Retas iš vyresniosios kartos leliūniškių nežino akademiko Kazimiero Meškausko (1917–2011). Tai mokslo aukštumas pasiekęs jų kraštietis, kurį su gimtuoju kraštu siejo tamprūs ryšiai. Jo rūpesčiu ne tik išsiplėtė Leliūnai, bet ir Utenoje imta vystyti pramonė. Leliūniškiai apgailestauja, kad per kelis dešimtmečius, rodos, visi pamiršo, jog už tokią Uteną, kokia ji yra dabar, reikia dėkoti būtent K. Meškauskui. O šio veiklaus žmogaus garbei Utenoje jo vardu nėra pavadinta net menka gatvelė…
Trumpa biografija
K. Meškauskas gimė ir augo Zarankiškio vienkiemyje, visai šalia Leliūnų miestelio. 1930 m. baigęs Leliūnų pradinę, 1936–1938 m. mokėsi Salų žemesniojoje žemės ūkio mokykloje. 1942 m. Švietimo ministerijos komisijoje išlaikė vidurinės mokyklos egzaminus. 1947 m. Vilniaus valstybiniame universitete, Ekonomikos fakultete, baigė pramonės ekonomiką. 1950–1951 m. mokėsi TSRS Mokslų akademijos aspirantūroje.
Vaikystėje (1935–1938 m.) dirbo viešųjų darbų darbininku prie Aukštaitijos plento, 1939–1940 m. kūriku Kaune. 1940–1941 m. Marijampolės apskrities prokuroro padėjėju. 1942–1943 m. Vilniaus tuberkuliozės mokslinio tyrimo instituto buhalteriu. 1944–1946 m. dėstė Aukštuosiuose kursuose prie Lietuvos ministrų tarybos. 1945–1946 m. Valstybės kontrolės kontrolierius. 1947–1987 m. Lietuvos mokslų akademijos (LMA) Prezidiumo mokslinis sekretorius, LMA Ekonomikos instituto direktorius, respublikinės „Žinijos“ draugijos pirmininko pavaduotojas. 1958–1983 m. Lietuvos valstybinio plano komiteto narys, TSRS gamybinių jėgų išdėstymo narys, Pabaltijo respublikų ir Kaliningrado srities komisijos pirmininkas. 1959–1974 m. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos plano ir biudžeto komisijos pirmininkas. 1964 m. Ženevoje dirbo TSRS diplomatinio korpuso vyresniuoju patarėju.
Buvo daugelio mokslinių tarybų pirmininku ir nariu, knygų ir žurnalų redakcinių tarybų nariu, vadovavo 62 disertantams, recenzavo 15 mokslinių darbų disertacijų. Išleido 28 monografijas. Iš jų: „Lietuvos ūkis 1940–1990“, „Tarybų Lietuvos liaudies ūkis šeštajame penkmetyje“ (1957). „Tarybų Lietuvos industrializavimas“ (1960) ir kt. Kai kurios knygos ir straipsniai paskelbti rusų, lenkų, anglų, vokiečių ir kt. kalbomis. Skaitė pranešimus tarptautiniuose kongresuose Stokholme (Švedija), Kylyje ir Hamburge (Vokietija), paskaitas – Meksiko universitete (Meksika). Mokslinės veiklos pagrindinė kryptis – ūkio vystymo kompleksinis prognozavimas. Svarbesni darbai: „Lietuvos respublikos energetikos išvystymas ryšium su Nemuno kompleksiniu išnaudojimu“ (20 tomų), „Gamybinių jėgų išvystymo ir išplėtimo schemos 1966–1970 m.“ ir kt. Paskelbė per 300 straipsnių. 1966 m. jam suteikta Lietuvos Respublikos valstybinė premija. 1987 m. išleista jo „Literatūros rodyklė“. Apdovanotas TSRS, Demokratinės Vokietijos, Bulgarijos, Čekoslovakijos ordinais ir medaliais.
Parengta pagal „Utenos krašto enciklopediją“
Savas žmogus su dideliais ryšiais
Pasak šiuo metu Vilniuje gyvenančio Alvydo Kisieliaus, K. Meškauskas buvo jo tėvo pusbrolis (tėvo motina ir K. Meškausko motina – seserys). Tuo metu, kai A. Kisielius gyveno Leliūnuose, akademikas gyveno Vilniuje, nuosavame name Žvėryne. Vis dėlto Leliūnuose buvo dažnas svečias. Su draugais atvažiuodavo tėviškėje likusiems broliui ir seseriai padėti šienapjūtės darbuose.
Apie tėvo pusbrolį, kurį vadino dėde, pašnekovas atsiliepė kaip apie linksmą, draugišką, visiems padedantį žmogų. Mėgo jis žuvauti Vidinksto ir Aknystėlių ežeruose. Jo ir kito akademiko, Vytauto Statulevičiaus, pastangomis Utenoje atsirado trikotažo, mėsos ir alaus kombinatai, nors Lietuvos komunistų partijos centro komiteto sekretorius, kuravęs pramonę ir ekonomiką, Algirdas Brazauskas siekė pramonę išplėsti Rokiškyje. Tai, kas Leliūnuose buvo pastatyta sovietmečiu (nauja mokykla, alytnamiai, kolūkio fermos), irgi neapsiėjo be veiklaus kraštiečio prisidėjimo. Akademikas labai mylėjo arklius, todėl pasirūpino įsteigti žirgyną, iš Vilniaus atvežė trenerį. Gal ir ne be K. Meškausko pagalbos Leliūnų kolūkis viską statė be paskolų (pavyzdžiui, kaimyniniai Mačionys tuo pasigirti negalėjo). Pasistengė, kad anksčiau Meškauskams priklausiusioje žemėje būtų iškastas ir, patvenkus Spraguičio upelį, suformuotas tvenkinys, kuris teikia malonumo ne tik žvejams, bet ir karštą vasarą sukaitusiems. Tiesa, vandens telkinys turėjo telkšoti į rytus nuo dabartinio tvenkinio ir išsilieti net 30 hektarų plote, tačiau dėl netinkamo grunto (storo durpės sluoksnio), jis išėjo kur kas kuklesnis ir kiek kitoje vietoje.
Akademikas daug važinėjo į komandiruotes užsienyje. Pasakojo, kad kartą Švedijoje ant suoliuko palikęs lagaminą po paros jį rado toje pat vietoje nepaliestą. Vašingtone prie Baltųjų rūmų (JAV) ant juodaodžio benamio padų skaitė, kad be dešimt dolerių jo geriau iš miego nekelti…
Meškauskų sodyba
A. Kisielius pasakojo, kad K. Meškausko tėvai anksti mirė, palikdami keturis vaikus ir daug skolų. Būsimąjį akademiką brolis Jonas ir sesuo Elena, kurie šeimų nesukūrė ir liko gyventi gimtuosiuose namuose (dar viena sesuo, Ona, apsigyveno Anykščiuose), iš paskutiniųjų leido į mokslus. Besimokydamas Salų žemesniojoje žemės ūkio mokykloje, Kazimieras parvežė ir užveisė tėviškėje nemažą, gal net šimto medelių, sodą, kurio vaisius vėliau brolis vežė parduoti į Leningradą (Rusija).
Gimtojoje sodyboje iš senų laikų neperstatyti liko tik pirtis (iki numelioruojant Spraguitį, ji stovėjo ant upelio kranto) ir klėtis, senajam sugriuvus, pastatytas naujas klojimas, perstatytas tvartas ir gyvenamasis namas. A. Kisieliaus žiniomis, Zarankiškio vienkiemyje Meškauskai gyveno nuo seno.
Ir dabar šis priklauso Meškauskams. Beje, K. Meškausko anūkė yra baigusi Utenos kolegiją, o mokslininko tėvai, brolis, sesuo, teta palaidoti Leliūnų kapinėse.
Sąjungų nebūtis ir laikraščiu užkimštas vynas
Algirdas Tutkus atsimena, kad kai buvo paskirtas Leliūnų kolūkio pirmininku, pats užmezgė pažintį su K. Meškausku. Ir tos pažinties būta ne tik pragmatinės. K. Meškauskas labai mėgo vėžiauti, prie ežero su bučiais gulėdavo per naktis. Po žvejybos užsukdavo pas Tutkus, kuriuos ne tik pralinksmindavo daugybe anekdotų, bet ir išdėstydavo rimtas įžvalgas. Pavyzdžiui, jis tikėjo, kad valstybių sąjungos nesutvertos ilgai gyvuoti – anksčiau ar vėliau jos pasmerktos žlugti. Ir taip kalbėjo ne tik apie Tarybų Sąjungą, bet ir Europos Sąjungą. Anot jo, kiekviena valstybė turi gyventi savarankiškai. Jis taip pat darė prielaidą, kad įvykus trečiajam pasauliniam karui, Žemė bus išmušta iš savo orbitos, kas reikš žmonių planetos pražūtį. Akademikas nepertraukiamai kalbėdavo visą valandą apie įvairius dalykus, bet daugiausia – Lietuvos ekonomiką. Kalbą baigdavo tokiais žodžiais: „Na, šiam kartui pabaigsiu, o kitąkart pratęsiu.“
Pasak A. Tutkaus, K. Meškauskas buvo patriotas, o Leliūnai jam buvo viskas: jis buvo atstovas tos kartos, kuriai tėviškės niekas niekada neatstojo. Dažnai atvažiuodavo, mėgdavo pasiperti pirtyje. Atveždavo savo gamybos naminio vyno – „bonkę, laikraščio probke užsuktą“. „Kiek kartų atvažiuodavo su „Volga“. Labai nedidukas. Važiuoja su „Volga“ – nesimato to žmogaus. Tik kad akulioriai biškį matos“, – juokėsi buvęs kolūkio pirmininkas, kurį Mokslų akademijoje garsusis kraštietis priimdavo kaip didžiausią svečią.
Moderni daržinė ir vaikų konkūras karjere
Landžiu save pavadinęs A. Tutkus pažintį užmezgė ir su kitu garsiu leliūniškiu – Stasiu Lisausku, Lietuvos TSR vidaus reikalų ministru, kuris vasaras leisdavo pas savo pusseserę Liną Petronienę.
Sužinojęs, kad Lietuvos respublikinio statybos susivienijimo pirmininkas Algirdas Baltušis į žmonas yra paėmęs Leliūnų krašto marčią, jos paprašė, kad suvestų su savo vyru. Per aštuonerius metus, kuriuos A. Tutkus praleido kolūkio pirmininko poste, bendromis pastangomis Leliūnuose pavyko pastatyti 71 namą, perstatyti visas fermas. Gelžbetoninių kolonų atsiveždavo iš Zarasų, betono – iš Visagino. Ne be A. Baltušio pagalbos prie fermų išdygo ir moderni tiems laikams visiškai mechanizuota daržinė, padaryta iš stikloplasčio. Į ją veždavo žalią šieną, kurį džiovindavo dideliais ventiliatoriais. Šieno tilpdavo apie pusantro tūkstančio tonų.
Kolūkis laikė daug žirgų, pirko juos iš „Nemuno“ žirgyno, sunkiųjų veislės arklius atsivežė iš Pskovo (Rusija). Pirmininkas siekė, kad mokiniai, stokoję veiklų mokykloje, užsiimtų žirgais. Ir jų susidarė nemažas būrelis. Vadovaujami trenerio Edmundo Martinavičiaus (vėliau jis tapo mokyklos direktoriumi), jaunieji žirgininkai smėlio karjere pasidarė jodinėjimo trasą su kliūtimis.
Beje, akademikai, rašytojai (vienas jų – Vytautas Petkevičius) po Sartų žirgų lenktynių mėgdavo susirinkti į nedidelę pirtelę prie Apšlavo ežero Sungailiškyje (Sūngailiškyje). Kolūkio pirmininkas parūpindavo vikšrinį buldozerį nuo plento iki pirties nuvalyti sniegui.
Neišsipildę planai
K. Meškausko (taip pat kitų aukštas pareigas ėjusių kraštiečių), kuris turėjo įvairių ryšių, dėka buvo nuveikta daug, ir dar daugiau ketinta padaryti, bet Sovietų Sąjungos byrėjimas, santvarkų pasikeitimas atpūtė kitus vėjus. O Leliūnai, kad transportas nezuitų per miestelį, pietinėje dalyje turėjo turėti aplinkkelį. Buvo net ir projektas padarytas. Netoli Leliūnų į Uteną eina dujų trasa, buvo planuota į miestelį atvesti šį šildymosi šaltinį, aprūpinti gyventojus dujiniu šildymu.
Leliūnuose planuota pastatyti ir pievagrybių fabriką, per metus turėjusį pagaminti pusantro tūkstančio tonų produkcijos. Finansavimą buvo žadėjęs Utenos alaus kombinato generalinis direktorius Petras Gediminas Jackevičius. Ir beveik viskas buvo suderinta, bet planus sugriovė finansuotojo netikėta mirtis. „Tą fabriką būtume pastatę ant trijų hektarų žemės – darbo būtų turėję žmonės ne tik iš Leliūnų, bet ir iš Utenos“, – kalbėjo pašnekovas apie planus, kurie neišsipildė. Toks fabrikas veikia prie Vilniaus.
Kalbėdamas apie neišsipildžiusius planus A. Tutkus paminėjo ir „gerą baseiną“, turėjusį atsirasti prie parduotuvės, o egzistuojantys nuotekų valymo įrengimai, prie kurių, deja, prijungti tik senelių namai ir keli gyvenamieji būstai, nuotekų trasomis turėtų apimti visą miestelį.
A. Tutkui K. Meškauskas yra pasakojęs, kaip jis „prakišo“ Uteną į pramoninių miestų sąrašą. Plano komisijoje jis kartu su V. Statulevičiumi skaitė kelių valandų pranešimą. Ir nors po pranešimo buvo „pilni batai prakaito“, pastangos atsipirko – plano komisijos pirmininkas, trenkęs kumščiu į stalą, palaimino Utenos, o ne Ukmergės, kaip pramonės miesto, statusą.