Gintaras Gesevičius: „Gebėjimas kurti – tai Dievo malonė“

Grafikas, tapytojas Gintaras Gesevičius gegužės pradžioje Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibli­otekoje atidarė tapybos darbų parodą. Menininkas, gimęs Kaune, pirmą kartą į Uteną atvyko 1968 me­tais atlikti studijų praktikos ir šį kraštą prisijauki­no. Todėl dabar jis Kirdeikiuose (Saldutiškio sen.) praleidžia didžiąją savo laiko dalį ir supamas gam­tos čia kuria išskirtinius meno kūrinius. Žiūrėdamas į G. Gesevičiaus darbus, lyg jauti sklindančią saulės šviesą, viltį, ramybę, o kai kurie meno vertintojai au­toriaus darbuose įžvelgia ir tvyrančią M. K. Čiurlio­nio dvasią. Autorius nuo 1976 metų dalyvauja profe­sionalaus meno parodose Lietuvoje ir užsienyje, yra surengęs daugiau kaip 100 personalinių parodų, pel­nęs gausybę premijų, apdovanojimų. Dailininko kū­rinių yra įsigiję Lietuvos nacionalinis dailės muzie­jus, meno galerijos, privatūs kolekcininkai iš įvairių pasaulio kampelių. Apie G. Gesevičiaus kūrybą ir ketvirtąją parodą, rengiamą Utenoje, pasikalbėjome su pačiu autoriumi.

Studijavote grafiką, bet metams bėgant Jus patraukė tapymas. Kaip ir kodėl tai nutiko?

Mane vaikystėje mama šiek tiek pamokė piešti ir po ketvir­tos klasės patarė stoti į Kauno J. Naujalio dailės mokyklą. Aš ten neįstojau, bet mane priėmė kaip kandidatą mokytis bandomajam laikotarpiui. Pirmame trimestre gavau trejetą, antrame – ketver­tą, trečiame jau penketą, prakti­ka ir metinis trimestras vėl buvo įvertinti penketais. Pasirinkti grafikos studijas buvo labai pra­gmatiškas sprendimas. Profesi­ne prasme grafikas gali uždirbti sau duonai, o tapytojas tais lai­kais, jei gaudavo darbą, tai ga­lėdavo paišyti kokias nors kino reklamas (geriausiu atveju). Ne­buvo perspektyvu rinktis tapybą. Bet aš manyčiau, kad daugelį to­kių dalykų nulemia asmeniniai ar gal ir likimo vingiai. Galiu sa­kyti, kad absoliučiai sėkmingai sužaidė likimas. Jaučiu, kad ta­pyba man leidžia daugiau pasa­kyti apie tai, kas mano viduje. Tai kaip spalvotas ar nespalvotas kinas. Taip pat yra su grafika ir tapyba. Žinoma, patraukliau ten, kur yra spalvų.

Esate sakęs, kad menas yra žmogiškoji klaida. Ką turėjote mintyse sakydamas šiuos žodžius ir kas Jums yra menas?

Žmogus prieš visatą yra la­bai mažas. Idealaus žmogaus nėra. Jeigu jis idealus, tai sukur­tas kompiuteriu, bet nėra natū­ralus. Kiekvienas menininkas, fotografas tą patį objektą pertei­kia skirtingai. Tai yra unikalu, kiekvieno unikalus braižas. To­dėl tai, kas nėra idealu, galima vadinti klaida arba savitumu. Tame netobulume ir yra me­nas. Taigi gebėjimas kurti – tai Dievo suteikta malonė. Tai tar­si nėra mano, kaip menininko, asmeninis privalumas, tai tik priemonė mūsų sielų dialogui. Privalau surasti savyje šviesos, kad galėčiau tai perteikti kitam, galbūt stovinčiam tamsoje.

Ar M. K. Čiurlionis Jūsų kūryboje vaidina kažkokį vaidmenį? Ar Jūsų darbai yra įkvėpti šio žymaus žmogaus dvasios?

Aš manau, kad jeigu mes su Čiurlioniu būtume gyvenę vienu metu, turbūt būtume skaitę tas pačias knygas, buvę tų pačių po­litinių pažiūrų, būtume žavėję­si tomis pačiomis merginomis ir gal būtume buvę draugais. Mano kūriniuose galbūt atsispindi pa­našus matymas, kaip matė Čiur­lionis – iš aukštai į tolį, pana­šus požiūris į visatą. Mane, kaip menininką, formavo ir tai, ką aš mačiau vaikystėje būdamas 3–4 metų. Nedideliame kambaryje virš fortepijono kasdien matyda­vau kabantį paveikslą su keistu vaizdu – dūmai, kylantys į viršų,

laiptai, o po laiptais žvaigždės. Nors tuo metu buvo sunku su­prasti to kūrinio prasmę. Taip pat lankymasis muziejuose, parodo­se, paveikslai, muziejų kvapas – visa tai suteikė prasmės ir mane formavo.

Jūsų paveiksluose dominuoja ryškios spalvos, šviesa. Ar tai atspindi Jūsų nuotaiką, požiūrį į gyvenimą?

Mano paveiksluose yra vil­ties, saulės šviesos. Tačiau kie­kvienas tai mato ir interpretuoja skirtingai. Viena moteris, žiūrė­dama į mano kūrinius, sakė, kad visur vaizduoju tik vakarą ir saulėlydžio spalvas. Bet turbūt ji niekada nėra mačiusi anksty­vą rytą tekančios saulės. Sunku pasakyti, kodėl yra taip, o ne ki­taip. Kūryboje dažnai nėra atsa­kymo į klausimą „kodėl“…

Kokius darbus iš gausybės savo kūrinių kolekcijos atrinkote šiai parodai?

Šiai parodai atrinkau tuos darbus, kurie atspindi tai, kuo aš gyvenu dabar. Paro­doje eksponuojami darbai su­kurti per praėjusią žiemą. Tai yra lyg duoklė žiūrovams, lyg ataskaita apie tai, ką sukūriau per pastarąjį laiką.

Ar menininkas gali kurti tik tuomet, kai jaučia įkvėpimą? Kas yra Jūsų įkvėpimo šaltinis?

Profesionalui svarbu ateiti į dirbtuvę ir jeigu nėra vadina­mojo įkvėpimo, tiesiog imti ir pasidrožti pieštukus, susitvar­kyti aplinką, darbo vietą. Aš kurdamas taip pat pavargstu, tada prasideda kartojimasis kūryboje. Yra buvę taip, kad ir mėnesį laiko teptuko ranko­se neturėjau. Bet tą laiką sky­riau paruošiamiesiems dar­bams. Paišydavau eskizus ir tiesiog mesdavau juos į dėžę. Kai kuriuos eskizus iš dėžės išsitraukiau po 10 metų. Tai buvo kaip lobis. Būna, kad nesiseka tapyti, tai aš tada sa­vęs nekankinu, palieku savo kūrinį ramybėje ir išeinu. O iš ryto ir vėl labai noriai grįžtu prie darbo.

Kokie Jūsų ateities planai?

Aš noriu būti žinomas, bet nesusireikšminęs. Menininkas turi būti žinomas. Meno pras­mė yra, kad šviesą, esančią ma­nyje, matytų ir aplinkiniai. Aš turiu daug vidinio potencia­lo, tikslų. Pastaruoju metu Kir­deikiuose įsirenginėju studi­ją, planuoju kurti toliau, rengti parodas ir skleisti tą šviesą per meną.

Dėkoju už pokalbį.

Apie kitą kūrėją Editą Kušleikienę skaitykite čia

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas