Didžiasalio „Ryto“ gimnazija – kaip saulėgrąža, besigręžianti į saulę

Savo darbui, kraštui ir mokiniams atsidavę pedagogai – tai, anot Ignalinos rajono Didžiasalio „Ryto“ gimnazijos (toliau – Gimnazija) direktorės Elenos Sekonienės, didžiausia šios švietimo įstaigos vertybė. Tiesa, netrūksta gimnazijoje ir mokinių patogumui bei geresniam, produktyvesniam mokymuisi skirtų šviesių klasių bei kitų šiuolaikinėmis technologijomis aprūpintų patalpų. Visoje mokykloje veikia belaidis interneto ryšys. Jaunuoliai turi galimybę sportuoti patogioje, šviesioje sporto salėje arba ant lauke įrengtų treniruoklių bei aikštyne, persirengti naujai suremontuotuose persirengimo kambariuose, patys auginti žalumynus bei daržoves pietų stalui ir panašiai. O kur dar visoje Lietuvoje garsus Gimnazijos kraštotyros muziejus! Švietimo įstaigos vadovė surengė „Ignalinos dienos“ žurnalistams pažintinę ekskursiją po Gimnaziją.

Liūdna statistika…

Kadangi tuo metu, kai lankėmės Didžiasalyje, spaudė stiprus šaltukas, Gimnazijos aplinką apžiūrėjome pro langus. Kaip sakė E. Sekonienė, treniruokliai šalia Gimnazijos įrengti vykdant Ignalinos rajono vietos veiklos grupės projektą, aikštynas atnaujintas vykdant viso Didžiasalio kaimo renovaciją, o bendradarbiaujant su Valstybinių miškų urėdijos Ignalinos regioninio padalinio Tverečiaus girininkija, kuri skyrė medienos, buvo pagaminti suoliukai aplink Gimnaziją. Kaip sakė direktorė, mokyklos teritorija neaptverta, todėl prisėsti ant suoliukų mėgsta mamos, močiutės, o vaikai, žinoma, mielai žaidžia ir sportuoja ant treniruoklių.

Ekskursiją pradėjome nuo pirmo aukšto, kuriame dabar įsikūrę pradinukai, taip pat įrengtas anglų kalbos, technologijų kabinetas ir nauja keramikos dirbtuvė. Kol vyksta nuotolinis mokymasis, į Gimnaziją renkasi tik tie mokinukai, kuriems mokytis tokiu būdu sudėtinga, jie neturi namie tam tinkamų sąlygų bei priemonių arba jų abu tėvai dirba. Anot pašnekovės, iš klasės susirenka apie trečdalis mokinių. Kaip sakė vadovė, iš viso Gimnaziją šiuo metu lanko 137 vaikai, dar maždaug po 70 mokinių mokosi Gimnazijos skyriuose Dūkšte ir Naujajame Daugėliškyje. E. Sekonienės teigimu, jei mokykloje yra virš 200 mokinių, tai – optimaliausias variantas. Jeigu skaičius nukrenta žemiau 200, tada jau prasideda bėdos – tenka daryti jungtines klases ir pan. Anot pašnekovės, jei neliktų gimnazijos, tada vaikams, gyvenantiems dar toliau nuo Ignalinos ar Vidiškių, kur yra artimiausios gimnazijos, (pavyzdžiui, iš Vosiūnų ar Dysnos kaimų), tektų kas rytą nuvažiuoti apie 50 kilometrų iki mokyklos. Geriausiais laikais, direktorės teigimu, Gimnazijoje mokėsi apie 560 mokinių. Dabar, deja, vaikų mažėja, ir Gimnazijos išlikimas pakibęs ant plauko. Šiemet abiturientų dar 17, o vienuoliktokų jau tik devyni, dešimtokų – vėl keliolika.

Tautų ir kalbų mišinys

E. Sekonienė pasakojo, jog Gimnazija pradėjo veikti 1978 m. Iš daugybės tuo metu dar veikusių mokyklų, šiuo metu šiame krašte Gimnazija išliko vienintelė ir vadina save Tverečiaus krašto mokykla – Daugėliškio, Tverečiaus, Mielagėnų, Vosiūnų arba kitaip tverečėnų krašto. Pirmaisiais veiklos metais mokykla neturėjo abiturientų klasės, nes jie liko tuometėje Tverečiaus vidurinėje mokykloje. Anot pašnekovės, fenomenas buvo tai, jog vienoje klasėje pamokos buvo vedamos lietuvių kalba, paralelinėje – rusų. Vėliau, direktorės teigimu, buvo įkurta atskira mokykla rusakalbiams. Dar po kurio laiko, jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, rusų mokykla buvo uždaryta ir jos mokiniai grįžo atgal į Gimnaziją, bet jau mokytis lietuviškoje mokykloje, lietuvių kalba.

Pasak Gimnazijos vadovės, ir dabar daugiau nei pusė Didžiasalio gyventojų yra rusakalbiai – baltarusiai, rusai, todėl ir klasėse maždaug pusė mokinių taip pat ne lietuvių tautybės, bet dabar, jei šeimose vis dar kalbama rusiškai, mokykloje mokoma tik lietuvių kalba, nes Gimnazija neturi Lietuvos tautinių mažumų mokyklos statuso. „Pradinukai turi problemų, kol persilaužia, sakė E. Sekonienė. – Anglų kalbos mokytoja antroje klasėje dar dirba taip – viską aiškina lietuvių, rusų ir anglų kalbomis.“ Anot pašnekovės, Didžiasalyje tarp kitataučių vis dar gajus požiūris, kad jei lietuvių kalba nebūtina, pavyzdžiui, dirbant elementarius darbus, tai jos ir mokytis nereikia. Kaip tikino Gimnazijos vadovė, stengiamasi kalbėtis su vaikų tėvais, aiškinant jiems valstybinės kalbos svarbą ir reikalingumą. Tačiau, anot direktorės šie vaikai, baigdami Gimnaziją, puikiai kalba lietuviškai ir dainuoja lietuvių liaudies dainas, nes Gimnazija pasirinko tautinio ugdymo bei tradicijų išsaugojimo kryptį. Bet neprasti ir rusų kalbos valstybinio egzamino rezultatai – pavyzdžiui, pernai, Didžiasalio abiturientai gavo net keturis šimtukus.

Turi kuo didžiuotis

E. Sekonienės teigimu, šiame krašte Gimnazija yra lyg savotiškas kultūros, pilietiškumo židinys. Gal todėl ji gali pasigirti daugybe laimėjimų ir pasiekimų. Pavyzdžiui, respublikiniame Vytauto Landsbergio fondo organizuotame meninės raiškos programų konkurse „Kuo man graži Tėvynė Lietuva“ ne vienerius metus užimtomis prizinėmis vietomis. O šviesios atminties Gražinai Landsbergienei atkreipus dėmesį į aktyvius bei kūrybingus Lietuvos pakraščio Gimnazijos dalyvius, buvo gauta parama kraštotyros muziejui atnaujinti, tam lėšos buvo skirtos iš Gražutės Sirutis ir Vytauto Landsbergio fondų.

Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje, pasak pašnekovės, auga senas ąžuolas, apie kurį yra sekama graži legenda. Gimnazijos bendruomenė panaudojo šį ąžuolą kaip simbolį ir ant pirmojo aukšto koridoriaus sienos „išaugino“ Tverečiaus ąžuolą, ant kurio šakų it prinokusios gilės kabinami mokinių pasiekimai. „Tai – mūsų krašto ir mokinių tvirtybė“, – kalbėjo direktorė ir pridūrė, kad čia puikuojasi garbingiausios – respublikinių konkursų – padėkos. Tai – filologų, gamtos ir kitų mokslų olimpiadų prizinės vietos. Pašnekovė itin didžiavosi nacionalinio moksleivių konkurso „Praeities stiprybė – dabarčiai“ diplomais ir prizais, kuriuose skirtingais metais buvo užimta pirmoji bei antroji vietos, taip pat Žemės ūkio ministerijos apdovanojimu už vykdomus projektus konkurse „Krašto auksas“, Krašto apsaugos ministerijos medaliu bei padėka už pilietiškumo ugdymą, mergaičių kvadrato komandos pergalėmis bei gausybe kitų apdovanojimų, padėkų, taurių bei medalių ne tik už aukštus rezultatus mokslo srityse, bet ir sporte. E. Sekonienė taip pat didžiavosi bendru Ignalinos rajono savivaldybės administracijos, Gimnazijos ir Prezidentūros projektu, kurį įgyvendinant 2018 m. informacinėmis rodyklėmis buvo paženklintos ir atminimo lentomis aprūpintos žymių Tverečiaus krašto žmonių geografo, gamtininko, politinio veikėjo, signataro Česlovo Kudabos, tarpukario Lietuvos politinio veikėjo, istoriko, pirmosios Vyriausybės vadovo Augustino Voldemaro ir aukštojo mokslo Lietuvoje pradininko, fiziko, matematiko, aviatoriaus, visuomenės veikėjo Zigmo Žemaičio gimtinės. Bendraujama ir su šių iškilių žmonių vaikais.

Svarbiausia – meilė savam kraštui

Paklausta, kur slypi mokinių ir mokytojų darbo gerų rezultatų paslaptis, E. Sekonienė atsakė, kad ji – mokytojų dvasioje. „Mūsų stiprybė ta, kad didžioji dalis mokytojų čia – nuo pirmos dienos, – aiškino vadovė. – Jie šitame krašte yra gimę, augę ir baigę mokslus grįžę į gimtinę. Juos lydi jausmas, kad dirba savame krašte ir dėl jo. Ne visi gali kopti į karjeros aukštumas, veržtis į verslo galimybes. Yra tokių, kurie kantriai, atsidavusiai ir kruopščiai dirba savo darbą. Mūsų mokytojai – tokie.“ Mokyklos vadovė tikino, kad pedagogai jaučia atsakomybę vaikams, jų tėvams, kuriuos pažįsta, nes dažnai gyvena kaimynystėje, kolegoms.

Kaip aiškino direktorė, dabar, kai mokytojams ypač sunku, dar labiau pasijuto jų atsidavimas ir meilė darbui. Pavyzdžiui, po neseniai vykusio mokytojų posėdžio, anot E. Sekonienės, džiaugėsi jos širdis, nes teko pastebėti, jog pedagogai pažįsta kiekvieną vaiką, žino, kokios pagalbos jam reikia. Be to, pedagogų kolektyvo nariai palaiko vienas kitą, padeda, kiek tik gali ir kuo gali – ar patarimu ar tiesiog šiltu žodžiu ir palaikymu. Šiuo metu Gimnazijos kolektyvą, kartu su socialiniais ir specialiaisiais pedagogais, sudaro 28 žmonės. Žinoma, kaip apgailestavo Gimnazijos vadovė, jaunimas į provinciją dirbti nesiveržia, bet yra ir keli nauji, jauni mokytojai.

Ryšiai su Baltarusija

Turi Gimnazija, pasak pašnekovės, nemažai sąsajų su Baltarusijos Apso kraštu. Anot direktorės, dirbo kažkada ten ir ji pati, taip pat keletas kitų mokytojų. Taip pat svečiuose savo prosenelių žemėje lankėsi Apso krašto bendruomenės nariai su vaikais, dalyvavo tradicinėje etnografinėje Gimnazijos vakaronėje, kuri vyksta kasmet jau 30 metų, deja, šiemet tradicija nutrūks dėl pandemijos, nors turėjo vykti pasienio krašto šimtmečio paminėjimo renginiai.

Apso lietuvaičiai, suorganizuoti Gimnazijos direktorės, taip pat važiavo į iškilmingą Seimo posėdį, skirtą Vilniaus krašto atgavimo sukakties paminėjimui. Kaip sakė E. Sekonienė, tada iš Baltarusijos buvo atvažiavusios senos močiutės, tebekalbančios ir tebedainuojančios lietuviškai. Apso baltarusių delegacija, pasak pašnekovės, aplankė ir Trakų pilį, ir Aušros vartus. Pašnekovės teigimu, kai sugriuvo SSSR, buvo atkirsta daug ryšių, siejusių su Baltarusija, nes kol sienų nebuvo, vyko nuolatinis judėjimas tarp kaimyninės šalies ir Lietuvos.

Patogumai yra, kad tik būtų vaikų

Apėjome Gimnazijos pastatą, apžiūrėjome šviesias klases, erdvius koridorius, kur pradinukų aukšte nupieštos „klasės“, įvairios užduotėlės, kurias reikia atlikti, čia pat greitai bus įrengtas ir poilsio kampelis, kur bus galima atsipūsti pertraukų tarp pamokų metu. Pro langą pamatėme ir lauke pietinėje Gimnazijos pusėje užuovėjoje įrengtas lysves, kuriose 1–5 klasių mokiniai patys sodina įvairias daržoves, salotas, prieskonius. „Paaiškėjo, kad geriausi daržininkai – berniukai, – šypsojosi direktorė. – Jie kruopščiai sėja, prižiūri, per pertraukas bėga pažiūrėti – gal kartais jau išdygo koks daigelis. Mergaitėms, kažkodėl, ne taip įdomu. O kaip skaniai jie po to savo užsiaugintas salotas valgo! Sakiau, įrengsime visą oranžeriją ir dabar, kai Gimnazija sunkiai išgyvena, kursime verslą – auginsime gėlių daigus ir puošime Didžiasalio apylinkes.“ E. Sekonienė atskleidė, jog Gimnazijos simbolis – saulėgrąža, kuri visada sukasi į saulės pusę. Taip, anot jos, ir Gimnazija…

Apžiūrėjome buvusios Gimnazijos mokinės, dabar – mokslininkės genetikės, kuriančios žmonijai vakciną nuo COVID-19, Gintarės Kapliukaitės fotografijos darbus, kitų mokinių rankdarbius bei piešinius, kuriais išpuoštos koridorių sienos, Tverečiaus krašto fotografijų parodą. Aplankėme garsųjį kraštotyros muziejų, kuris paliko tikrai gilų įspūdį savo eksponatų gausa, unikalumu bei verte. Pamatėme naujausią Gimnazijos projektą – 3D mokomųjų objektų klasę, kurioje, pasitelkiant naujausias technologijas, bus mokoma fizikos, chemijos, matematikos bei biologijos, taip pat – modernią keramikos dirbtuvę, kurioje sukurtus lipdinius galima degti patogiose, profesionaliose krosnyse (beje, dirbtuvė skirta ne vien mokiniams, bet visai Didžiasalio bendruomenei); naujai suremontuotą sporto salę, patogius persirengimo kambarius, erdvią aktų salę, jaukią biblioteką.

Visvaldo Kulakausko nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas