Artėja šv. Velykos – gražiausia pavasario šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą. Šiųmečių švenčių laukimas paženklintas nerimu, liūdesiu dėl karo padėties Ukrainoje, ten žūstančių žmonių. Norisi tikėti, kad bundanti gamta išsklaidys visas negandas. Taigi viliantis geresnio rytojaus didžioji pavasario šventė vienaip ar kitaip bus minima kiekvienuose namuose. Šios Velykos ir Utenos Dievo Apvaizdos seserų vienuolyne bus kiek netradicinės, mat čia jau mėnesį gyvena pabėgėliai iš Ukrainos. Apie savas Velykų tradicijas, papročius bei tai, kaip šias šventes švęs kartu su vienuolėmis, „Utenos dienos“ žurnalistams mielai sutiko papasakoti ukrainietės Lilija Karpenko, Olena Žilko ir Natalija Šapovalova.
Vienuolyne iki vėlyvo vakaro netyla šurmulys
Utenos Dievo Apvaizdos seserų vienuolyne pastaruoju metu gyvena 16 ukrainiečių. Dauguma atvykėlių – mamos su vaikais nuo keturių mėnesių iki 15-os metų amžiaus. Kalbinta sesuo Dominyka pasidžiaugė, kad vienuolyne gyvenančios šeimos darbščios, iniciatyvios, motyvuotos, todėl ne laukia malonės, o kabinasi į gyvenimą, ieškosi darbo, būsto, kur būtų daugiau privatumo. Ukrainiečiai jau spėjo susipažinti su Utenos apylinkėmis, vaikai lanko ugdymo įstaigas, aktyviai leidžia laisvalaikį sportuodami, mokosi lietuvių kalbos. Sesuo Dominyka neslėpė, kad pirmoji savaitė, atvykus karo pabėgėliams, nebuvo lengva. „Tai yra vienuolynas. Pas mus niekada nebuvo vaikų. Žinoma, mūsų išgyvenimai nepalyginami su tuo, ką išgyvena jie bėgdami nuo karo, palikdami artimuosius. Tačiau mes irgi patiriame tokį išsilukštenimą, užleisdamos atvykusiems savo erdvę. Pasikeitė mūsų įprasta tvarka, bendravimo būdas. Vienuolyne nebėra tylos nuo 7 iki 22 val.“ – apie įprasto gyvenimo pokyčius atvykus karo pabėgėliams pasakojo vienuolė. Naujieji vienuolyno gyventojai jau spėjo adaptuotis ir prisitaikyti prie naujo gyvenimo ritmo. Ukrainiečiai kartu su vienuolėmis sėda prie bendro pietų stalo, susirenka pasimelsti koplyčioje, o Velykas žada švęsti net du kartus.
Ukrainiečius vienuolės išplakė verbomis
Ukrainoje apie 70 proc. gyventojų išpažįsta stačiatikybę, tik 11 proc. katalikybę, o likusi dalis gyventojų yra protestantai ar kitų krikščioniškų bendruomenių atstovai. Vienuolyne gyvenantys ukrainiečiai – stačiatikiai. Tačiau religijų skirtumai apsigyvenusiems po vienu stogu netrukdo kartu melstis ar dalytis duonos kąsniu. Bėgdamos nuo karo baisumų ir skubėdamos susirinkti būtiniausius daiktus moterys nepamiršo pasiimti maldaknygių. Anot sesers Dominykos, vienuolyne gyvenantys ukrainiečiai domisi ir artėjančių katalikiškų švenčių tradicijomis. O štai Verbų sekmadienį vienuolės atvykėliams vieną šios šventės paprotį ėmė ir pademonstravo – išplakė svečius verbomis. Senovėje buvo tikima, kad nuplaktas pašventinta verba žmogus bus sveikesnis, energingesnis, linksmesnis, taigi šių gėrybių linkint ukrainiečiai ir „paragavo“ verbos. Pastarąjį laiką vienuolyno gyventojai gyvena Velykų laukimu. Katalikiškos bus švenčiamos balandžio 17 dieną, antrosios, pagal stačiatikių kalendorių, balandžio 24-ą.
Ilgas pasninkas ir tyla ruošiant ypatingą patiekalą
Kaip pasakojo ukrainietė Lilija, prieš Velykas stačiatikiai laikosi septynių savaičių pasninko. Per pasninką atsisakoma ne tik netinkamo šiam laikui maisto, bet ir visų rūšių pramogų bei linksmybių. „Prieš Didįjį penktadienį negalima nieko dirbti, mat tą dieną vyriausia namų šeimininkė ruošiasi kepti pyragą „Kulič“ (Lietuvoje toks pyragas vadinamas Velykų boba), kuriame gausu cukraus, grietinėlės, kiaušinių, sviesto, uogų, riešutų. O pyrago viršus užpilamas glaistu arba apibarstomas cukraus pudra. Kol ruošiamas šis pyragas, namuose negali būti jokių garsų, barnių, rėkavimų, procesas turi vykti visiškoje tyloje ir meldžiantis, nes kitaip kepinys bus nevykęs“, – pasakojo moteris. Stačiatikiai, kaip ir katalikai, šeštadienį prieš Velykas dažo kiaušinius, ruošia vaišes – įvairias salotas, mėsos patiekalus ir pan. Velykos, anot moters, šilta ir jauki šventė, kai susirenka visi giminaičiai.
Stebuklingas ritualas su raudonu kiaušiniu
Kaip pasakojo Olena, prieš šventes švarinamasi, tvarkomi namai. Kaimuose gyvenantys žmonės Velykoms pjauna kiaulę, gamina naminę dešrą, kraujinę, šventėms visada turi pasiruošę ir naminukės. Velykų rytą visi anksti atsikėlę ir nevalgę, nešdamiesi krepšyje įvairių patiekalų (lašinių, kiaušinių, dešrų, raudonojo vyno), eina į cerkvę. Cerkvėje meldžiamasi, šventikas šventina atsineštą maistą. Po liturginių apeigų visi eina švęsti Velykų. Dalis šventinto maisto paliekama cerkvėje, dalijamasi juo su artimaisiais, draugais, kaimynais, šventintu maistu vaišinami pažįstami ir nepažįstami šventės dieną sutikti žmonės. Į namus su maistu iš cerkvės parsinešama ir šventinta deganti žvakė. „Prie šventinio stalo susirenka didelis būrys žmonių – kelios dešimtys giminaičių, dar ateina ir draugų, kaimynų. Svarbi Velykų šventės tradicija – pabūti gamtoje. Tie, kas gyvena nuosavuose namuose, dažnai švenčia savame kieme, o daugiabučių gyventojai šventę perkelia į miškus, parkus, prie ežerų. Vaikai per Velykas mėgsta mušti kiaušinius ir žiūrėti, kurio stipresnis“, – viena kitai antrino moterys. Šventintų margučių lukštai niekuomet neišmetami, jie išbarstomi daržuose, lysvėse, tikima, kad derlius bus geresnis. Ukrainietės papasakojo ir apie stebuklingą ritualą su raudonu kiaušiniu. Šį burtą Velykų rytą galės išbandyti ir „Utenos dienos“ skaitytojos. Kaip pasakojo Lilija, neištekėjusios merginos raudonai nudažytą kiaušinį pamerkdavo į vandenį, o Velykų rytą tuo vandeniu nusiprausdavo veidą. Buvo tikima, kad tuo vandeniu nusiprausus skruostai taps raudonesni, o raudonskruostė mergelė greičiau ištekės. Ukrainietės moterys nesikuklino ir patikino, kad būtent dėl šio stebuklingo ritualo galių jos ir yra tokios gražios.
Populiarus ekologiškas kiaušinių marginimo būdas
Vienas iš svarbiausių šios šventės akcentų – velykiniai margučiai, simbolizuojantys gyvybę, vaisingumą. Mūsų tautoje sakoma, kad margučių spalvos turi tam tikrą magišką reikšmę, juoda spalva simbolizuoja žemę, mėlyna – dangų, geltona – subrendusius javus, raudona – gyvybę, žalia – bundančią gamtą. Na, o ukrainietės mums pademonstravo tradicinį kiaušinių marginimo būdą (su svogūnų lukštais). Moterys nuplautus svogūnų lukštus sumetė į puodą su vandeniu, jam užvirus sudėjo baltus kiaušinius. Pavirę kelias minutes kiaušiniai įgavo rausvai rudą spalvą. Ukrainoje, kaip ir pas mus, stengiamasi kiaušinius dažyti kuo ekologiškiau, vengiant cheminių dažymo priemonių. Tačiau, pasak Natalijos, kartais naudojamas ir naujesnis marginimo būdas – ant virto kiaušinio specialiomis priemonėmis piešiamos įvairios dekoracijos, ornamentai. Na, o moterys, kurios skiria daugiau laiko margučiams paruošti, vynioja juos į medžiagos skiauteles, įvynioja gėlių žiedų, įvairių lapelių ir suvyniotus kiaušinius merkia į svogūnų lukštų ar kitai spalvai išgauti paruoštą nuovirą, tuomet margučiai būna spalvingesni ir įvairesni.
Prieš atsisveikindamos ukrainietės teigė, kad su vaikais bėgdamos nuo karo žiaurumų jos pirmą kartą gyvenime atvyko į Europą. Apsistojusios Utenoje čia švęs didžiausią pavasario šventę tikėdamosi karo baigties ir vildamosi kuo greičiau grįžti į savo tėvynę.
Vytauto Ridiko nuotr.