Utenos rajono gyvūnų globos namų vadovė Jolanta Guobaitė pasidalino Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos istorija ir papasakojo apie veiklas, kurios vykdomos vardan beglobių keturkojų. Gyvūnų globos namai pirmą augintinį priėmė lygiai prieš dešimt metų.
Gyvūnams neabejinga globos namelių vadovė J. Guobaitė Krašuonos mikrorajone pamatė juodą, kudlotą šunelį bandantį rasti ėdalo ir nesunkiai jį pagavo. Netrukus šuo jau gyveno gyvūnų globos namuose, o vėliau surado ir tikruosius namus. J. Guobaitė pasakojo, kad ši veikla pradėta kaime, mažame 80 kv. m. namelyje, aplink kurį buvo įrengti keli voljerai. Per septynerius metus ten globą rado penki su puse tūkstančio gyvūnų. Patalpa buvo ankšta, plėstis nebuvo kur. Po kelių metų jau reikėjo viską remontuoti ir pertvarkyti. Padedant Utenos rajono savivaldybės merui Alvydui Katinui, 2013 m. buvo surastos didelės patalpos Utenoje, pramonės įmonių teritorijos pakraštyje ir gyvūnai buvo perkelti į naujus namus. Per pastaruosius trejus metus globota virš trijų tūkstančių gyvūnų. Apie vykdomą veiklą, savanorius ir svajones pasakojo Utenos rajono gyvūnų mylėtojų draugijos pirmininkė Jolanta Guobaitė.
Kaip vertinate praėjusius metus? Kokie jie buvo gyvūnų globos namų augintiniams?
Mūsų veikloje, kurios negaliu vadinti darbu (tai gyvenimo būdas), kasdien vyksta kaita ir rūpesčių tikrai nemažėja. Ir džiaugsmas, ir skausmas visuomet žengia drauge. Gyvūnų globos namuose nuolat yra globojama apie 200 gyvūnų. Tuo pačiu metu, kai vieni jaučiasi labai gerai, kiti gali ir negaluoti. Visi gyvūnai kasdien stebimi, darbuotojai turi išskaityti iš jų akių ir suprasti iš elgesio, ar viskas gerai. Visi gyvūnai – ir šlubi, ir akli, ir visai senučiukai, gyvena tol, kol gerai jaučiasi.
Savanorių veikla, kokia ji?Ar netrūksta Jums pagalbininkų?
Savanoriauti gali kiekvienas, žinoma, tiek kiek gali ir nori. Vieni savanoriai ateina retsykiais, kiti lankosi nuolat ir žino visus gyvūnus, seka naujienas socialiniame tinklapyje, socialinio tinklo paskyroje turime beveik 9 000 sekėjų. Savanorių amžius labai skirtingas – nuo mokinių iki senolių. Pagalbininkai dažniausiai vedžioja šuniukus, bendrauja su katėmis, pasisiūlo padėti darbuotojams nudirbti įvairius darbus: pvz., išdalinti maistą šunims, iššukuoti globotinių kailį ar pan. Yra pora suaugusių savanorių, kurie lankosi globos namuose kasdien po darbo. Jie aplanko kiekvieną gyvūną, perkloja guolį, paduoda papildomai maisto, išveda trumpam į lauką. Yra laikinų gyvūnų globėjų, kurie savo namuose laikinai globoja kačiukus ir šuniukus, tuos, kuriems reikia individualios priežiūros, rūpinasi, kad jie patirtų kuo mažiau streso. Pagalba tiekiama gyvūnams, kurie yra jautresni, kurie atsigauna po ligos. Tokių savanorių globėjų mums be galo trūksta, ypač tuomet, kai pavasarį ar vasarą pagausėja mažų kačiukų.
Kokie ateities planai ir svajonės?
Planai ir svajonės kol kas sutampa – išsilaikyti. Norisi, kad galėtume ne tik priimti/surinkti bešeimininkius gyvūnus, bet ir vykdyti prevencines beglobių gyvūnų veisimosi mažinimo programas ir visus globotinius sterilizuoti, kad pristabdytume begalinį beglobių gyvūnų gausėjimą. Žinoma, svajojame apie atsakingą, sąmoningų žmonių elgesį – tai yra siekiamybė, šiuos rezultatus tikriausiai galėsime matyti tik besikeičiant kartoms.
Violeta DEVELIENĖ
