Priemiestiniame Antakalnių kaime (Vyžuonų sen.), įsikūrusiame tarp Gaspariškių ir Vyžuonėlių, senųjų gyventojų vos vienas kitas. Tarp jų – Vytautas Kazimieras Šapoka. Kaip juokėsi pašnekovas, čia jis gimė, čia ir mirsiąs. Nors jam jau 87-eri ir turi judėjimo negalią, ligoninėje dar nėra gulėjęs.
Perkelta senobinė gryčia
V. K. Šapoka pasakojo, kad namai, kuriuose gyvena su sūnumi, statyti jo paties. Tai ta pati anksčiau pakalnėlaj stovėjusi senybinė gryčia, kurią statė senelis Kazimieras Šapoka. 1958 metais grįžęs iš sovietų armijos, anūkas ją perkėlė ant kalnelio. O perkėlė todėl, kad gryčia buvusi in aslas, su skyle lubose dūmams išeiti. Tiesa, pašnekovas šios egzotikos jau nebematė, tik girdėjo tokią buvus – kai iš Šeimaties (Tauragnų sen.) atitekėjo mama, buvo pastatyta plyta. O tėvas Povilas Šapoka savu smerčiu mirė anksti, 1943-iaisiais, palikęs žmoną su trimis vaikais (gimę 1933, 1936 ir 1940 m.).
Dratatuko mokykla
Pasak V. Šapokos, iš pradžių mokyklą buvo numatyta įkurti dideliame naujai pastatyto antakalniškio Patumsio name, tačiau, kilus kažkokiam kivirčui, pradinė mokykla buvo perkelta pas kitą to kaimo gyventoją, Šapoką, dėl keisto įpročio žodžių gale pridedančio -dratat,visų vadinamą Dratatuku. Mokslo įstaiga buvo Antalgės filialas, ją lankė 12–15 pradinukų.
Joneliokas pas Paviliokų
Antakalniuose gyvenęs, o dabar iš gretimo Moliakalnio kaimo pas V. Šapoką užsukantis Vilius Patumsis anksčiau Antakalniuose priskaičiavo buvus 32 sodybas, dabar jų yra 17. Melioracija sunaikino ir jo namus.
Šapokų kaime buvo ne viena gryčia, todėl, kaip įprasta, juos atskirdavo pagal pravardes: pašnekovo šeima pagal tėvą buvo vadinami Paviliokais, Galiniai gavo savo pravardę todėl, kad gyveno gale kaimo, taip pat buvo Gabriušio, Pranuko Šapokos… Ne viena šeima turėjo ir Patumsių pavardę: Joneliokai (pagal šeimos galvą Joną), Adamuko Šapokos (pagal Adomą).
Neapkabinamas beržas ir akmuo su bliūdeliu
Pasak V. Šapokos, prie jų sodybos „skersai kelio“ buvo akmuo su bliūdeliu ir kryžius. Kryžių galimai statė pašnekovo senelis. Buvo dar du kryžiai: vienas galukaimy, kitas – ties sankryža. Prie jų žmonės melsdavosi. Visi kryžiai sunyko savaime, kai nuvirto, buvo sudeginti. Dubenuotasis akmuo dingo, kai ėjo melioracija, jo dubens vandenyje besižegnojantieji vilgydavo pirštus.
„Buva ti beržas tėva sklypi. Paprašiau dėdės, jis atvažiava su sūnum, perdien nuo kelma nupjove ir vienų kaladį su rankiniu pjūklu. Matai, vienasneapkabini…“– apie galiūną medį porino antakalniškis.
Amžinas brigadininkas
Vos tik grįžusį iš armijos, pašnekovą paskyrė Naujasodžio kolūkio brigadyrium. Vedė. Septynerius metus pragyveno Antakalniuose, tačiau žmonai, dirbusiai vyr. buhaltere buitiniame, buvo toli vaikščioti, tad davė dviejų kambarių butą Dauniškyje, o kad gerai dirbo, vėliau pakeitė į trijų. Davė ir garažą Palijoniškyje. Į darbą V. Šapoka važinėjo iš Utenos. Brigadininku, kaip pats juokėsi, dirbo „tik“ 41 metus, o kai apmirė kolūkiai, buvo paskirtas laikinuoju kolūkio administratoriumi – per dvejus metus jis turėjo išardyti kolūkį. Suiro šis į tris žemės ūkio bendroves: Galelių, Šiaudinių ir Naujasodžio. Tapo V. Šapoka ir apylinkės deputatų pirmininku. Irstant kolūkiams atgavo tėvų 16 hektarų, atsistatydino iš pareigų ir ėmėsi ūkininkauti. Nors nebuvo nei algos, nei pensijos, bet melžė karves, gamino sūrius ir taip vertėsi.
Paminklas savam, ne svetimam
Artėjant Lietuvos nepriklausomybei, Naujasodžio kolūkio pirmininko pavaduotoja Birutė Baltakytė V. Šapokai pasiūlė Vyžuonėlėse Veriovkinui pastatyti kokį nors paminklą. Bet brigadininkas verčiau nusprendė rūpintis kokiu nors atminimo ženklu nusipelniusiam kraštiečiui lietuviui. Ir nors, pasak V. K. Šapokos, istorikas Adolfas Šapoka buvo jo tėvo tik antros eilės pusbrolis, o pačiam pašnekovui – „trečias vanduo nuo rūras“, tačiau jis nusprendė prisidėti prie būtent šio iškilaus žmogaus pagerbimo.
