Rugsėjo mėnesį dainavimo studija „Decima“, kuri šiuo metu vienija daugiau kaip 60 įvairaus amžiaus jaunųjų atlikėjų, pradėjo jau 27-ą sezoną. Pasikalbėjome su šio daugeliui gerai žinomo kolektyvo įkūrėja ir vadove Gražina Kapčiuviene apie „Decimos“ kasdienybę, sėkmę šalyje bei užsienyje, džiuginančią bendrystę su vaikų tėvais, permainų vėjus…
Trumpai priminkite skaitytojams „Decimos“ atsiradimo istoriją…
Prieš 28 metus Lietuvoje „ant bangos“ buvo popchorai – kolektyvai, dainuojantys populiariąją lietuvišką bei užsienietišką muziką. Labai svarbu buvo derinti dainavimą su šokio elementais.
Baigusi mokslus ir įsidarbinusi Utenos kultūros centre, tokį kolektyvą kūriau ir aš. Pradžioje susirinko įvairaus amžiaus vaikai. Mes kartu dainavome, mokėmės, tobulėjome. Prasidėjo pirmosios išvykos į kitus miestus, kuriuose vyko konkursai, festivaliai. Kiekvienam kolektyvui tekdavo prisistatyti, taigi reikėjo kuo skubiau sugalvoti pavadinimą.
DECIMA – muzikinis intervalas, apimantis 10 garsų, o mūsų grupėje kaip tik ir buvo dešimtukas. Pasitarę su vaikais ir tėvais nusprendėme, kad pavadinimas skambus, muzikinis ir mums tikrai tiks.
Po kelerių metų supratau, kad bus galima daugiau pasiekti, jei vaikus pati auginsiuosi nuo mažų dienų ir skirstysiu juos į amžiaus kategorijas. Taip kolektyvas augo, plėtėsi, atsirado daugiau skirtingo amžiaus vaikų grupių. Keitėsi, didėjo ir konkursų, festivalių reikalavimai, tad teko prašyti kultūros centro bendradarbių (šokio vadovės, režisierių, dailininkių) pagalbos, kad pasirodymai būtų kuo spalvingesni ir profesionalesni.
„Decimos“ neaplenkė pokyčiai. Papasakokite apie juos.
Taip, pokyčiai neaplenkė, bet dabar galiu pasakyti, kad viskas tik į gera… 26 metus nuoširdžiai buvau atsidavusi ir pasinėrusi į darbus Utenos kultūros centre. Oi, kiek daug ten nuveikta… Turėjau šešias grupes įvairaus amžiaus vaikų, su kuriais aktyviai dalyvaudavome ne tik kultūros centro renginiuose, bet ir įvairiuose projektuose Lietuvoje bei užsienyje. Ruošiau vaikus Lietuvos moksleivių dainų šventėms, respublikiniam konkursui „Dainų dainelė“, estradinės muzikos festivaliui „Laumės juosta“ ir kitiems šalies bei tarptautiniams populiariosios vokalinės muzikos konkursams, festivaliams.
Turėjome tvirtą branduolį meno darbuotojų, su kuriais buvo galima nuversti kalnus. Keliaujant po konkursus ir festivalius sukaupta patirtis paskatino suorganizuoti vokalinės muzikos konkursą Utenoje. Ir norėjosi tai daryti dar geriau, profesionaliau. Taip gimė tarptautinis vaikų ir jaunimo konkursas-festivalis „Muzikinės nominacijos“, kuris daugelį metų vyko pas mus, Utenoje, ir yra žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tikiu ir žinau, kad tik laiko klausimas, kada jis vėl atgims, o gal išsirutulios į visai kitokį projektą…
Pastaraisiais metais kultūros centre daug permainų. Keitėsi valdžia, vieni kolektyvai išsiskirstė, kiti išėjo į kitas erdves, atsirado naujų. Imtis individualios veiklos ir steigti privačią studiją buvo mano pačios iniciatyva ir apsisprendimas. Gegužės mėnesį duris atvarė nauja „Decimos“ studija Aukštakalnyje (Kupiškio g. 51-70). Erdvi salė, garso aparatūra, vaikų persirengimo kambarys… Žodžiu, susikūriau naują darbo vietą. Už tai esu dėkinga savo šeimai, artimiesiems, dainininkų tėvams, kurie mane paskatino, palaikė, padėjo įgyvendinant naujus tikslus.
Kiek atlikėjų šiandien vienija dainavimo studija? Ar sunku į šį kolektyvą prisivilioti dainuojančių berniukų?
„Decimoje“ su muzika ir daina užaugo bei subrendo ne viena karta. Dainavimo studijoje šiuo metu daugiau kaip 60 įvairaus amžiaus vaikų bei jaunimo nuo 4 iki 18 metų. Įvardyti tikslaus skaičiaus neįmanoma, nes tebevyksta priėmimas į esamas grupes ir renkama naujokų – 4–5 metų amžiaus vaikų – grupė.
Beveik kasmet būna dvyliktokų išleistuvės… Šiemet irgi turiu grupę merginų, kurias būtinai tradiciškai surengdami koncertą išleisime į studijas.
Beveik visose grupėse yra bent po vieną berniuką. Labai juos mylime… Niekada nesu viliojusi berniukų į kolektyvą, jie tiesiog ateidavo, padainuodavo ir pasilikdavo.
Ar šiuo metu laukiami nauji nariai? Kas gali prisijungti prie „Decimos“ kolektyvo?
Kasmet visą rugsėjo mėnesį vaikai gali jungtis į jau esamas „Decimos“ grupes ir į naujokų – 4–5 metų amžiaus vaikų – grupę. Ne išimtis ir šiemet. Grupes jau papildė nemažas būrys vaikučių. Visada yra laukiami linksmi, talentingi, darbštūs dainorėliai. Tereikia su manimi susisiekti. Informacijos galima rasti dainavimo studijos „Decima“ feisbuko paskyroje.
Papasakokite apie „Decimos“ keliones, pergales, pasirodymus drauge su šalyje garsiais atlikėjais…
Per beveik 30 gyvavimo metų aplankėme nemažai šalių. „Decimos“ vaikų balsai skambėjo tarptautiniuose festivaliuose, konkursuose, miestų šventėse Latvijoje, Estijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Makedonijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Graikijoje, Bulgarijoje.
„Laumės juostoje“ kolektyvo vaikai dainavo kartu su kraštiečiais dainininke Auguste Vedrickaite, aktoriumi Žilvinu Ramanausku. Su „Teatriuko“ aktorių trupe iki šiol palaikome glaudžius ryšius ir bendradarbiaujame įvairiuose projektuose. Esame dainavę projekte „Kalėdos kartu“ su dainininkais Vaida Genyte, Deividu Norvilu bei Renata Voitechovskaja. Dar vienas įsimintinas koncertas – „Aš čia gyvenu“, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį. Šventiniame koncerte dainas atlikome su dainininkais Indre Launikonyte ir Vladu Kovaliovu.
Paskutinius dvejus metus, kada Lietuvoje ir visame pasaulyje buvo įvesti ribojimai, nemažai „keliavome“ virtualiai: dalyvavome respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose bei festivaliuose Lietuvoje, Lenkijoje, Anglijoje, Latvijoje. Ir visi konkursai bei festivaliai buvo pažymėti diplomais, garbingomis prizinėmis vietomis. Ši vasara buvo iš tiesų derlinga festivalių, konkursų bei pasirodymų. Kai tik buvo sušvelninti renginių ribojimai, prasidėjo koncertinė veikla. Dalyvavome Ukmergės miesto šventės metu organizuotame vokalinės muzikos festivalyje „Garsadienis“, „Decimos“ dainos skambėjo Ignalinos miesto šventės metu vykusiame vaikų ir jaunimo vokalinės muzikos festivalyje „Vasaros SuARTėjimai“, nuostabi patirtis tarptautiniame muzikos festivalyje „Visagino Country“, kuriame keletas valandų buvo skirta „Kantri viltys 2021“ jauniesiems atlikėjams, Kėdainių miesto šventės metu vykusiame vaikų ir jaunimo muzikos festivalyje „Skambantys perliukai“. Buvome labai išsiilgę gyvų susitikimų su vadovais, dalyviais, bendravimo, tikro koncertinio jaudulio, gero įgarsinimo, didelės scenos.
Rugpjūčio mėnesį jau septintą kartą vyko vaikų ir jaunimo kūrybinė stovykla „Vasara su Decima“. Papasakokite apie ją.
Kasmet stovykla didėja, tobulėja, į ją kviečiami žinomi, populiarūs, profesionalūs lektoriai, pedagogai, muzikantai, edukatoriai. Jau antrus metus iš eilės stovykla vyko labai gražiame Utenos rajono miestelyje Sudeikiuose, prie Alaušo ežero. Didelį indėlį įdeda ir iniciatyvūs tėvai – jie taip pat veda vaikams įdomius užsiėmimus, veiklas. Vaikai ne tik pramogauja, bet ir gauna vertingų žinių, tobulina dainavimo, grojimo ukulėle įgūdžius, stiprina fizinį pajėgumą, gali atsiskleisti kaip tobuli dailininkai, keramikai, karpinių meistrai. O kur dar pižamų vakarėliai, naktinės estafetės, makiažo pamokėlės, filmų peržiūros, dainos prie laužo, maudynės ežere naktį, žygis su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis po Sudeikių apylinkes ir t. t. Man labai svarbi vaikų psichologinė ir emocinė būsena. Stengiuosi pastebėti, kaip jie jaučiasi, daug kalbamės apie emocijas, draugiškumą, bendrystę, kolektyviškumą. Šiemet dalį projekto finansavo Utenos rajono savivaldybė, todėl stengiausi, kad stovykla vyktų dar įdomiau, profesionaliau, kad vaikai kuo daugiau sužinotų, pajaustų, patirtų, kartu ir pailsėtų.
Kaip suprantu, vaikai gauna ne tik dainavimo, bet ir kitų pamokų…
Dainavimas padeda tobulėti, įvertinti savo galimybes, suteikia pasitikėjimo savimi. Su daina vaikai auga, keičiasi jų požiūris, vertybės, draugų ratas, atsiranda supratimas, kas yra gera muzika. Susirinkę į studiją aptariame vaikų dienos įspūdžius, dalijamės patirtimi, jei būname grįžę iš koncerto ar konkursų, kartu aptariame pasirodymą, analizuojame klaidas, ieškome sprendimų, kaip ir ką būtų galima tobulinti. Palaipsniui auga vaikų pasitikėjimas vienų kitais, formuojasi požiūris į bendruomeniškumą, didėja meistriškumas, pamažu atsikratoma sceninės baimės ir nereikalingos įtampos. Neužtenka vien tik repetuoti ar mokytis dainuoti. Norint tobulėti ir pasiekti rezultatų yra būtina pasikeisti patirtimi su kitais dainininkais, dalyvaujant konkursuose, renginiuose, projektuose. Pastebėjau, kad kuo vaikai draugiškesni ir vieningesni grupėje, tuo rezultatas geresnis. Svarbu jausti vienam kitą, žinoti, kad galima pasikliauti šalia esančiu draugu. O ta vienybė ir draugystė atsiranda kuo daugiau keliaujant, stovyklaujant ir būnant drauge.
Kas „Decimai“ kuria muziką, dainas, sceninius drabužius?
Dainavimo studiją sieja graži draugystė su kompozitore Inga Šeduikiene, poete Regina Katinaite-Lumpickiene. Šios draugystės dėka turime nemažai gražių dainelių. Ingos kurta muzika labai gražiai dera su Reginos tekstais.
Keletą dainų parašė iš Birštono kilusi kompozitorė Lijana Stakauskaitė, dainuojame ir iš Utenos kilusio aktoriaus Ž. Ramanausko daineles. Daug minčių ir idėjų, ką norėtų dainuoti, atsineša patys vaikai. Stengiamės neatsilikti ir nuo šių laikų tendencijų, įdomesnių žinomų dainų interpretacijų. Kuria ir dainuojantys vaikai – juk taip nuostabu atlikti pačių sukurtas daineles. Dažniausiai jos gimsta „Decimos“ stovyklų metu. O sceniniai drabužiai – mūsų visų rūpestis. Sėdame kartu su tėvais, vyresniais vaikais, domimės, vartome madų žurnalus, sceninių drabužių interneto puslapius, kviečiamės į pagalbą jaunus iniciatyvius dizaino specialybės studentus. Turime keletą ištikimų siuvėjų, kurios visada stengiasi įgyvendinti mūsų keisčiausius sceninius sumanymus.
Kiek kompaktinių plokštelių išleidote?
Turime tradiciją kas penkerius metus išleisti po kompaktinę plokštelę. Pirmosios – „Saulėgrąža“ ir „Gimtadienis“ – išleistos prieš daugiau nei dešimtmetį. Jose nemažai uteniškių kompozitorių ir poetų dainelių. Vėlesnės – „Laikas neturi laiko“, „Tiktai muzika“ – brandesnės. Jose – keletas dainų su žinomais atlikėjais, aktoriais. Praeitais metais turėjo pasirodyti penktasis kompaktinis diskas, bet teko šiek tiek pristabdyti pradėtus darbus. Tikiu, kad tik laiko klausimas, kada tas CD išvys dienos šviesą. Jau tęsiame pradėtus darbus – įrašinėjame daineles profesionalioje garso studijoje.
„Decimoje“ dainuoja ir Jūsų dukra Elzė. Kada ji pradėjo eiti šiuo keliu ir kaip jai sekasi?
Elzė dainuoja nuo dvejų metukų, ji visai neturi scenos baimės (bent iki šiol), nes prie jos priprato dar būdama mano įsčiose… Kasmet rugsėjo mėnesį aš jos paklausiu, ar tikrai dar turi noro dainuoti, ar spės suderinti šią veiklą su kitais būreliais. Visada atsakymas toks pat: „Aš noriu, aš dainuosiu…“ Ji turi keletą solinių dainelių, aktyviai dalyvauja ir savo grupės koncertinėje veikloje. Elzės galvoje verda daug kūrybinių idėjų. Ji visada turi tvirtą savo nuomonę apie sceninį įvaizdį, domisi naujovėmis ir siūlo pritaikyti jas savo grupėje.
Kokį vaidmenį „Decimos“ gyvenime vaidina jaunųjų atlikėjų tėvai?
Jaučiu didžiulį dainuojančių vaikų tėvų palaikymą. Mes lyg viena šeima. Tėvai nuolat lydi savo atžalas į koncertus, konkursus, stovyklas, keliones. Jie tarsi asmeniniai vaikų koncertų vadybininkai, grimuotojai, dizaineriai, aistringa palaikymo komanda. Man labai svarbus ir reikalingas ryšys su tėvais. Vienais metais esame ir programą paruošę kartu su tėvais. Jie vedė koncertą, dainavo, vaidino. Tai mus dar labiau suvienijo. Širdis džiaugėsi matydama, su kokiu entuziazmu ir meistriškumu tėvai įgarsino režisierės kurtus tekstus, jaudinosi ir kartojo dainų tekstus užkulisiuose, kaip tikri ir profesionalūs aktoriai, atlikėjai kilo į sceną ir tądien susirinkusius salėje skatino aikčioti iš nuostabos. Neretai su jauduliu prisimenu 2016 metų Moksleivių dainų šventę, kai tėvai per kelias valandas glėbius žydinčių pievų gėlių pavertė nuostabiais vainikais, papuošusiais vaikų plaukus. Atrodo, kas čia svarbaus? Tačiau tik būdamas šios bendruomenės dalimi gali tai patirti ir suprasti. Pernai ir šiais metais, kai nemažai pamokėlių vyko virtualiai iš namų, taip pat jaučiau tėvų paramą – juk jei ne jų entuziazmas, mažieji dainininkai tikrai patys negalėtų prisijungti laiku ir dalyvauti pamokėlėse prie kompiuterio, kokybiškai nufilmuoti išmoktų dainelių vaizdo įrašų, kuriems reikia daug kantrybės ir tikrai ne vieno dublio.
Be galo džiaugiuosi, kad dainuojantys vaikai ir jų tėvai yra draugiškos, išradingos, kūrybingos „Decimos“ bendruomenės dalis. Tikiu, kad mūsų laukia dar daug nuostabių akimirkų.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Gerda MAKSIMAVIČIŪTĖ
„Decimos“ ir G. Kapčiuvienės asmeninio archyvo nuotr.