Mokytoja Nijolė Juočepienė (Krivickaitė) gimė ne Garneliuose, tačiau likimas taip sudėliojo, kad augo ir vaikystę praleido būtent šiame kaime, kaip ji pati sakė, nepaprasto gerumo Žiedų šeimoje. Gal to­dėl moteris ir žino tiek daug apie šiuos žmones, turi nemažai nuotraukų.

Senoji Garnelių mokykla ir vijūšų kalnas

N. Juočepienė pasakoji­mą pradėjo nuo senelių pažin­ties. Grasilda Jurgelėnaitė iš Vosgėlių (Leliūnų sen.) ir Jur­gis Žiedas iš Garnelių susipaži­no giedodami atstatytos Utenos bažnyčios chore. 1905 m. įvy­ko jų vestuvės. 1907 m. gimė pirmas sūnus Jonas, 1909 m. – duktė Elena (pašnekovės moti­na), 1910 m. – Henrikas (laidų vedėjo Marijaus Žiedo sene­lis), 1912 m. – Emilija, 1917 m. – Vytautas. Dar vienas sūnus ir duktė mirė maži.

Pasak moters, Jurgiui Žie­dui mokslas buvo aukščiau visko, o mokyklos kaime ne­buvo, todėl jis ėmėsi inicia­tyvos, kad 1916 m. jo namų kamaroje atsirastų pradinė mokykla. N. Juočepienė ne­galėjo pasakyti, iki kada veikė mokykla, tačiau visi J. Žiedo vaikai, išskyrus jaunėlį, baigė šią ugdymo įstaigą. Joje mo­kėsi ir kiti kaimo vaikai, taip pat ir iš apylinkių.

Pasak garneliškės, kaimui skirstantis į vienkiemius, se­nasis namas iš ulyčios buvo iškeltas netoli Vijūšakalnio. Žiedai gavo 20 hektarų, bet sklype buvo vien „smėlys, krū­mai, pelkės – žemė, kur niekas neaugo“. Žmonės kalbėjo, kad aukščiausio krašto kalno (Vi­jūšakalnio) papėdėje esančia­me gal hektaro dydžio miš­ke vaidendavosi laumės. Nuo jų ir kalnas savo vardą gavo (anot N. Juočepienės, garne­liškiams laumės buvo žino­mos ir vijūšų ar pan. vardu). Sovietmečiu ant Vijūšakal­nio kariškiai statydavo medinį majoką. „Prie manęs tris kar­tus statė. Aš tada rusiškai jau šiek tiek mokėjau ir supra­tau, ką pas mus apsistojan­tis ruskelis karininkas pasako­jo. Su labai stipriais žiūronais jie susimatydavo su kažkokiu Daugpilio (Latvija – aut. past.) žvalgybos bokštu“, – pasako­jo N. Juočepienė, kuri su kita garneliške, Nijole Jasiukaitie­ne, yra suskaičiavusi, kad nuo šios aukštos kalvos matydavo­si trys bažnyčios: Utenos, Su­deikių ir Vyžuonų. Anksčiau buvęs plikas, dabar Vijūšakal­nis apaugęs tankia augmeni­ja, o nuo sovietmečio neretai kaimiečių vadinamas ir Majo­ko kalnu.

Beje, kai Lietuvoje vyko trė­mimai, Žiedai, bijodami, kad nebūtų išvežti, slėpėsi Vijūša­kalnio kalne esančiame nedi­deliame slėnyje. Laimei, niekas pašnekovės, jos mamos, senelio ir neieškojo.

Nuo šeimos atskirtas Jonas

N. Juočepienė pasako­jo, kad vyriausiasis Žiedų sū­nus, Jonas, baigęs pradinę mokėsi „Saulės“ gimnazijo­je Utenoje. Ją baigė 1929 m. Teisme kurį laiką dirbęs sekre­toriumi, įstojo į universitetą studijuoti teisės. Grįžęs į Ute­ną užėmė aukštesnes pareigas. Netrukus jis vedė dusetiškę Pranutę Kutkauskaitę, su ku­ria 1940 m. susilaukė dukters Gražinos. Beje, Jonas studijų baigti nespėjo, nes užėjo ka­ras, jis buvo paimtas į vokiečių kariuomenę, su kuria paskui pasitraukė į Vakarus. Atsidū­rė Anglijoje. Nenorėdamas pa­kenkti namiškiams, jiems laiš­kus rašydavo pašnekovės, t. y. vaiko, vardu. 1963 m. Jonas Birmingeme mirė, ten ir palai­dotas. Jo šeima liko Lietuvoje. Dukra ištekėjo už Viktoro Za­vadsko, jiems gimė sūnus Vla­das, tačiau pusės metų ji vai­ką paliko kartu su tėvu. Vladas užaugo be motinos, o jo sūnus Donatas tapo žinomu šalyje krepšininku.

Elena: angelas, paaukojęs gyvenimą dėl svetimo vaiko

Anot N. Juočepienės, Elena buvo graži mergina, dainavo puikiu sopranu. „Vieną kartą ėjo ji iš Utenos, ją privijo du­setiškis, labai mėgęs arkliais važinėti, įsisodino ir pavėžėjo iki Garnelių. Susižavėjęs mer­gina, jis atvažiavo piršlėm. Nesutiko Elena už jo tekėti. Kitąkart atvažiavo – ir vėl ne­sutiko“, – pasakojo pašnekovė ir padarė ekskursą į jaunikio giminės praeitį. Rokiškio ra­jone gyveno Tylų šeima. Joje augo aštuonios dukterys ir vie­nas sūnus. Viena iš jų, Barbo­ra, išėjo tarnauti į Lenkiją pas dvarininkus. Dvarininkai turė­jo tris sūnus. Jaunėlis įsimylė­jo tarnaitę ir tėvams pareiškė, kad ją ves. Tėvai vaikiną užra­kino kambaryje, bet šis iššoko per langą ir pabėgo su mylimą­ja į Lietuvą. Jie apsivedė. Jau­nikio tėvai, matydami, kad nie­ko nebepakeis, nupirko sūnui prie Rokiškio ūkį, tačiau Do­minykas (lenkaitis) buvo pras­tas gaspadorius: dirbti nieko nemokėjo, bet labai mėgo loš­ti kortomis – per metus suge­bėjo visą ūkį pralošti. Likę be nieko, Krivickai (tokia buvo sulietuvinta Dominyko pavar­dė) patraukė uždarbio ieškoti į Petrogradą (Rusija). Vienas po kito jiems gimė keturi vai­kai, tačiau „nė vienas jų neau­go“, nes Barbora labai sunkiai dirbo. Beje, kai N. Juočepienė buvo anuometiniame Lenin­grade ir lankė jame kapines, ji pajuto šiurpuliukus per odą ei­nant. Kai papasakojo apie tokį keistą dalyką savo tetai Emi­lijai, ši nė kiek nenustebo: „Ten guli keturi tavo dėdės.“ 1900 m. Krivickams gimė mer­gaitė Uršulė, 1907 m. – sūnus Vladas, o 1914 m. dar viena dukra, Stasė. Jie visi išgyveno. Rusijoje prasidėjus neramu­mams, šeima grįžo į Lietuvą.

Ėmė rindavoti žemę. Barbo­ros brolis buvo mokytojas, vy­riausią sesers dukterį Uršulę (vėliau ji ištekėjo už Kazio Pa­makščio, o jų sūnus Gedimi­nas tapo operos solistu) išleido mokytis. Suaugusiam Vladui Krivickui senelis Tyla su du­kra Uršule Pamakštiene išrū­pino vairuotojo pažymėjimą. V. Krivickas 1942 m. vedė iš Zabičiūnų (Zarasų r.) kilu­sią puikią audėją Oną Jusiū­tę. „Jiems gimė dukrytė. Bet buvo karo metas – motina gavo kraujo užkrėtimą ir mirė. Vaikas liko trijų parų“, – taip apie savo atsiradimą šiame pa­saulyje pasakojo N. Juočepie­nė. Pasak jos, tėvas atsidū­rė nepavydėtinoje situacijoje: tiek jo tėvai, tiek uošviai jau buvo mirę. Kaimynystėje gy­veno Makarskai. Makarskas buvo muzikos mokytojas, šei­moje augo keturi vaikai. Ma­karskai statėsi namą, tačiau užėjęs karas statybas nutrau­kė. Tėvas turėjo ne tik savo, bet ir žmonos namus, tad į pastaruosius įleido kaimynus. Su sąlyga, kad padės auginti naujagimę. Jie augino mergai­tę pusantrų metų. Beje, Ma­karskai buvo ir jos krikštatė­viai. Ir, kaip anksčiau neretai nutikdavo, nuvažiavę į bažny­čią pamiršo naujakrikštės var­dą. Juo labiau kad tais laikais Nijolės vardas buvo gana neį­prastas. „Nei gyvens šitas vai­kas, nei augs“, – nusprendė kunigas, sužinojęs, kad mer­gaitė vos tik gimusi neteko motinos, o dar – karo metai. Ir nutarė pakrikštyti motinos – Onos – vardu. Jau po apeigų, krikštatėviai, vyniodami vaiką į skarą, vis dėlto atsiminė jo vardą.

Tuomet kunigas padėjo brūkšnelį ir prirašė „Nijolė“ – išėjo Ona Nijolė. Tačiau paš­nekovė juokdamasi pripažino, kad niekas niekada jos Ona nevadino, ir mokiniai žinojo bei iki šiol ją žino tik Nijolės vardu. „Dabar grįžtam atgal: trečią kartą Krivickas atva­žiuoja pirštis Žiedaitei, – prie pagrindinio pasakojimo grįžo N. Juočepienė. – Vyras gražus, aukštas, viskas su juo tvarkoj, tačiau mama pareiškė: „Jeigu tau tinka, aš už tavęs tekėsiu, bet svetimų vaikų tai jau ne­mylėsiu!“ Jaunikis sutiko ir su E. Žiedaite susituokė Utenos bažnyčioje. Nuvažiuoja į Du­setas (Zarasų r. – aut. past.), vakarieniauja, ir jaunamartei parūpo, kaip tas vaikas atrodo. „Kumšt kumšt kūmai: „Paro­dyk tą vaiką.“ Nueina, lovy­tėj guli mergytė, ji pasilenkia pasižiūrėti – nebuvo elektros – ta mergytė ištiesia rankas, ap­kabina ją ir pirmą kartą pasa­ko žodį „mama“. Elena vaiką glėbin, skaron – ir nebepalei­do. Ir kada ji mirė, irgi mano glėbyje“, – su jauduliu kal­bėjo moteris. Pasak garneliš­kės, pas ją buvo mama, tėve­lis ir mamytė. Mamytę – Eleną Žiedaitę – įvardijo nepaprasto gerumo žmogumi, visas kai­mas žinojo, kad ji tokia. „An­gelas, jei angelai yra“, – apie ją užauginusią moterį atsiliepė N. Juočepienė.

Ji pasakojo, kad tėvai gyveno labai gražiai, tačiau laimė truko tik pusantrų metų. Tėvas turėjo draugą miškinį. Kartą pas jį nu­jojo ir negrįžo – kažkas svečią užrodė skrebams ir šie V. Kri­vicką nušovė. Vis dėlto tėvas, turbūt nujausdamas, kad gali kažkas nutikti, prieš išjodamas prašė sutuoktinės jokiu būdu neapleisti dukrytės. Likusią našle dukrą su mažu vaiku atva­žiavęs Jurgis Žiedas (apie žento žūtį sužinojo iš sūnaus Henriko) parsivežė į Garnelius.

Nuo miškinių į Vilnių pabėgęs Henrikas

Anot N. Juočepienės, Hen­rikas nelabai buvo linkęs į mokslus, bet kadangi buvo muzikalus, jam nupirko smui­ką, paskui – armoniką. Mokėsi savarankiškai.

Tėvų buvo numatyta Henri­kui palikti ūkį. Tačiau ūkio pa­veldėtojas nesiruošė ūkinin­kauti prastoje Žiedų žemėje – susiradęs tokią Bronę Malaiš­kaitę iš Degučių (Utenos sen.), nuėjo užkuriomis pas ją.

„Kai miškiniai pradėjo vaikščioti, jį norėjo paimti į miškinius. Tačiau, palikęs šei­mą, jis nesutiko eiti, o jie pra­dėjo persekioti. Jo žmonos pusseserė jau gyveno Vilniu­je, tad jie pasiėmė abu vaikus ir išvažiavo“, – pasakojo N. Juočepienė. Jų namai buvo vi­sai šalia Pedagoginio instituto Žvėryne, tad studentė Nijolė visada eidavo pas juos pie­tauti. „Nepaprasta Žiedų šei­ma. Pati pavardė turbūt pasa­ko viską. Labai geri žmonės, labai sugyveno, nebuvo jokių nepasidalinimų, jokių pykčių – man net keista. Nepapras­ti žmonės, aš kitų tokių nesu­tikau“, – ne be susižavėjimo kalbėjo N. Juočepienė.

Bronei ir Henrikui Žiedams gimė Valdas, Dalia (jos vyras Andrius Meškauskas ilgai dir­bo Prezidentūros kancleriu), Osvaldas ir Gintautas. Su jau­niausiaisiais Nijolė ne vieną vasarą praleido Garneliuose. Vėliau Dalia ir Gintautas bai­gė mediciną. Dalia visą gyve­nimą dirbo Vilniuje su onko­loginiais ligoniais, o Gintauto karjerą nutraukė nelaimingas atsitikimas, kai žiemą pasly­do, susitrenkė galvą ir daug metų pragulėjo ant patalo.

Emilija: praradusi sūnų, bet atradusi dukrą

N. Juočepienė pasakojo, kad Emilija mylėjo kaimyną, bet ištekėjo už kito garneliškio, Antano Šyvio. Vienintelio poros vaiko gimdymas buvo labai sunkus ir tragiškas – replėmis už galvytės trau­kiamam sūneliui į smegenis išsiliejo kraujas – jis neiš­gyveno. „Atsimenu, lyg tai būtų nutikę vakar. Atėjusi pas mus, ji labai verkė. Aš ap­kabinau: „Tetut, ko tu ver­ki? Taigi mane turi!“ Nuo to laiko ji pradėjo mane dukry­te vadint. Visą gyvenimą aš jai buvau kaip dukra. Dėdei taip pat. Būdavo, kai Vilniu­je studijavau, atvažiuoju, o dėdė mane pasitinka Rašėj, namuose vakarienė paruošta, visi laukia. Tada susėdę pen­kiese – dėdė, tetutė, mamytė, babunytė ir aš – švenčiam. Pavalgius klausdavo, kokią naują dainą išmokau, nes dai­navau instituto ansamblyje. Padainuodavau ir namiškius išmokydavau“, – apie idiliš­kus santykius šeimoje kalbė­jo garneliškė.

Labai gabus, bet gyvenimą anksti palikęs Vytautas

N. Juočepienė pasakojo, kad jaunėlis Žiedų sūnus Vytautas buvo labai gabus, baigė gimna­ziją Utenoje, įstojo į Salų tech­nikumą (Rokiškio r.), o paskui pabaigė Dotnuvos Žemės ūkio akademiją (Kėdainių r.). Turėjo labai gražų balsą (giedojo baž­nyčios chore) ir mėgo sportuo­ti. Vienose varžybose (plauki­mo) turbūt neapskaičiavo jėgų, išsiplėtė širdis, „trejus metus dar pasirgo ir išėjo“. Jam tebu­vo 26-eri. Nebuvo ir šeimos su­kūręs. Palaidotas viename kape su Henriko Žiedo Valdu.