Glėbys iki mirties, vijūšų miškas, žmonės, kokių nebesutiksi, ir kaip praradusioji sūnų gavo dukrą

Mokytoja Nijolė Juočepienė (Krivickaitė) gimė ne Garneliuose, tačiau likimas taip sudėliojo, kad augo ir vaikystę praleido būtent šiame kaime, kaip ji pati sakė, nepaprasto gerumo Žiedų šeimoje. Gal to­dėl moteris ir žino tiek daug apie šiuos žmones, turi nemažai nuotraukų.

Senoji Garnelių mokykla ir vijūšų kalnas

N. Juočepienė pasakoji­mą pradėjo nuo senelių pažin­ties. Grasilda Jurgelėnaitė iš Vosgėlių (Leliūnų sen.) ir Jur­gis Žiedas iš Garnelių susipaži­no giedodami atstatytos Utenos bažnyčios chore. 1905 m. įvy­ko jų vestuvės. 1907 m. gimė pirmas sūnus Jonas, 1909 m. – duktė Elena (pašnekovės moti­na), 1910 m. – Henrikas (laidų vedėjo Marijaus Žiedo sene­lis), 1912 m. – Emilija, 1917 m. – Vytautas. Dar vienas sūnus ir duktė mirė maži.

Pasak moters, Jurgiui Žie­dui mokslas buvo aukščiau visko, o mokyklos kaime ne­buvo, todėl jis ėmėsi inicia­tyvos, kad 1916 m. jo namų kamaroje atsirastų pradinė mokykla. N. Juočepienė ne­galėjo pasakyti, iki kada veikė mokykla, tačiau visi J. Žiedo vaikai, išskyrus jaunėlį, baigė šią ugdymo įstaigą. Joje mo­kėsi ir kiti kaimo vaikai, taip pat ir iš apylinkių.

Pasak garneliškės, kaimui skirstantis į vienkiemius, se­nasis namas iš ulyčios buvo iškeltas netoli Vijūšakalnio. Žiedai gavo 20 hektarų, bet sklype buvo vien „smėlys, krū­mai, pelkės – žemė, kur niekas neaugo“. Žmonės kalbėjo, kad aukščiausio krašto kalno (Vi­jūšakalnio) papėdėje esančia­me gal hektaro dydžio miš­ke vaidendavosi laumės. Nuo jų ir kalnas savo vardą gavo (anot N. Juočepienės, garne­liškiams laumės buvo žino­mos ir vijūšų ar pan. vardu). Sovietmečiu ant Vijūšakal­nio kariškiai statydavo medinį majoką. „Prie manęs tris kar­tus statė. Aš tada rusiškai jau šiek tiek mokėjau ir supra­tau, ką pas mus apsistojan­tis ruskelis karininkas pasako­jo. Su labai stipriais žiūronais jie susimatydavo su kažkokiu Daugpilio (Latvija – aut. past.) žvalgybos bokštu“, – pasako­jo N. Juočepienė, kuri su kita garneliške, Nijole Jasiukaitie­ne, yra suskaičiavusi, kad nuo šios aukštos kalvos matydavo­si trys bažnyčios: Utenos, Su­deikių ir Vyžuonų. Anksčiau buvęs plikas, dabar Vijūšakal­nis apaugęs tankia augmeni­ja, o nuo sovietmečio neretai kaimiečių vadinamas ir Majo­ko kalnu.

Beje, kai Lietuvoje vyko trė­mimai, Žiedai, bijodami, kad nebūtų išvežti, slėpėsi Vijūša­kalnio kalne esančiame nedi­deliame slėnyje. Laimei, niekas pašnekovės, jos mamos, senelio ir neieškojo.

Nuo šeimos atskirtas Jonas

N. Juočepienė pasako­jo, kad vyriausiasis Žiedų sū­nus, Jonas, baigęs pradinę mokėsi „Saulės“ gimnazijo­je Utenoje. Ją baigė 1929 m. Teisme kurį laiką dirbęs sekre­toriumi, įstojo į universitetą studijuoti teisės. Grįžęs į Ute­ną užėmė aukštesnes pareigas. Netrukus jis vedė dusetiškę Pranutę Kutkauskaitę, su ku­ria 1940 m. susilaukė dukters Gražinos. Beje, Jonas studijų baigti nespėjo, nes užėjo ka­ras, jis buvo paimtas į vokiečių kariuomenę, su kuria paskui pasitraukė į Vakarus. Atsidū­rė Anglijoje. Nenorėdamas pa­kenkti namiškiams, jiems laiš­kus rašydavo pašnekovės, t. y. vaiko, vardu. 1963 m. Jonas Birmingeme mirė, ten ir palai­dotas. Jo šeima liko Lietuvoje. Dukra ištekėjo už Viktoro Za­vadsko, jiems gimė sūnus Vla­das, tačiau pusės metų ji vai­ką paliko kartu su tėvu. Vladas užaugo be motinos, o jo sūnus Donatas tapo žinomu šalyje krepšininku.

Elena: angelas, paaukojęs gyvenimą dėl svetimo vaiko

Anot N. Juočepienės, Elena buvo graži mergina, dainavo puikiu sopranu. „Vieną kartą ėjo ji iš Utenos, ją privijo du­setiškis, labai mėgęs arkliais važinėti, įsisodino ir pavėžėjo iki Garnelių. Susižavėjęs mer­gina, jis atvažiavo piršlėm. Nesutiko Elena už jo tekėti. Kitąkart atvažiavo – ir vėl ne­sutiko“, – pasakojo pašnekovė ir padarė ekskursą į jaunikio giminės praeitį. Rokiškio ra­jone gyveno Tylų šeima. Joje augo aštuonios dukterys ir vie­nas sūnus. Viena iš jų, Barbo­ra, išėjo tarnauti į Lenkiją pas dvarininkus. Dvarininkai turė­jo tris sūnus. Jaunėlis įsimylė­jo tarnaitę ir tėvams pareiškė, kad ją ves. Tėvai vaikiną užra­kino kambaryje, bet šis iššoko per langą ir pabėgo su mylimą­ja į Lietuvą. Jie apsivedė. Jau­nikio tėvai, matydami, kad nie­ko nebepakeis, nupirko sūnui prie Rokiškio ūkį, tačiau Do­minykas (lenkaitis) buvo pras­tas gaspadorius: dirbti nieko nemokėjo, bet labai mėgo loš­ti kortomis – per metus suge­bėjo visą ūkį pralošti. Likę be nieko, Krivickai (tokia buvo sulietuvinta Dominyko pavar­dė) patraukė uždarbio ieškoti į Petrogradą (Rusija). Vienas po kito jiems gimė keturi vai­kai, tačiau „nė vienas jų neau­go“, nes Barbora labai sunkiai dirbo. Beje, kai N. Juočepienė buvo anuometiniame Lenin­grade ir lankė jame kapines, ji pajuto šiurpuliukus per odą ei­nant. Kai papasakojo apie tokį keistą dalyką savo tetai Emi­lijai, ši nė kiek nenustebo: „Ten guli keturi tavo dėdės.“ 1900 m. Krivickams gimė mer­gaitė Uršulė, 1907 m. – sūnus Vladas, o 1914 m. dar viena dukra, Stasė. Jie visi išgyveno. Rusijoje prasidėjus neramu­mams, šeima grįžo į Lietuvą.

Ėmė rindavoti žemę. Barbo­ros brolis buvo mokytojas, vy­riausią sesers dukterį Uršulę (vėliau ji ištekėjo už Kazio Pa­makščio, o jų sūnus Gedimi­nas tapo operos solistu) išleido mokytis. Suaugusiam Vladui Krivickui senelis Tyla su du­kra Uršule Pamakštiene išrū­pino vairuotojo pažymėjimą. V. Krivickas 1942 m. vedė iš Zabičiūnų (Zarasų r.) kilu­sią puikią audėją Oną Jusiū­tę. „Jiems gimė dukrytė. Bet buvo karo metas – motina gavo kraujo užkrėtimą ir mirė. Vaikas liko trijų parų“, – taip apie savo atsiradimą šiame pa­saulyje pasakojo N. Juočepie­nė. Pasak jos, tėvas atsidū­rė nepavydėtinoje situacijoje: tiek jo tėvai, tiek uošviai jau buvo mirę. Kaimynystėje gy­veno Makarskai. Makarskas buvo muzikos mokytojas, šei­moje augo keturi vaikai. Ma­karskai statėsi namą, tačiau užėjęs karas statybas nutrau­kė. Tėvas turėjo ne tik savo, bet ir žmonos namus, tad į pastaruosius įleido kaimynus. Su sąlyga, kad padės auginti naujagimę. Jie augino mergai­tę pusantrų metų. Beje, Ma­karskai buvo ir jos krikštatė­viai. Ir, kaip anksčiau neretai nutikdavo, nuvažiavę į bažny­čią pamiršo naujakrikštės var­dą. Juo labiau kad tais laikais Nijolės vardas buvo gana neį­prastas. „Nei gyvens šitas vai­kas, nei augs“, – nusprendė kunigas, sužinojęs, kad mer­gaitė vos tik gimusi neteko motinos, o dar – karo metai. Ir nutarė pakrikštyti motinos – Onos – vardu. Jau po apeigų, krikštatėviai, vyniodami vaiką į skarą, vis dėlto atsiminė jo vardą.

Tuomet kunigas padėjo brūkšnelį ir prirašė „Nijolė“ – išėjo Ona Nijolė. Tačiau paš­nekovė juokdamasi pripažino, kad niekas niekada jos Ona nevadino, ir mokiniai žinojo bei iki šiol ją žino tik Nijolės vardu. „Dabar grįžtam atgal: trečią kartą Krivickas atva­žiuoja pirštis Žiedaitei, – prie pagrindinio pasakojimo grįžo N. Juočepienė. – Vyras gražus, aukštas, viskas su juo tvarkoj, tačiau mama pareiškė: „Jeigu tau tinka, aš už tavęs tekėsiu, bet svetimų vaikų tai jau ne­mylėsiu!“ Jaunikis sutiko ir su E. Žiedaite susituokė Utenos bažnyčioje. Nuvažiuoja į Du­setas (Zarasų r. – aut. past.), vakarieniauja, ir jaunamartei parūpo, kaip tas vaikas atrodo. „Kumšt kumšt kūmai: „Paro­dyk tą vaiką.“ Nueina, lovy­tėj guli mergytė, ji pasilenkia pasižiūrėti – nebuvo elektros – ta mergytė ištiesia rankas, ap­kabina ją ir pirmą kartą pasa­ko žodį „mama“. Elena vaiką glėbin, skaron – ir nebepalei­do. Ir kada ji mirė, irgi mano glėbyje“, – su jauduliu kal­bėjo moteris. Pasak garneliš­kės, pas ją buvo mama, tėve­lis ir mamytė. Mamytę – Eleną Žiedaitę – įvardijo nepaprasto gerumo žmogumi, visas kai­mas žinojo, kad ji tokia. „An­gelas, jei angelai yra“, – apie ją užauginusią moterį atsiliepė N. Juočepienė.

Ji pasakojo, kad tėvai gyveno labai gražiai, tačiau laimė truko tik pusantrų metų. Tėvas turėjo draugą miškinį. Kartą pas jį nu­jojo ir negrįžo – kažkas svečią užrodė skrebams ir šie V. Kri­vicką nušovė. Vis dėlto tėvas, turbūt nujausdamas, kad gali kažkas nutikti, prieš išjodamas prašė sutuoktinės jokiu būdu neapleisti dukrytės. Likusią našle dukrą su mažu vaiku atva­žiavęs Jurgis Žiedas (apie žento žūtį sužinojo iš sūnaus Henriko) parsivežė į Garnelius.

Nuo miškinių į Vilnių pabėgęs Henrikas

Anot N. Juočepienės, Hen­rikas nelabai buvo linkęs į mokslus, bet kadangi buvo muzikalus, jam nupirko smui­ką, paskui – armoniką. Mokėsi savarankiškai.

Tėvų buvo numatyta Henri­kui palikti ūkį. Tačiau ūkio pa­veldėtojas nesiruošė ūkinin­kauti prastoje Žiedų žemėje – susiradęs tokią Bronę Malaiš­kaitę iš Degučių (Utenos sen.), nuėjo užkuriomis pas ją.

„Kai miškiniai pradėjo vaikščioti, jį norėjo paimti į miškinius. Tačiau, palikęs šei­mą, jis nesutiko eiti, o jie pra­dėjo persekioti. Jo žmonos pusseserė jau gyveno Vilniu­je, tad jie pasiėmė abu vaikus ir išvažiavo“, – pasakojo N. Juočepienė. Jų namai buvo vi­sai šalia Pedagoginio instituto Žvėryne, tad studentė Nijolė visada eidavo pas juos pie­tauti. „Nepaprasta Žiedų šei­ma. Pati pavardė turbūt pasa­ko viską. Labai geri žmonės, labai sugyveno, nebuvo jokių nepasidalinimų, jokių pykčių – man net keista. Nepapras­ti žmonės, aš kitų tokių nesu­tikau“, – ne be susižavėjimo kalbėjo N. Juočepienė.

Bronei ir Henrikui Žiedams gimė Valdas, Dalia (jos vyras Andrius Meškauskas ilgai dir­bo Prezidentūros kancleriu), Osvaldas ir Gintautas. Su jau­niausiaisiais Nijolė ne vieną vasarą praleido Garneliuose. Vėliau Dalia ir Gintautas bai­gė mediciną. Dalia visą gyve­nimą dirbo Vilniuje su onko­loginiais ligoniais, o Gintauto karjerą nutraukė nelaimingas atsitikimas, kai žiemą pasly­do, susitrenkė galvą ir daug metų pragulėjo ant patalo.

Emilija: praradusi sūnų, bet atradusi dukrą

N. Juočepienė pasakojo, kad Emilija mylėjo kaimyną, bet ištekėjo už kito garneliškio, Antano Šyvio. Vienintelio poros vaiko gimdymas buvo labai sunkus ir tragiškas – replėmis už galvytės trau­kiamam sūneliui į smegenis išsiliejo kraujas – jis neiš­gyveno. „Atsimenu, lyg tai būtų nutikę vakar. Atėjusi pas mus, ji labai verkė. Aš ap­kabinau: „Tetut, ko tu ver­ki? Taigi mane turi!“ Nuo to laiko ji pradėjo mane dukry­te vadint. Visą gyvenimą aš jai buvau kaip dukra. Dėdei taip pat. Būdavo, kai Vilniu­je studijavau, atvažiuoju, o dėdė mane pasitinka Rašėj, namuose vakarienė paruošta, visi laukia. Tada susėdę pen­kiese – dėdė, tetutė, mamytė, babunytė ir aš – švenčiam. Pavalgius klausdavo, kokią naują dainą išmokau, nes dai­navau instituto ansamblyje. Padainuodavau ir namiškius išmokydavau“, – apie idiliš­kus santykius šeimoje kalbė­jo garneliškė.

Labai gabus, bet gyvenimą anksti palikęs Vytautas

N. Juočepienė pasakojo, kad jaunėlis Žiedų sūnus Vytautas buvo labai gabus, baigė gimna­ziją Utenoje, įstojo į Salų tech­nikumą (Rokiškio r.), o paskui pabaigė Dotnuvos Žemės ūkio akademiją (Kėdainių r.). Turėjo labai gražų balsą (giedojo baž­nyčios chore) ir mėgo sportuo­ti. Vienose varžybose (plauki­mo) turbūt neapskaičiavo jėgų, išsiplėtė širdis, „trejus metus dar pasirgo ir išėjo“. Jam tebu­vo 26-eri. Nebuvo ir šeimos su­kūręs. Palaidotas viename kape su Henriko Žiedo Valdu.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas