkia fantaziją
Didžiuotis savo kūryba ir nuveiktais darbais nemėgstanti A. Udrienė sakė esanti kukli. Ir jei ne buvusi Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė, verbų rišėja tikriausiai taip ir būtų toliau kūrusi pogrindyje. 2014 metais tautodailininke tapusi kūrėja aktyviai dalyvauja parodose, kurios, anot jos, labai suartina mūsų krašto menininkus.
Ne vienus metus verbas rišanti uteniškė labiausiai mėgaujasi procesu, kuriam reikia susikaupimo. Taip pat jai labai patinka rinkti augalus, braidžioti po pievas. „Tai puiki terapija, ypač kvapų. Labai vertinu natūralumą – niekuomet nenaudoju dažytų augalų, gėlių. Į mano verbas sugrįžta natūrali gamta“, – šypsojosi verbą rišdama tautodailininkė.
Pasiruošimas rišti verbas, anot jos, prasideda ankstyvą pavasarį. Moteris eidama pro Dauniškio ežerą stebi, ar nendrės tinkamos rinkti, ar dar reikia šiek tiek palaukti. „Verbos dažniausiai rišamos pavasarį, kai norisi šilumos, saulės, gyvybės. Žinoma, tie rišėjai, kurie ruošiasi Kaziuko mugėms, galbūt šį procesą pradeda gerokai anksčiau, gal rudenį. Tačiau aš verbas rišu tik savo malonumui ir tada, kada noriu bei turiu laiko“, – prisipažino A. Udrienė.
Pašnekovė dažnai nuvyksta į Tauragnų kraštą, kur ją vilioja platus augalų pasaulis: čia renkamos paprastosios karlinos, šlamučiai, kiškio ašarėlės, motiejukai, kraujažolės, bitkrėslės ir kitos gamtos dovanos.
Moters kūrybą įprasmina augalai ir fantazija, kuri gimsta vos pradėjus dirbti. „Tiesiog kuriu pasitelkdama savo fantaziją. Nesu verslininkė, todėl sukurtų darbų kiekiai man visai nesvarbūs“, – akcentavo ji ir pridūrė, kad kiekviena sukurta verba yra skirtinga, beveik neįmanoma surišti dviejų vienodų. Be to, ir žolynai skirtingi, ir rišėjų fantazija skiriasi. Prieš pradėdama darbą A. Udrienė džiovintus augalus nupurškia vandeniu, taip jie tampa lankstesni, nelūžinėja.
Uteniškei yra tekę susidurti su savotišku iššūkiu: Molėtų astronomijos observatorijoje rišti dviejų metrų verbą.
Vieni ilsisi keliaudami, kiti žvejodami, o A. Udrienė džiaugiasi ramybę atrandanti rišdama verbas ir rinkdama Utenos apylinkių augalus, kurie atgimsta naujam gyvenimui – įgauna naujų formų ir tampa namų puošmena.
A. Udrienės asmeninio archyvo nuotr., Vytauto Ridiko vaizdo įrašas
