Kai kalbame apie dezinformaciją, dažnai atrodo, kad tai grėsmė, atsirandanti iš išorės: Kremliaus naratyvai, troliai, suklastoti vaizdo įrašai, botų armijos ir kitos informacinės negandos. Tačiau naujausios Lietuvos mokslininkų analizės sufleruoja paprastą ir nepatogią tiesą – dezinformacija nesukuria problemų iš nieko. Dezinformacija randa esamas mūsų visuomenės žaizdas ir jas paaštrina. Tai iš esmės keičia visą diskusiją apie tai, kaip turėtume kovoti su melagienomis.

37 metai nuolatinės dezinformacijos

Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, susidūrė su dezinformacija ne tik nuo karo Ukrainoje pradžios. Kremliaus pasakojimai mus lydi nuo pat 1990-ųjų – iškraipydami istoriją, menkindami nepriklausomybės gynėjų atminimą, vaizduodami Lietuvą kaip neofašistinę, rusakalbius engiančią valstybę. Sausio 13-osios įvykiai metų metus buvo perpasakojami absurdiška versija esą „savi šaudė į savus“. Partizanai vaizduoti ne kaip laisvės kovotojai, o kaip nusikaltėliai. NATO karių atvykimas 2017-aisiais pristatytas kaip agresija prieš Rusiją.

Per pastaruosius porą metų tos pačios žinios persikūnijo: dabar kalbama apie „okupacinę“ Vokietijos brigadą, „korumpuotą“ valdžią, „nepakeliamą“ gynybos mokestį, kuris esą uždedamas paprastiems žmonėms dėl elito interesų. Šaulių sąjunga vaizduojama kaip prievartinė militarizuota struktūra. Kiekviena saugumo problema, nuo pasienio dronų iki incidentų su sąjungininkų kariais, paverčiama įrodymu, kad NATO mums nepadės, kad Lietuva yra tik pėstininkas didžiųjų galių žaidime.

Šios žinutės veikia ne todėl, kad jos įtikinamos. Jos veikia todėl, kad jose visada slypi tikro nepasitenkinimo grūdas. Lietuva yra antra pagal pajamų nelygybę šalis Europos Sąjungoje – Gini koeficientas siekia 35,5. Skirtumai tarp Vilniaus ir regionų yra jaučiami sveikatos paslaugose, švietimo galimybėse, darbo užmokestyje, net galimybėse nuvažiuoti pas gydytoją specialistą. Maždaug aštuoni iš dešimties tradicinės žiniasklaidos vartotojų – dažniausiai vyresnio amžiaus, mažesnių pajamų, gyvenantys ne didmiesčiuose žmonės – mano, kad jų nuomonė Lietuvoje nėra vertinama. Du trečdaliai jų netiki, kad visuomeninis transliuotojas yra laisvas nuo politinio spaudimo. Tik 31,5 proc. Lietuvos gyventojų sutinka, kad visuomeninė žiniasklaida yra laisva nuo politinio spaudimo, kai ES vidurkis – 43,5 proc.

Nebūtinai tiesa, bet artima

Kai žmogus jaučia, kad jo negirdi, jis ieško tų, kurie esą girdi. Ir čia jam pasitarnauja dezinformacija – ne kaip apgaulė, o kaip patvirtinimas to, ką jis ir taip jautė: kad sistema neteisinga, kad valdžia atitrūkusi, kad jis paliktas vienas. Tas „atpažinimo“ jausmas yra galingesnis už faktus. Klausimas „ar tai tiesa?“ pakeičiamas klausimu „ar tai man artima?“.

Tyrėjai šį reiškinį vadina „transformacine trauma“. Tai trisdešimt metų kauptas jausmas tų žmonių, kuriems demokratijos ir rinkos reformos atnešė ne tiek pat naudos, kiek kitiems. Jie nebūtinai nostalgizuoja sovietmetį – jie tiesiog jaučiasi pamiršti šio meto. Reformos buvo vykdomos dėl ateities, bet ta ateitis daug kam taip ir neatėjo. Ir būtent jiems Kremliaus naratyvai apie „korumpuotą Vakarų elitą“ ar „paprastą žmogų prieš sistemą“ nuskamba pažįstamai. Tai ne politinis pasirinkimas – tai emocinis atpažinimas.

Skaitmeninė aplinka šią dinamiką tik sustiprina. Socialinių tinklų algoritmai nesirenka, kas tikra ir kas ne – jie renka, kas sukelia emociją. Pyktis, baimė, pasipiktinimas keliauja greičiau už faktus. Mokslininkai pastebi, kad informacijos pertekliuje žmonės nustoja klausti „ar tai tiesa?“ ir pradeda klausti „ar tai man artima?“. Tikrinimas tampa per brangus laiko ir energijos prasme. Lieka emocinis atpažinimas, „afektinis“ artumas turiniui. Tai reiškia, kad melas, kuris atrodo „savas“, visada turės pranašumą prieš tiesą, kuri atrodo „svetima“.

Esu savo valstybės dalimi

Prie viso to dar prisideda nauja autoritetų hierarchija. Kai pasitikėjimas tradicinėmis institucijomis – politikais, žiniasklaida, mokslu – krinta, jo vietą užima nauji „autoritetai“: tinklaraštininkai, anoniminės grupės, vietos „pranašai“. Jie kalba paprasta, emocinga kalba. Jie sako tai, ką žmogus jau jautė. Ir jiems nereikia įrodinėti – jiems tereikia patvirtinti.

Ką tai reiškia praktiškai? Reiškia, kad dezinformacijos negalima nugalėti vien blokuojant kanalus, šalinant turinį ar mokant atpažinti melagienas. Visa tai būtina, bet to negana. Jei žmogus jaučiasi nematomas, jokia medijų raštingumo pamoka jo neapsaugos nuo to, kuris pasakys: „aš tave matau, aš tave girdžiu, valdžia tau meluoja, o aš sakau tiesą“.

Iš to kyla labai konkreti politinė išvada. Atsparumas dezinformacijai prasideda ne nuo komunikacijos kampanijų, o nuo to, ar žmogus jaučiasi savo valstybės dalimi. Šie klausimai gali atrodyti tolimi nuo „kovos su dezinformacija“. Bet būtent jie yra mūšio lauko šerdis. Dezinformacijos kūrėjai juos žino. Jie metų metus stebi, kurios temos sukelia atgarsį, kurios ne. Jie testuoja žinutes, fiksuoja, kas „prikimba“. Mes, deja, dažnai reaguojame tik tada, kai melas jau pasklido.

Lietuvos atsakas į dezinformaciją iki šiol buvo daugiausia „apsauginis“ – uždrausti, blokuoti, paneigti. Tai svarbu ir veikia, ypač kai kalbame apie tiesioginę Kremliaus propagandą per televizijos kanalus ar sankcionuotus tinklalapius. Bet ilgalaikėje perspektyvoje stipriausią imunitetą sukuria ne siena nuo melo, o tiltas tarp žmonių ir institucijų. Ne baimė klausytis blogos informacijos, o pasitikėjimas, kad gera informacija egzistuoja ir kad ji skirta būtent man.

Tai darbas ne komunikacijos skyriams ir ne saugumo tarnyboms. Tai darbas visai valstybei – nuo mokesčių politikos iki regioninės plėtros, nuo viešųjų paslaugų prieinamumo iki to, kaip ministras kalba per televiziją. Kremlius pažįsta mūsų skaudulius geriau, nei mes patys norėtume pripažinti. Klausimas paprastas: ar mes patys juos pažinsime ir su jais dirbsime, ar ir toliau leisime kitiems jais naudotis?

Parengta remiantis akademine publikacija Disinformation-fighting system in Lithuania: A dual-approach to online threats and underlying societal issues.

Daugiau skaitykite čia.