Mokytoja Regina Mirusiųjų atminimo (Vėlinių) dieną stabtelėjo prie daugelio kauburėlių, kuriuose ilsisi artimiausi žmonės – du vyrai, sūnus. Antkapis su širdimi delne žymi sūnaus kapą. „Taip atrodo, kad sūnų delne laiko jo tėtis. Abu palaidojau šiame kape. Tik sūnus išėjo pirmas. Kasmet kapas skendi žvakių liepsnose. Matyt, bendraklasiai ir draugai jų tiek uždega, kad net suskaičiuoti sunku. Gal koks šimtas dega kasmet”, – pasakojo Regina.

Nelaimė šeimą ištiko paskutiniojo skambučio šventės rytą. Du jaunuoliai išskubėjo tęsti mokyklos tradicijos – anksti ryte prikelti abiturientų mokytojų. Vairuotojo pažymėjimas buvo gautas neseniai, patirties stoka – mašina trenkėsi į pušį ir greta vairuotojo sėdėjęs Robertas patyrė sunkią galvos traumą. „Lankėme sūnų ligoninėje. Gydytojai neteikė vilčių, kad sūnus išgyvens”, – prieš 11 metų ištikusią tragediją prisiminė jaunuolio mama. Paklausta, ką pagalvojo ir kokios mintys atėjo į galvą, kai gydytojas pasiteiravo dėl sutikimo donorystei, moteris prisiminė, kad dieną prieš apsilankymą ligoninėje mintis apie organų dovanojimą jau buvo aplankiusi: „Grįždami iš ligoninės sutikome kaimynę medikę, kuri paklausė, kaip sekasi mūsų sūnui. Išgirdusi, kad būklė labai sunki, ji prisiminė gaisre žuvusią savo dukrą ir kadaise jos išsakytą pageidavimą – po mirties tapti organų donore. Mes šeimoje nebuvome apie tai kalbėję, todėl kaimynės žodžiai įsiminė. O po dviejų dienų gydytojas paklausė dėl donorystės”.
Mama Regina, kalbėdama apie savo gyvenimą ir likimo siųstus išbandymus, prisiminė posakį, jog kas pakelia, tam Dievas ir duoda: „Betgi niekas nepaklausia, ar tu gali tiek pakelti”.
Įvykus nelaimei, žmonės dažnai bando prisiminti, ar buvo kažkokių ženklų, kuriuos jau po tragedijos galima būtų suprasti kaip įspėjančius apie būsimą nelaimę. „Aš tokiais dalykais netikiu, – pasakojo Regina. – Bet prisimenu keletą Roberto piešinių, kurie, kaip supratau, po jo mirties, tikrai buvo pranašiški. Prisimenu, rodo jis man savo piešinį – ant didelio didelio lapo nupieštas mažas ratas, primenantis mandalą. Klausiu, kas čia. Sako: „Čia yra gyvenimo ratas”. Klausiu, kodėl toks mažas dideliame lape. O jis sako: „Taip ir turi būti”. Po sūnaus mirties jo pieštą „gyvenimo ratą” suvokiau visai kitaip. Arba dar vienas ženklas, kurį galiu laikyti pranašišku – tai paskutinis sūnaus bendraklasių pasveikinimas gimtadienio proga. Nors jis gimęs rudenį, tąsyk buvo pasveikintas per kalėdinį vakarėlį: gavo atviruką su augančiu medžiu. Ir auklėtojos užrašyti žodžiai: „Auk ir stiprėk. O mes stovėsim šalia”. Taip ir yra – bendraklasiai ateina pastovėti prie kapo”.
Mama Regina pasakojo, kad po sūnaus žūties ir dėl organų donorystės išgyveno didelį aplinkinių priešiškumą: „Žmonės tiesiai į akis rėžė, kad sūnų išdalinau dalimis – kaip automobilio detales. Bet stengiausi nekreipti dėmesio į žeidžiančius žodžius, labai tikėjau, kad mano sūnus kažkam padėjo išgyventi. Tas ir paskatino dovanoti organus – kad galėtų išgyventi kiti žmonės. Pagalvojau apie tas mamas, kurių vaikai sunkiai serga ir kad tokie, kaip aš, galbūt dar gali jiems padėti. Man juk niekas nebegalėjo pagelbėti. Todėl ir sutikau. Tik sutikimo donorystei nesugebėjau pasirašyti – rankos taip drebėjo, kad nenulaikiau rašiklio. Vyras pasirašė”. Dar ir kunigui Regina yra dėkinga. Laidotuves planavo pagal religines tradicijas, tačiau buvo kilusi mintis: o ką pasakys kunigas – ar organų donorystė nesutrukdys tradicinėms laidotuvėms? „Kunigas mums padėkojo už tokį gražų poelgį, pasakė, kad pasielgėme teisingai”, – prisiminė sūnaus organus donorystei dovanojusi mama Regina.
Šiemet Robertui būtų suėję 30 metų. Mama Regina pasakojo, kad sūnaus bendraklasiai į vaikų darželį atveda jau po antrą savo atžalą. „Gal ir Robertas būtų man padovanojęs anūkėlę. Deja, nebuvo lemta”, – pokalbį užbaigė sūnaus netekusi Regina.
Po savo mirties Robertas išgelbėjo net šešių žmonių gyvybę ir sugrąžino jiems sveikatą.

Nacionalinio transplantacijos biuro nuotr.