Prasidėjus karui Ukrainoje ne tik šalies įstaigos, institucijos, verslai, bet ir tūkstančiai pavienių šalies gyventojų visomis išgalėmis remia agresorės Rusijos užpultą šalį. Nors vis dažniau pasigirsta balsų, kad neva pamirštami savi skurstantieji, o tai priešina ir nuteikia žmones vienas prieš kitą, kelia nereikalingą įtampą ir baimę.

Ar visi ištiesia dosnią pagalbos ranką nuo karo baisumų kenčiantiems ukrainiečiams, ką apie jų rėmimą mano žmonės, „Ignalinos diena“ kalbino Ignalinoje sutiktus praeivius.

GIEDRIUS

Ukrainiečiai čia atvažiuoja kaip bedarbiai, o dirbti nelabai nori, yra tokių nuomonių. Didžiojoje „Maximoje“ jie buvo įsidarbinę, padirbo dvi dienas ir pasibaigė visi darbai. Žinoma, visokių ukrainiečių yra, bet pats nesusidūriau, pas mus Senajame Daugėliškyje jų nėra. O labdaros (daiktų, drabužių) jiems nelabai reikia, neima, taip žmonės šnekėjo.

Vieną kartą kažkiek pinigų Ukrainai pervedžiau ir aš. Pensininkai daug neperves. Aš gyvenu kaime, o mūsų kaime tik vienas darbingas žmogus, visi kiti – pensininkai. Žinot, kokios mūsų pensijos, nelabai yra iš ko pabėgėlius remti.

MILDA

Kai kurie vietiniai žmonės neturi darbo, o pirmenybė atitenka ukrainiečiams. Jie tokie drąsūs tapo, mano, kad jiems viskas priklauso. Turi žmonės įžūlumo, nes įsivaizduoja, kad viskas jiems priklauso nemokamai. O kas jūs tokie? O mums kas ką pasiūlė? Mes patys turim viską gauti. Girdėjau, nueina ukrainietės į kirpyklą ir prašo nemokamai užsakyti dažų plaukams, prekybos centre prisikrauna pilnus krepšius ir nori išeiti pro duris nesusimokėję, sako, jiems viskas čia nemokama. Čia jau yra išnaudojimas. Daug kas pasibaisėję tokiu ukrainiečių elgesiu.

Tegul ukrainiečiai džiaugiasi, kad juos priglaudžia, suteikia gyvenamą vietą, mums neprivalu jiems ką nors duoti O mums kas pasiūlys, jei būsim bedarbiai, ar mes eisim gatvių šluoti? Per daug jiems dėmesio skiriam. Aš niekada neaukojau, nes man niekas niekada neaukojo ir nepadėjo, turėjau pati suktis kaip galiu. Viena pati dukrą auginau ir niekam tai nerūpėjo.

AUŠRA

Aš aukoju ukrainiečiams, pažįstami paprašė, tai surinkau šiltų rūbų maišą. Atidaviau negailėdama, mes gi turim tų drabužių. Ir pinigėlių truputį paaukojau. Tais, kurie viešai skelbiasi ir organizuoja pagalbą, nepasitikiu, telefonu irgi pinigų nepervedu. Pažįstami ignaliniečiai rinko paramą ir vežė prie Lenkijos–Ukrainos sienos perduoti, jiems daviau pinigų, už kuriuos nupirko sauskelnių. Širdyje gera, kai paaukoji tiems, kam to reikia. Ukrainiečiai kovoja už mus, ir mums bėgt nereikia iš namų… Aš meldžiuosi už ukrainiečius, prašau Dievo, kad greičiau baigtųsi jiems bėdos. Ko čia gali daugiau prašyti, svarbiausia, kad Ukrainoje mažiau aukų būtų, jau dabar skaičiai sužeistų ir nužudytų žmonių protu nesuvokiami.

Tikiu, kad ir mano suaugę vaikai aukoja, jaučiu tai, bet apie tai vieni kitiems nepasakojam. Suprantama, yra įvairių ukrainiečių, kaip ir lietuvių, bet apie tai geriau negalvoti. Visada galvojau, kad kartą per mėnesį turiu ukrainiečiams savo dalį atiduoti, kaip sau.

VYTAUTAS

Ukrainiečius reikia būtinai remti ir jiems padėti, nes jie labai vargsta. Aš pats parėmiau pinigais, nes manau, kad geriausia padėti yra finansiškai. Pinigus pasiunčiau telefonu SMS žinute. Mano giminėje yra ukrainiečių, vienas gyvena Ukrainoje, kitas – Ignalinoje, bet aš pats ukrainietiško kraujo neturiu. Tenka išgirsti įvairių nuomonių apie paramą. Yra besipiktinančių, kad valdžia remia ukrainiečius, o savais nesirūpina, manau, kad tai yra pavydas.

GINTAS

Mano nuomonė dėl paramos ukrainiečiams visiškai sutampa su ponios Ingridos Šimonytės nuomone. Ką dabar daro rusai, yra visiškas absurdas. Aš puikiai pažįstu Ukrainą, joje turistavau, būdamas studentu. Tai nuostabus kraštas, ir žmonės puikūs, ypač Lvovo, Charkovo pusėje. Turėjau ukrainiečių moterų – visos jos nuostabios. Aš remiu ukrainiečius, pastoviai pervedu lėšas, nes baisu, kaip kankinasi ukrainietės moterys ir jų vaikai. Jei turėčiau tinkamas gyvenimo sąlygas, būtinai priimčiau gyventi iš Ukrainos mamą su vaiku.

LINA

Aš už tai, kad reikia remti ukrainiečius. Prekiaujam dėvėtais rūbais, tai jais per pažįstamus paremiam, kai paprašo. Dažniausia prašo apatinių rūbų suaugusiems, nes daugelis jų išvažiavo iš namų kaip stovi. Man pačiai su karo pabėgėliais neteko bendrauti. Žmonės apie juos galvoja įvairiai, bet reikia remti. Ukrainiečiai kovoja už mus visus, jei karas visus liečia, turim visi kariauti ir vieni kitiems padėti. Už karą baisiau gali būti tik mirtis.

Gal ir geras jausmas, kai ką nors paaukoji kitam, bet pats to neįvertini, vertina aplinkiniai. Galima juos remti ne tik pinigais, daiktais, bet ir draugija, bendravimu. Pasakojo, kad kai Ignalinoje priėmė gyventi karo pabėgėlius ir atnešė jiems daiktų, ukrainiečiai atsiklaupę kojas bučiavo…

ALDA

Rėmimo tema man aktuali, nes į turgelį, kuriame dirbu, ateina ukrainiečiai. Buvom Tauragnuose, Švenčionėliuose prekiauti dėvėtais drabužiais, tai atėjo vietinė socialinė darbuotoja, pasakė, ko reikia – paaukojom apatinių drabužių, dantų pastos, šampūno, ką turėjom po ranka, tuo ir padėjom. Tokiu atveju pagalvoji, o jei tu būtum tokioje padėtyje, ką gali žinoti… Sunkiau yra prašyti, negu duoti, duok Dieve, kad taip nebūtų, nes prašant labai sunku „perlipti“ per save.

Mano duktė gyvena Londone. Ji pasakojo, kad ten buvo suorganizuota paramos akcija ukrainiečiams, kurioje labai sutelktai dalyvavo lietuvių bendruomenė. Dukra su žentu irgi rinko ir vežė paramą nuo karo kenčiantiems žmonėms.

RITA

Remti ukrainiečius gal reikia, bet svarbu, kad tai nebūtų perteklinis rėmimas. Reikia tai daryti su saiku, pasverti, tikrai žinoti, kiek ir ko reikia, pagal planą remti, o ne taip, kad imam, puolam ir remiam. Aš faktiškai neturiu iš ko padėti, nes esu bedarbė, neturiu pajamų. Žinoma, labai gerai jautiesi, kai gali duoti kitiems. Kad kas šelptų ukrainiečius iš mano artimos aplinkos, neteko girdėti, nebent aš nežinau. Žmones galima remti ne tik pinigais, bet ir kitais būdais, čia visos sritys tinka – bendravimas, moralinis palaikymas.

AGNĖ

Paramos tema man aktuali, nes esu mama. Man labai labai gaila tų vaikų, kurie mato karą ir jo bijo bei svajoja, kad tik jis kuo greičiau pasibaigtų. Į mūsų namą neseniai atsikraustė ukrainiečiai. Jei reikės, juos paremsiu, nes karą matę žmonės praktiškai nieko neturi. Jiems būtų galima nupirkti daiktų, higienos priemonių ar indų. Jei mes atsidurtume ukrainiečių vietoje, manau, ir mums kažkas padėtų. Tačiau remti reikia tiek ukrainiečius, tiek vietinius skurstančius žmones, visiems reikia pagalbos.

Jurgitos Ulkienės nuotr.