Ignalinos rajono kultūros centre režisieriumi pradėjo dirbti Eimantas Pakalka. Tai Ignalinoje išaugęs ir meno pasaulyje jau žinomas aktorius. Ignalina jam, kaip pats sakė, yra labai brangi, sava, pažįstama ir čia dirbti jį paskatino tik patys geriausi jausmai bei šviesiausi prisiminimai. Eimantas mielai sutiko pasidalinti savo mintimis, norais ir palinkėjimais.

Kai dar mokėtės Ignalinoje, buvote vienas ryškiausių Ignalinos vaikų teatro IKI (toliau – teatras IKI) aktorių, dažnai vesdavote įvairius renginius, garsėjote kaip puikus skaitovas. Kokie tai buvo laikai ir kaip juos prisimenate?

Tą laiką prisimenu labai gražiai. Jis buvo puikus, mielas širdžiai. Teatrinei ir kultūrinei veiklai atidaviau daug savęs. Nors kartais išgyvendavau įvairių emocijų: ir nenoro, ir nepasitenkinimo, ir net pykčio, tačiau dabar viskas atrodo kitaip. Žinoma, paauglystėje norėdavosi daugiau pabūti su draugais, arba tiesiog patingėti, kartais vesti renginius reikėdavo prisivertimo…

Ypač fantastiški prisiminimai iš teatro IKI veiklos. Apvažiavome visą Lietuvą, patyrėme daug nuostabių emocijų, nepamirštamos buvo teatrinės stovyklos, išgyventos pirmosios meilės… Būtent vaidindamas IKI teatre suvokiau, kad nenoriu gyvenime nieko kito. Tai buvo mano kelias. Tačiau pirmais metais į aktorinį neįstojau. Nors atranką praėjau, bet pritrūko mokyklos egzaminų balų. Dvejus metus teatro edukologiją studijavau Lietuvos edukologijos universitete. Ir nesigailiu. Studijos buvo naudingos, o paskui, tarsi likimas taip surežisavo, kad Oskaras Koršunovas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rinko pirmąjį savo kursą ir aš buvau priimtas. Jau mokydamasis antrame kurse vaidinau profesionalioje scenoje.

Bene įsimintiniausias Jūsų mono spektaklis ir vaidmuo jame – „Pamišėlis“ pagal Nikolajaus Gogolio apysaką „Pamišėlio užrašai“, kuris sulaukė didelės sėkmės bei svarbių apdovanojimų. Spektaklis buvo parodytas ir Ignalinos žiūrovams. Kaip pats jį vertinate?

Šis spektaklis pareikalavo labai daug darbo ir jėgų. Jį praktiškai paruošiau vienas kaip diplominį darbą, vėliau režisūrinę ranką pridėjo ir jį galutinai sustygavo, šiek tiek koncepciją pakeitė Oskaras Koršunovas. Taip, spektaklis sulaukė sėkmės ir aš tuo džiaugiuosi (profesionalių teatrų festivalyje Kaune E. Pakalkai skirtas geriausio aktoriaus prizas; Dalios Tamulevičiūtės teatrų festivalyje Varėnoje – geriausio jaunojo aktoriaus apdovanojimas; geriausio aktoriaus, geriausio spektaklio ir geriausios kūrybinės grupės prizai susižerti Ukrainoje vykusiame festivalyje; viename didžiausių teatrinių Rusijos įvykių – festivalyje „Baltic House“ – spektakliui skirtas teatro kritikų prizas; festivalyje Sankt Peterburge – žurnalistų prizas – aut. past.).

Visai neseniai pradėjote dirbti Ignalinos rajono kultūros centre režisieriumi, pakeitėte savo buvusią vadovę, mokytoją Jolantą Narbutaitienę. Ko iš jos išmokote ir kokį kraitį iš Ignalinos išsinešėte?

Kai sugrįždavau į Ignaliną ir susitikdavau su vadove Jolanta, ji man vis juokais sakydavo: „Eimantai, pakeisk gi tu mane…“ Dabar tas juokas virto realybe. Pastaruoju metu profesionalusis menas išgyvena gilią krizę. Pasaulyje daug kas keičiasi, visur tvyro nežinomybė, todėl ir menininkams reikia galvoti, kaip išgyventi, kur galima panaudoti save ir savo sugebėjimus. Turiu šeimą, auginame trejų metų dukrą Vėjūnę, laukiamės antro vaikelio, todėl esu atsakingas ne tik už save… Mūsų laida – laisvai samdomi menininkai. Gyvenome nuo vieno spektaklio iki kito. Dabar visi suplanuoti darbai, spektakliai ir numatytos kelionės į Italiją, Prancūziją, Kiniją… nuplaukė. Tikrai tapo sudėtinga… Kai man paskambino iš Ignalinos kultūros centro ir pasiūlė darbą, pasirodė įdomu. Nors pirmiausia paskambinau vadovei J. Narbutaitienei ir raginau pasilikti, bet ji jau buvo apsisprendusi. Žinoma, ateiti dirbti į grando vietą tikrai sudėtinga… Bet pagalvojau, kad turiu tą padaryti, nes nenoriu, kad ateitų kas nors iš šalies. Ignalina man daug davė, jaučiuosi čia savas, pažįstu žmones, suprantu lūkesčius ir galimybes. Turiu atiduoti duoklę savo kraštui. Noriu, kad Ignalina žydėtų.

J. Narbutaitienei esu ir būsiu už daug ką dėkingas. Tai žmogus, kuris mane tarsi pastatė ant bėgių, suteikė labai svarbius teatrinius ir moralinius pagrindus. Ir aš manau, kad kol būsiu Ignalinoje, tol mes kiekvieną rudenį smagiai švęsime jos gimtadienį.

Gyvenate Vilniuje, ar nebus sunku važinėti į Ignaliną?

Kai su teatru apkeliauji pusę pasaulio, tai tie atstumai Lietuvoje pasidaro tokie maži… Juk Vilniuje automobilių spūstyje kartais tenka ir 1,5 val. prastovėti, o per tą laiką gali pasiekti Ignaliną. Man labai patinka važiuoti, tuomet gali daug ką apgalvoti, susidėlioti mintis, planus, pabūti su savimi. Dar labai nuostabus dalykas – važiuojant klausytis mėgstamos muzikos. Tai labai atpalaiduoja.

Kai buvau mažas, man labai ilgas kelias atrodė nuo namų Aukštaičių gatvėje iki mokyklos… O tai tik 5–10 minučių. Taigi, viskas priklauso nuo požiūrio. Ir viskas yra įmanoma. Esu nusiteikęs optimistiškai.

Kaip matote savo darbą Ignalinos rajono kultūros centre ir kokias idėjas norėtumėte įgyvendinti?

Stengiuosi galvoti apie ateitį, atnešti į kultūrinį gyvenimą kažką naujo. Dabar ruošiamės šv. Velykoms, planuojam Ignalinos jubiliejinius renginius. Jie tikrai įvyks, tik neaišku, kokia laisvės forma. Todėl reikia ieškoti įvairių kelių ir būdų, kitokių nei būdavo anksčiau…

Ką norėtumėte pasakyti Ignalinai ir ignaliniečiams?

Manau, kad Ignalina kiekvienam ignaliniečiui labai svarbi, brangi, ir jis tapatina save su šia vieta, su joje vykstančiais pasikeitimais, kurie kartais gali pasirodyti kaip jo paties gyvenimo griovimas. Skaudu, kai vyksta kažkas ne taip, kaip norėtum. Todėl linkėčiau į visus procesus pažvelgti kitaip, plačiau, nebijoti naujų vėjų, stengtis neįžeisti kito ir pačiam mažiau įsižeisti. Turime daugiau nuoširdžiai kalbėtis ir į dialogą eiti ne su išankstiniu nusistatymu, kad tik aš esu teisus, o pabandyti įsiklausyti į kitą, išgirsti jo nuomonę.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi Lina KOVALEVSKIENĖ

Eimanto Pakalkos asmeninio archyvo nuotr.