Apie tai, kuo Tu gali pastoti, arba kitoks pokalbis su Jonu Grunda

Tapytoją ir skulptorių, galerijos „Skaptukas“ savininką, be to, šiemet savo šešiasdešimtmetį švęsiantį Joną Grundą ignaliniečiai tikriausiai jau puikiai pažįsta. Gal todėl šįkart pokalbis su juo šiek tiek kitoks – mažiau apie fizinį apvalką, tai ką jis nuveikė, ko pasiekė, kur gyveno, ką veikė, o daugiau apie tai, kas slepiasi po plonu materialiu žmogaus kiautu – ieškojimus, atradimus, tikėjimą ir viltį, džiaugsmą būti žmogumi ir menininku.

Kas Jus įkvepia kurti?

Pastaruoju metu mėginu savo kūrybą pristatyti žodžiais, nes žmonės nori darbo ar kūrinio aiškumo. Pats esu tikintis, skaitau Evangeliją. Pagrindinis mano kūrybos šaltinis – Dievo žodis. Dievas pats yra Kūrėjas. Kur gi daugiau galima eiti? Žmogus irgi kuria. Bet tas, kuris sukūrė mane, tave ir visa, kas matoma – saulę, žvaigždynus ir t. t. yra pats nuostabiausias. Galima neigti visa tai ir sakyti, kad nežinai, kas tai padarė, todėl tiesiog eiti ir dirbti. Ne, ne. Aš noriu pažinti dvasinį Tėvą. Visi mes esame mirtingi, todėl einu pas tą, kuris yra nemirtingas ir iš jo mokausi.

Skaitau gyvą Dievo žodį, o jis turi aukštį, plotį ir gylį. Žodžius sėjame kaip sėklas, ir jos vieną dieną užaugs. Todėl reikia saugoti tai, ką kalbi. Turiu sukūręs skulptūrą – nėščia moteris dideliu pilvu. Darbe ją pristačiau: „Ateikite, moterys, aš jums paaiškinsiu, kaip pastoti…“ Visos sunerimo, pradėjo galvoti, jog imsiu jas nurenginėti. Tikrai ne. Apie šią vaizdinę priemonę aš kalbu kita prasme – kuo tu gali pastoti. Aš, pavyzdžiui, esu pastojęs menais, tuo žodžiu, kurį galiu apreikšti tapyba, skulptūra. Mane tai labai traukia, taip gimsta iš pradžių užrašai, eskizai, vėliau – darbai. Galima pastoti tiek gerais, tiek blogais dalykais. Tarkim – didžiulis laivas. Jis turi mažytį vairą, kuris pakreipia griozdišką mechanizmą ten, kur jį pasuksi. Taip ir mes. Mūsų liežuvis – nedidelis, bet valdo mūsų kūną. Liežuvis gali kalbėti ir mirtį, ir gyvenimą. Ką tu kalbėsi, vieną dieną tai ir pamatysi. Esu patyręs daug „abortų“, kai jaučiau, kad nuvažiavau kažkur į šoną, kad reikia sustoti ir kirsti, jog tie blogi dalykai nesivystytų ir vieną dieną nepagimdyčiau kažkokio neigiamo reiškinio. Stengiuosi, kad manyje augtų prasmingi dalykai, nes tada galiu jais dalytis. Juk mums žemėje taip trūksta pasitikėjimo tiek savimi, tiek kitais, drąsos, džiaugsmo. Tam, kad tu viso to turėtum, reikia eiti pas Tą, kuris tai turi. Mano Viešpats džiaugsmingas. Kaip yra parašyta: „Laimink, mano siela, Viešpatį, ir neužmiršk visų Jo geradarysčių. Jis atleidžia visas tavo kaltes ir gydo visas tavo ligas.“ Dievo žodis man yra gyvenimas, ir iš to gyvenimo gimsta tai, ką jūs visi matote. Ačiū, Dievui, už šį šaltinį. Menas ateina iš paties didžiausio Menininko.

Kas Jums pačiam, kaip menininkui, artimiau – tapyba ar skulptūra?

Man – skulptūra, forma. Kažkada mokiausi pynimo Kauno menų mokykloje, į kurią įstoti buvo didžiulis konkursas. Po mokslų grįžau namo, kaime užsodinau karklais nemažą teritoriją ir pamačiau, kad tai – ne man. Pynimas man per lengvas, jame mažai raiškos ir svorio. Juk visai kas kita, kai paimi akmenį, kurį vos gali paridenti, arba ąžuolo gabalą… Tas tvirtumas mane palenkė. Aš kaip mat supratau, kad man pinigų nereikia. Vėliau prisidėjo visi kiti menai.

Baigėte ne visai meniškus, greičiau amatininko – vytelių pynėjo – mokslus, vėliau Jums teko studijuoti Vilniaus dailės akademijoje. Kaip atradote save kaip menininką, iš ko daugiausiai Jums teko mokytis?

Mokiausi aš daugiausiai iš meistrų. Pamačiau, kad teorija man nelabai limpa. Aš pats galiu būti teoretikas, bet pirmiausia reikia ieškoti žmogaus, kuris tave išmokys, kaip piešti, lipdyti, daryti daiktą. Taip jau yra, kad skulptoriaus darbas reikalauja daug fizinių jėgų. Be to, turi daug žinoti, išmanyti įvairias technologijas. Tapytojui – nors aš ir pats juo esu – visai kitaip – susimaišė dažus ir tiek. Neišėjo paveikslas – užtepė. Jei kuri iš akmens, gali greit viską sugadinti negrįžtamai. Sudėtingas reiškinys… Bet kai esi tuo apsėstas, tada viskas yra pakeliama. Atsiranda didelis noras stovėti šaltyje, dulkių kamuoliuose su sunkiais įrengimais rankose, iki pat akių ant veido užsimaukšlinus respiratorių, užsivilkus kokius purvinus skudurus, ausis užsispaudus ausinėmis. Bet jėga, kuri stimuliuoja ir skatina, sklinda iš vidaus. Tada, kai turi vidinę idėją, matai grožį, jauti, jog jis palaimins kitus, vidus nugali išorę.

Ką savo kūriniuose – paveiksluose ar skulptūrose – Jums labiausiai patinka vaizduoti?

Mes esame nulipdyti Viešpaties pagal Jo atvaizdą. Kad ir kokie gražūs būtų kalnai, kriokliai, vandenynai ar jūros, bet žmogus traukia labiausiai. Nuo jo ir kenti, ir džiaugiesi. Juk taip nebūna, kad dailininkas nuolat pieštų vieną medį ar katiną. Tai atsibosta. O žmogus, jei tik tai pamatai, rimtas variklis. Jį tapydamas tu gali interpretuoti. Žmogaus, kaip fizinio kūno, piešinyje gali ir nebūti, bet jis yra šaltinis. Išgirsti, ką kalbėjo tūla Onutė ar tūlas Petrukas, priimi tai, ir tas žodis tave įkvepia, valdo. Tai yra tikra, nėra nieko tikriau. Man, pavyzdžiui, nelabai patinka siurrealizmas, kaip ir fantastiniai filmai.

Kaip tada galėtumėte įvardyti savo, kaip menininko, stilių?

Man patinka koncepcija ir abstrakcija. Turiu turėti idėją ir tai pasakyti pačia trumpiausia kalba. Kiek įmanoma mažiau žodžių, painiavos, detalių. Būna skulptūros su visais „gvazdikiukais“ ir kitais dalykais. Tai irgi gražu. Bet man būdingas lakoniškumas – jis gali būti iki nulio. Kiek įmanoma labiau apdaužyti tas „šakeles“, kurios kartais trukdo pamatyti turinį. Žinoma, lakoniškumas nėra labai populiarus mene. Bet man tai artimiausia. Visa kita aš taip pat priimu, būna užsakymų pagal klientų pageidavimus.

Menininkas privalo turėti fantazijos, poezijos, lengvumo, džiaugsmo savo širdyje. Tai ne surinkti variklį. Taip sakau ir savo mokiniams, kuriuos ruošiu Vilniaus dailės akademijai. Žydo aktoriaus Bykovo kartą paklausė, kas yra menas. Tai, kaip jis atsakė, man iš karto prilipo: „Menas, tai yra amžinųjų vertybių puoselėjimas“. Kas yra už to – jau antimenas. O amžinos vertybės – tai meilė, kantrybė, ištikimybė, džiaugsmas, tikėjimas, viltis ir visi kiti teigiami jausmai. Kažkas kuria meilę, o kažkas – antimeilę. Nesu šventuolis, kartais rūpi nuklysti iš doros kelio, bet mane traukia ta šviesa.

Minėjote užsakymus. Ar daug jų gaunate?

Turiu šiuo metu keletą didesnių užsakymų, todėl nelabai galiu blaškytis. Tarkim, yra užsakymas paukščių skulptūroms vienoje sodyboje. Jis užims tikrai ne mėnesį.

Dabar atėjo toks metas, kad tavęs, kaip menininko, nelabai kas ieško. Dabar patiems kūrėjams reikia kalbėti ir save reklamuoti. Manau, kad tai visai gerai, bet jei tu tylėsi, tai ir tylėsi. Anksčiau mano sodyboje vaikščiodavo krūvos žmonių, o dabar be reklamos nieko nepasieksi.

Papasakokite apie darbo specifiką Visagino socialinės globos namuose?

Ten einu užimtumo specialisto pareigas ir jos man labai patinka. Gyvenime būna rimtų minčių, kurios tave laužo. Atvažiuoji į darbą ir tave iškart prakalbina: „O, Jonai! Rytoj būsi?“ Aš atsakau, štai – juk, aš šiandien atvažiavau (juokėsi). Pralinksmina, nuotaika iškart pakyla. Jie visi atsipalaidavę, natūralūs, „nesarmatlyvi“, ką galvoja, tą ir sako. Bet būna visaip. Turiu vieną padėjėją, kuris išvalo dirbtuves. Jis nuolat kalba – dvi, tris ir daugiau valandų. Būna, nuo to pavargsti. Bet aš jų dėka įgavau laisvę piešti. Kai tapiau savo globotinių portretus vienam socialiniam projektui, jie pozavo nesigėdydami, nereikalaudami tikslumo, nežiūrėdami, kad gal kartais aš kažką „pamaliavojau“.

Papasakokite apie savo galeriją „Skaptukas“. Kaip ji atsirado, ar vis dar gyva?

Kūriau kūriau ir sukūriau (juokėsi). Kažkada po ja buvo kiaulidė, o vietoje galerijos – sukrautas šienas. Su pirmąja žmona grįžome po mokslų iš Vilniaus į Ignaliną. Aš pasakiau, kad arba reikia kažką rimto čia daryti, arba bėgti. Pasirinkome pirmąjį variantą. Savo rankomis išmetėme šiukšles, išgriovėme sienas ir 1999 metais įkūrėme galeriją. Pati pradžia buvo labai judri – daug parodų, pasibuvimų, koncertų. Po kokių 15 metų truputį išsisėmiau, padariau 3–4 metų pertrauką. Dabar galerija vėl po truputį atgimsta. Judėsime toliau.

Prieš kurį laiką Ignalinos rajono savivaldybės vadovams ir administracijai pristatėte idėją – įamžinti prieš pora metų anapilin iškeliavusio garsaus kraštiečio ir Jūsų bičiulio Vytauto Šerėno atminimą. Papasakokite apie tai plačiau: kaip Jums kilo ši mintis, kaip ketinate ją įgyvendinti?

Maždaug prieš du mėnesius pristačiau Ignalinos miesto jubiliejui skirtas keturias skulptūras. Kai pamatė V. Šerėną, iškart visi susižavėjo. Ignalinos rajono savivaldybė, kuri gyvena be idėjų, iškart pasistvėrė šią mintį. Tada sulėkė visos televizijos, respublikinė žiniasklaida. Dabar jau nebežinau, kaip savivaldybė išsisuks, kai variklis jau užsuktas. Bet kuriuo atveju, šią savaitę jau pradėsiu skulptūrą gaminti. Esu pasakęs sau taip: jeigu man neduos pinigų, pasistatysiu Bratkas savo kieme ir imsiu po penkis eurus iš kiekvieno lankytojo už apžiūrą (juokėsi). Duodu žodį, kad taip ir bus. Be to, yra rajonų, kurie irgi nupirktų…

Nėra žmogaus Ignalinoje, kuris nepažinotų V. Šerėno. Į Ignaliną atvažiavusi LRT televizija, filmavo, gatvėje klausinėjo praeivių. Geležinkelio stotyje pastvėrė tokį žmogų, kuris kaip tik gyvena Antagavėje, Vytauto gimtajame kaime – jis viską papasakojo apie garsųjį kraštietį.

Kita vertus, idėja – tai puiku, bet kai pereinama prie darbo, tada prasideda sunkumai. Visi aplinkui tada šneka – kaip gerai, o tau jau tenka sunkiai dirbti, virinti vamzdžius ir panašiai. Beje, manau, kad geriausia būtų Bratkų skulptūrą išlieti iš bronzos, bet tai labai brangu. Galima daryti iš medžio, metalo, bet tai gana neilgaamžės medžiagos. Visgi, man atrodo, kad taip ir bus – ji greičiausiai bus gaminama iš dervos, kuri suaušusi tampa stiklu. Ji taip pat ilgaamžė. Bratkos bus beveik natūralaus dydžio – apie 2 metrų aukščio. Pats V. Šerėnas buvo 1,8 m ūgio. Skulptūra turėtų stovėti šalia Ignalinos geležinkelio stoties, todėl būtų traukos objektu – žmonės norės pažiūrėti, nusifotografuoti šalia skulptūros.

Būsima skulptūra pasižymi dideliu panašumu į V. Šerėną ir jo personažus, taip pat yra labai natūrali ir gyva, aštriomis, gana kampuotomis, judriomis linijomis. Kodėl ji tokia, kaip ją kūrėte?

Man Vytautas buvo gyvybės pavyzdžiu. Jo vaidyba buvo labai gyva. Vaikystėje V. Šerėnas gyveno pilkoje masėje, bet jis sugebėjo tuos dalykus įprasminti. Aštrios linijos todėl, kad jis buvo aštraus, neeilinio proto žmogus. Ekonomika – mokslas ne šiaip sau. Mane, pavyzdžiui, reikėtų daryti apvalų (juokėsi). Iš esmės, aš skulptūrų maketą dariau net nežiūrėdamas į nuotraukas. Pasileisdavau Bratkų filmuką ir dirbdavau. Pastebėjau, kad kuo daugiau žiūriu į nuotraukas, tuo labiau man neišeina taip, kaip aš matau. Todėl veidą lipdžiau iš atminties. Jo gyvenimas manyje jį ir nulipdė. Kai pažįsti turinį, jis tave ir kelia kūrybai. Apie Vytautą galvojant darosi ir labai liūdna, ir labai linksma. Todėl šiandien dairykimės į linksmąją pusę.

Jis buvo pora metų vyresnėje klasėje, mes su juo praėjome viską. Prisimenu, mokykloje direktoriaus pavaduotojas suimdavo mane už ausies ir ištempdavo prieš vaikus: „Eikš, Grunda! Pasirodyk prieš visą mokyklą, tu čia pridarei… Prašom, prašom, prašom.“ (mėgdžiojo pavaduotojo balsą). Man vienuolika metų mokykloje buvo didžiausios gyvenimo atostogos. Paskutinėje klasėje, per išleistuves, prisimenu, atsisėdau ant mokyklos laiptų ir galvoju: „Na va, ir viskas baigėsi…“ Dabar dirbu po keturiolika valandų per parą, o mokykloje turėjau vieną sąsiuvinį trims metams. Mano matematikos vadovėlis priduodant buvo gražiausias, nes nė karto neatverstas. O dabar prasidėjo gyvenimas.

Kaip manote, Jūsų didžiausias gyvenimo darbas jau atliktas ar dar tik laukia kažkur ateityje?

Man visada yra rytas. O kas ryte? Reikia keltis, darbuotis… Nieko aš dar nepadariau. Amžinybė juk neturi nei pradžios, nei pabaigos, jai nėra laiko. Taigi, keliesi ir „varai“. Galėčiau kalbėti gražiai literatūriškai: „Štai jis atliko darbą, dabar jis toks ir anoks.“ Tegul žmonės kaip nori, taip kalba, bet aš viską vertinu kitaip. Turiu krūvą sąsiuvinių, kuriuose viską žymiuosi. Pavartau juos po kurio laiko ir vėl atrandu kokią nors idėją. Toks beribis reiškinys. Nesuvedinėju galų ir nekeliu sau labai didelių užduočių. Štai – pradėjau paveikslą ir labai noriu jį pabaigti. Bet niekam neprižadu, ačiū Dievui, nes kartais prižadu.

Kaip matote savo – kaip žmogaus, menininko, laisvos sielos asmenybės – ateitį?

Yra rusiškas posakis: „Не надо печaлиться – вся жизнь в переди“ („Nereikia liūdėti – visas gyvenimas priešaky“ – aut. past.). Vakar mane vienas žmogus labai gerai įvertino: „Aš galvojau, kad tau penkiasdešimt“. Atsakiau: „Ne, ne, man aštuoniasdešimt treji“ (juokėsi). Planų turiu krūvą ir džiaugiuosi, kad niekada nebus taip, jog krapštysiu nosį ir galvosiu – ką čia nuveikti… Jei nėra užsakymų, aš pats sau – užsakymas. Savo šešiasdešimtmečio proga, beje, ketinu surengti parodą. Bet ne Ignalinoje, o kokiame nors kitame mieste, kur dar nesu atsibodęs.

Galų gale, aš tikiu amžinybe. Žinau, kad vieną dieną reikės išeiti. Toks ir mano gyvenimo tikslas – kad man pasibaigus, kažkas po manęs liktų.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Jurgita ULKIENĖ, Vytauto Ridiko nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas