Nekilnojamasis turtas nuo seno lietuvių sąmonėje yra kaip vienas didžiausių gyvenimo vertės matų. Mes turime net patarlę: „Pastatyti namą, pasodinti ąžuolą ir užauginti sūnų.“ Gal dėl to lietuvių namų ūkių turima nekilnojamojo turto dalis, lyginant su nuomojamu, yra viena didžiausių Europoje. O kai turime turto, apie jį yra prikurta ir įvairiausių mitų. Juos aptarėme su daugiau nei trisdešimt metų darbo patirtį nekilnojamojo turto srityje turinčios IĮ „Namudė“ vadovu Alvydu Boguševičiumi.
Pirmas mitas: didelis namas blogai, mažas – irgi
Gyvenamojo būsto kvadratūros poreikį lemia žmogaus mentalitetas ir jo ekonominis lygmuo. Paprastai tariant, renkantis savo būstą ir jo dydį, labai svarbu, kokiame būste bei kokioje aplinkoje žmogus yra užaugęs ar praleidęs didžiąją dalį gyvenimo bei kokią sumą būstui gali sau leisti. Namo dydis taip ir pasirenkamas – pagal savo norus, poreikius bei galimybes, todėl teigti, kad didelis ar mažas namas yra blogai, būtų tikrai neteisinga.
Didelio namo mitas yra įsigalėjęs ir dėl to, kad galvojama apie šildymo kaštus šaltuoju metų sezonu. Tačiau tik sąmoningi žmonės supranta, jog šildyti didelį, bet tvarkingą, tinkamai apšiltintą namą yra pigiau negu mažą, bet seną, kiauru stogu ir kiaurais langais.
Antras mitas: namas – visam gyvenimui
Statistikos duomenimis, JAV viena šeima tame pačiame būste vidutiniškai išgyvena apie 20 metų. Vakarų Europoje – tik septynerius. Lietuvoje situacija yra kiek kitokia, kadangi nuo senų laikų pas mus gausu šeimų, kurios tuose pačiuose namuose gyvena visą gyvenimą, paskui juose gyvena vaikai, anūkai. Seniau mūsiškiams darbas buvo aplink namus: ūkis, daržai, gyvuliai, tad poreikio keisti būstą nebuvo. Be to, tai būtų buvę ir nenaudinga. Tačiau keičiantis kartai, mūsų šalis taip pat linksta prie noro bei poreikio keisti būstus, kadangi, kaip ir minėjau, būsto vieta yra glaudžiai susijusi su žmogaus dirbamu darbu, veikla. Kita vertus, ir mūsų jaunimo požiūris keičiasi – jis tampa globalus. Taigi kinta ir požiūris į gyvenamosios vietos pasirinkimą. Jau yra tokių šeimų, kurios pačios savo jaunystėje gyveno bendrabučiuose. Vėliau, iškovojus nepriklausomybę, statėsi namus ir augino vaikus. O dabar, pastariesiems užaugus ir kuriant savo gyvenimus (nebūtinai Lietuvoje), jie vėl ieško kokybiško mažesnio namo arba buto.
Trečias mitas: mūrinis namas – tik gyventi, rąstinis – tik poilsiui
Jau nuo seno, ypač šiais laikais, keičiantis kartoms, yra nusistovėjęs stereotipas, kad mieste statomas ar perkamas namas privalo būti mūrinis, o poilsinis – rąstinis. Mūras yra laikomas tvirtumo, ilgaamžiškumo, stabilumo garantu, o rąstinis namas pastoviam gyvenimui nėra laikomas tinkamu. Tačiau iš tiesų nesvarbu, kur namas yra ir kokiam tikslui jis naudojamas – šiais laikais gausu įvairių statybų technologijų, kurios paverčia statomus namus kokybiškais, tvirtais, šiltais ir jaukais. Tas pats galioja ir senesnės statyboms namams, kuriuos pasitelkus tas pačias technologijas galima renovuoti ir prikelti antrajam gyvenimui. O tinkamai pastatytas, įrengtas ir prižiūrimas namas aplenkia tokias problemas kaip drėgmė, pelėsis, šilumos nelaikymas, ir visai nesvarbu, iš kokių medžiagų jis pastatytas, kur jis stovi ir kokiam tikslui yra naudojamas.
Ketvirtas mitas: tikra sodyba turi turėti ežerą arba nors jau paežerę
Pats esu gyvenęs ir pakeitęs jau 10 skirtingų sodybų, tad iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad kai ilgai gyveni ir daug laiko praleidi gamtoje, poreikis atsiranda ne vandens telkiniui, o medžiams, miškui, ramybei. Poilsiautojus į sodybas dažniausiai „veja“ jų hobiai (pvz., žvejyba), savirealizacijos poreikis, o vandens telkinys yra naudingas tik šiltuoju metų laiku, vėliau jis tampa tiesiog pilka dėme peizaže. Tad norintiems tikrojo ramaus atsipalaidavimo gamtoje vertingesnis yra miškas, pušynas, kadangi jis vertę neša visus metus. Tuo pačiu ir sodybos kaina tampa prieinamesnė platesniam žmonių ratui, kadangi sodybos šalia ežero kaina dažnai yra gerokai pervertinama.
Ačiū už nekilnojamojo turto mitų paneigimą.
Kalbėjosi Lauris VAINAUSKAS
