Prieš kiek daugiau nei tris mėnesius Utenos miškų urėdijai ėmė vadovauti buvusi Šiaulių miškų urėdijos Rėkyvos girininkijos girininkė Aurelija Jočienė, pakeitusi užtarnauto poilsio išėjusį ilgametį šios valstybės įmonės vadovą Stasį Kvedarą. Smulkutė moteris, ne vienerius metus paskyrusi, daugelio įsitikinimu, tik vyrams tinkamoms pareigoms, teigė, kad gamtoje jaučiasi it žuvis vandenyje ir neįžvelgia miške jokių pavojų. „Utenos dienos” kalbinta miškų urėdė neįsivaizduoja gyvenimo be mėgstamiausių užsiėmimų – jodinėjimo ir vakarais prie arbatos puodelio rengiamų šeimos miško valandėlių.

Kada supratote, kad norite ateitį sieti su miškininkyste?

Nors esu miesto vaikas, visuomet troškau būti kuo arčiau gamtos, nuo mažens lankiau jaunųjų gamtininkų būrelį. Augau dideliame mieste – Šiauliuose. Ištisus metus svajodavau vasarą pabėgti nuo miesto šurmulio. Nuvykusi į kaimą rūpindavausi gyvūnais, jodinėdavau. Miškininkystės studijas pasirinkau ne veltui, ši sritis – įvairiapusiška, apimanti viską, kas susiję su gamta. Studijos tuometinėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje buvo išties įdomios ir naudingos. Sutikau daugybę geranoriškų dėstytojų, įgijau neįkainojamų žinių apie žvėris, dirvožemį, botaniką, ekologiją, aplinkosaugą ir t. t. Jau studijuojant mane patraukė tradicinės miškininkystės sritis. Baigusi mokslus pusę metų dirbau Šiaulių miškų urėdijos girininko pavaduotoja, vėliau penkerius metus užėmiau Kurtuvėnų (Šiaulių r.) regioninio parko rekreacijos vadybininkės pareigas. Girininkės darbui skyriau 14 metų.

Daugiau apie tai skaitykite šeštadienio „Utenos dienos“.