Tauragnų miestelis gali pasigirti ne tik išskirtiniu gamtovaizdžiu ar giliausiu Lietuvos ežeru, bet ir ilgus dešimtmečius puoselėjamomis kultūros tradicijomis. Tauragnų mėgėjiško teatro pradininkas vikaras Juozas Šnapštys-Margalis dar 1908 m. pavasarį tauragniškiams pasiūlė ką nors suvaidinti. Tų pačių metų birželio mėnesį Justino Toleikio-Baužio klojimas buvo iššluotas, suolai sustatyti, scena, kurios pakilimą sumeistravo Silvestras Toleikis, užtraukta tauragniškių austomis lovatiesėmis. Gausiai susirinkusiems žiūrovams tąsyk pristatyta Dviejų Moterų komedija „Velnias spąstuose”. J. Šnapščiui-Margaliui išvykus į Žemaitiją, tauragniškiai vaidintojai neišsiskirstė – telkėsi apie tuos žmones, kurie buvo susiję su menu ir laisvalaikį aukojo scenai. „Utenos diena” apie Utenos kultūros centro (UKC) Tauragnų skyriaus mėgėjų teatro „Mokas” nūdieną kalbėjosi su jo režisiere Loreta Juškėniene.

Vaidinimus statė vaikystėje

1974 m. tuomečių Tauragnų kultūros namų mėgėjų teatro režisieriumi pradėjo dirbti Vygantas Varneckas. Didelio pasisekimo sulaukė Aleksandro Fromo-Gužučio veikalas „Ponas ir mužikai”, pastatytas 1994 m. Režisierius V. Varneckas, vadovavęs ir Jaunimo teatro studijai, per daugiau nei tris dešimtis darbo metų pastatė 28 veikalus, vaidintojai suvaidino per 300 spektaklių. 1998 m. Tauragnų mėgėjų teatras pakrikštytas „Moko” vardu.
Režisierė L. Juškėnienė griežti pagrindiniu mėgėjų teatro smuiku pradėjo 2010 m. Kiek daugiau nei 30 metų Tauragnų miestelyje gyvenanti pašnekovė prisiminė, kad vaidinimus drauge su kaimo, kuriame augo, mergaitėmis statydavo dar vaikystėje. Pirmas L. Juškėnienės režisuotas vaidinimas, į kurio premjerą tąkart susirinko mažųjų aktorių mamos ir kaimynės, buvo „Pelenė”. Mergaitėms, sceną įsirengusioms erdvioje ir šviesioje verandoje, žiūrovai tąsyk negailėjo pagyrų, pradžiugino lauko gėlėmis. Kalbinta režisierė sakė mėgdavusi iš popieriaus kurti teatro dekoracijas. Pasistačiusi nedidelį namelį, ant kurio palangės žydėjo popierinės gėlės, pašnekovė kartu su dviem seserimis žaisdavo namus.

Skaitymas – it liga

Besimokydama anuometinėje Utenos 4-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Dauniškio gimnazija) L. Juškėnienė su teatru neturėjo nieko bendro. Ji tada labiau domėjosi kita meno šaka – literatūra. „Turėjau labai geras lietuvių kalbos mokytojas, kurios manyje įskiepijo meilę knygai. Buvau dažna mokyklos bibliotekos viešnia, dalyvaudavau skaitovų konkursuose, – kalbėjo pašnekovė. – Skaitymas man visą gyvenimą buvo tarsi liga. Ir dabar, kai repetuojame, kabinėjuosi prie aktorių kalbinės raiškos, noriu, kad jie taisyklingai ištartų kiekvieną žodį. Būna, kad ir pačiai kas nors „užkrinta”, todėl šalia visada turiu pasidėjusi Lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodyną.”
Pedagoginį išsilavinimą turinti pašnekovė atskleidė, kad jai neteko ragauti režisūros mokslų, ir savo geriausia mokykla vadino gyvenimą. Būdama vaiku L. Juškėnienė ypač mėgdavo stebėti žmones, analizuoti jų judesius, veido išraišką, elgseną. „Moko” spektaklius režisuojanti tauragniškė tikino, kad ši vaikystės patirtis jai nemenkai praverčia.

Mokė kaimo vaikus

„Utenos dienos” pašnekovė teigė, kad pedagoginio išsilavinimo siekė norėdama įgyvendinti vaikystėje užgimusią svajonę – mokyti kaimo vaikus. Kai L. Juškėnienę paskyrė dirbti Sėlos (Tauragnų sen.) pradžios mokykloje, joje tuo metu mokėsi vos trys, Klykiuose (Tauragnų sen.), kur vėliau mokytojavo, – septyni mokiniai. „Pamenu, kaip kalėdojęs klebonas stebėdamasis manęs klausė, ką, išskyrus pamokas, galima nuveikti su septyniais vaikais. Mes vaidinome… – prisiminė pašnekovė. – Didelio pasisekimo sulaukė „Sieksnis, Sprindžio vaikas”, kurio pasižiūrėti susirinko ne tik Klykių, bet ir gretimų kaimų gyventojai.”
Užsidarius Klykių mokyklai L. Juškėnienė ėmė mokyti anuometės Tauragnų pagrindinės mokyklos bendrabutyje gyvenusius mokinius. Kai minėtas bendrabutis buvo uždarytas, pedagogė liko nežinioje. „Sunku netekti darbo, kai esi pačiame jėgų žydėjime. Žvelgi į savo diplomus ir supranti, kad jie niekam nereikalingi… – atviravo L. Juškėnienė. – Baigusi verslumo kursus įsidarbinau prekybos centro administracijoje. Gal ir būčiau ten pasilikusi, jei ne vakarais vykdavusios revizijos, po kurių neturėdavau kuo grįžti į namus.”

Dirbo Jaunimo mokykloje

Dar viena pradinių klasių mokytoja praeityje dirbusios L. Juškėnienės karjeros stotele tapo Utenos jaunimo mokykla, į kurią užsukti ji ryžosi žinodama, jog čia mokosi tik vyresnių klasių mokiniai. Darbo ieškojusiai pedagogei Jaunimo mokyklos direktorė suteikė vilties atskleisdama, kad kaip tik planuoja čia veikiantį Laisvalaikio skyrių lankantiems vaikams pasiūlyti naujų užsiėmimų. Kai L. Juškėnienės Laisvalaikio skyriaus vedėja paklausė, ką ji čia galėtų nuveikti, pašnekovė atsakė, jog mielai mokytų vaikus teatro raiškos. Tauragniškė minėtos ugdymo įstaigos dramos būrelio mokytoja-režisiere dirbo trejus metus. Nedideliame kambarėlyje susirinkusius vaikus iš įvairių Utenos mokyklų ji mokė teatro subtilybių, statė jiems spektaklius.
Sulaukusi pasiūlymo tapti Tauragnų mėgėjų teatro režisiere, L. Juškėnienė pusmetį derino šias pareigas su darbu Jaunimo mokykloje, kol galiausiai suprato, jog viena dviejų kėdžių užsėsti tikrai nepajėgs.

Kūrė vaidmenis

Pašnekovė prisiminė, kad artimoje kaimynystėje gyvenęs ilgametis Tauragnų mėgėjų teatro režisierius V. Varneckas dar 1986 m. ją, neseniai šeimą sukūrusią ir į Tauragnus atsikrausčiusią jauną moterį, pakvietė pakeisti motinystės atostogų išėjusią aktorę, dabartinę miestelio bendruomenės pirmininkę ir UKC Tauragnų skyriaus renginių organizatorę Danguolę Grabauskienę. „Pamenu, kad spektaklyje „Detektyvas prie žvakių” turėjau vaidinti su gydytoju besiskiriančią žmoną, kuri nužudė savo seserį, – sakė režisierė. – Spektaklyje „Ponas ir mužikai” kūriau man nei tikusį, nei patikusį pono meilužės vaidmenį.” Paklausta, kas yra lengviau: vaidinti spektaklyje ar jį režisuoti, L. Juškėnienė tikino, kad aktoriams tenka mažesnė atsakomybė nei režisieriams.

Režisierė perfekcionistė

Anot pašnekovės, teatras visais laikais buvo Tauragnų miestelio gyventojų laukiamas ir mėgstamas. Esą tik žiūrovas pasikeitė. „Tauragnų žiūrovai yra pretenzingi. Kai reikia pristatyti spektaklio premjerą, pakyla mano kraujospūdis, – šypsodamasi sakė „Moko” režisierė. – Tauragniškiai labai atidžiai stebi scenoje vykstantį veiksmą ir jį analizuoja. Turbūt taip yra todėl, kad teatras, kaip manoma, čia gyvuoja šimtus metų. Tauragnuose gyvena daug mokytojų, šviesių žmonių, kuriems tikrai nepakiši bet ko…”
L. Juškėnienė sakė, kad tada, kai „Mokui” vadovavo klojimo teatro dvasią išlaikęs V. Varneckas, aktoriai veikiausiai turėjo daugiau laisvės. „Aš, ko gero, – perfekcionistė. Esu gana priekabi – kai susirandu literatūros kūrinį, jį ilgai analizuoju, narstau po siūlelį. Būna, kad keletą mėnesių ieškau muzikos, kuri spektaklio metu groja vos tris minutes, – teigė pašnekovė. – Pati rašau scenarijus, rūpinuosi sceniniais kostiumais, dekoracijomis, apšvietimu ir t. t. Jeigu statau spektaklį, kuriame atsispindi XX a. pradžia, domiuosi, kokie drabužiai ar rakandai buvo būdingi šiam laikmečiui. Kartais net skambinu į muziejų.” Pasak L. Juškėnienės, tauragniškiai noriai paskolina ar dovanoja „Mokui” nereikalingų drabužių, indų, buities rakandų. Mėgėjų teatro aktorė Valda Žebelienė puikiai geba pasiūti sceninius drabužius tiek sau, tiek drauge vaidinančiam sutuoktiniui Edmundui.
Pašnekovė prisipažino, kad, nors ir yra labai reikli, kartais nesugeba visko sužiūrėti. Sykį kompiuteryje vartydama spektaklio nuotraukas režisierė aiktelėjo – kaimiečio personažą kūrusio aktoriaus kelnėse žvilgėjo šiuolaikiška diržo sagtis. „Tokių dalykų būti negali. Įsivaizduokite tautiniu kostiumu pasipuošusią moterį su platformomis… Kai vaidiname spektaklį apie senus laikus, privalome pamiršti auskarus ar lakuotus nagus, – žodžių į vatą nevyniojo pašnekovė. – Turime stengtis nukelti žiūrovus į tą laikmetį, nors juo ir negyvenome. Nieko nedarau atmestinai, galvodama, jog kaime „praeis”.

Trūksta vyrų ir jaunimo

Anot pašnekovės, Tauragnų mėgėjų teatro trupėje nėra nė vieno aktoriaus, kuris būtų krimtęs su teatru susijusius mokslus. Tiesa, yra vaidintojų „su stažu”. Tauragnų seniūnijos seniūnas Alvydas Danauskas teatre „maudosi” jau daugiau kaip 30 metų, aktorių gretas palikęs mokytojas Jonas Belopetravičius – ne ką mažiau. „Dauguma „Moko” aktorių yra veteranai, kurie teatre vaidina ne vienus metus. Sunku rasti jaunimo, nes jo paprasčiausiai nėra. Vaidinti ateina paaugliai, kurie užauga, baigia mokyklą ir išvažiuoja studijuoti. Vienas studentas man žadėjo, kad baigęs mokslus grįš į Tauragnus ir toliau vaidins, – tikino L. Juškėnienė. – Dar viena bėda, kurią turi visi kaimai ir miesteliai, yra vyrų trūkumas. Pas mus kone kas antrame name gyvena našlės. Žinoma, vyriškosios lyties atstovus sunkiau ir įkalbėti vaidinti. Kiekvienas žmogus yra labai reikalingas. Ypač gaila, kai teatrą palieka jaunimas…” Vaidinantys vyrai, anot režisierės, ne tik gražiai žiūrisi scenoje, bet ir talkina gabenant ar montuojant dekoracijas, tvirtomis rankomis viską sunešioja, parūpina reikiamų medžiagų.

Gastrolės

Kaip teigė režisierė, vaidintojai vakarais į UKC Tauragnų skyrių įprastai susibėga kas antrą dieną, o artėjant spektaklio premjerai maždaug porą valandų repetuoja kasdien. Pirmieji naujai iškeptą „Moko” spektaklį visuomet pamato tauragniškiai, vėliau, anot pašnekovės, pasipila kaimyninių bendruomenių kvietimai. „Daug žiūrovų ar mažai – vis tiek važiuojame. Kuo kaltas kaimas, kad mažėja gyventojų? Kultūros darbuotojai dirba savo darbą, jie nori paįvairinti renginius. Niekada nepasakėme, kad, jeigu ateis penki ar dešimt žiūrovų, nevažiuosime, – sakė L. Juškėnienė. – Daugailiškiai mus labai mėgsta, visada „užsiprašo” į priekį. Juknėnai irgi myli teatrą, ten tvyro kažkokia ypatinga aura.”
Su pagal įvairių autorių kūrinius pastatytais spektakliais „Paskutinis kavalierius”, „Kaip beržas pas Saulės dukteris ėjo”, „Paskubėjo”, „Nueinantis pasaulis”, „Tėvas ir sūnus”, „Ape kaimiškų meilį”, „Gaila ūsų” ir „Pupos” Tauragnų mėgėjų teatras apkeliavo rajono miestelių ir kaimų kultūros skyrius bei laisvalaikio sales, pasirodė Anykščiuose, Ignalinoje, Taujėnuose (Ukmergės r.), Pasvalyje, Gelvonuose (Širvintų r.), Kriaunose (Rokiškio r.). „Mokas”, anot režisierės, išsiskiria savo kūrybiniu veidu, braižu, kultūros lygiu, nesikartojančiu repertuaru, savita scenografija, pagarba žiūrovui.

Nemėgsta maivymosi

L. Juškėnienė sakė, kad jos pjesėse, parašytose remiantis lietuvių ir užsienio autorių kūriniais, vyrauja kaimo žmonių ar tėvų ir vaikų tarpusavio santykių, emigracijos temos. Pašnekovės teigimu, žiūrovai su malonumu stebi ir dramas, kurios jai pačiai yra „prie dūšios”, ir komedijas. „Stengiuosi neskirti aktoriams itin sudėtingų vaidmenų, kad nepastatyčiau jų į nepatogią padėtį. Nemėgstu komedijos, kaip ir juokelių ar anekdotų. Stengiuosi, kad žiūrovams būtų juokinga vaidinama situacija, o ne iškištas aktoriaus liežuvis ar ištempta ausis, – aiškino režisierė. – Teatre nieku gyvu negali būti dirbtinumo. Reikia ieškoti būdų, kaip sudominti žiūrovą.” Pašnekovė teigė, kad jai, kaip režisierei, didžiausia padėka už triūsą yra pilna salė žiūrovų. Esą galėtų spektaklius „kepti” kas mėnesį, vis tiek atsirastų kam juos žiūrėti.

Vaidina ir vaikai

2014 m. UKC Tauragnų skyriuje įsikūrė Vaikų ir jaunimo teatro studija, kuriai vadovaujanti L. Juškėnienė mažuosius vaidintojus moko vaidybos, judesio, sceninės kalbos meno. Teatro studiją lanko Utenos Krašuonos progimnazijos Tauragnų Eugenijos Šimkūnaitės skyriaus pradinukai. Galima teigti, jog vaidina visa mokykla. Kaip sakė L. Juškėnienė, vaikai noriai lanko repeticijas, yra pareigingi ir atsakingi, puikiai geba dirbti komandoje. Režisierė pastebėjo, kad kai kurie vaidintojai yra ypač gabūs – laisvai, drąsiai elgiasi scenoje, aiškiai ir garsiai kalba, plastiškai juda, greitai įsimena tekstą.
Vaikų ir jaunimo teatro studija pastatė pasaką „Miško siuvėjai”, su kuria dalyvavo VIII Vaikų ir jaunimo teatrų apžiūros-šventės „Šimtakojis 2015″ Utenos rajono ture ir buvo apdovanota diplomu bei galimybe geriausią vaikų spektaklį parodyti regioniniame „Šimtakojo 2015″ ture, kuris vyko Kupiškyje. Tais pačiais metais „Miško siuvėjais” grožėjosi III Tarptautinio vaikų ir jaunimo teatrų festivalio „Mizanscenų pilis”, vykusio Lentvaryje (Trakų r.), žiūrovai. Tauragniškiai pamatė inscenizaciją pagal Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą”, L. Juškėnienės pjesę vaikų pasakų motyvais „Kartą palėpėje”. Šių metų balandžio mėnesį Vaikų ir jaunimo teatro studija Tauragnuose vaidino nuotaikingą Astridos Lindgren ,,Emilį iš Lionebergos”. Pasižiūrėti minėto spektaklio, kurio premjerai vaikai labai rimtai ruošėsi, režisierės teigimu, susirinko per 100 žiūrovų.

Teatras išlaisvina

Vaikus teatro subtilybių mokanti L. Juškėnienė sakė, kad jie tik žaidžią teatrą, matuojasi jį it kokį drabužį. „Kas žino, gal ateityje kažkuris iš jų pasirinks aktoriaus profesiją… Visi vaikai vaidina savo noru, jų negąsdina nei laikas, kurį, užuot žaidę, turi skirti repeticijoms, nei tekstų mokymąsis. Mažiesiems labiausiai patinka rezultatas, kai jie užlipa ant scenos, girdi plojimus, – sakė pašnekovė. – Iš pradžių vaikai neįsivaizdavo, kad jiems reikės įdėti daug darbo, mokytis žodžius, valandą laiko skirti repeticijoms. Bet jie atėjo, pasiliko ir nenori išeiti.”
Paklausta, kokios naudos vaikams suteikia teatras, režisierė tikino, kad per dvejus metus mažieji vaidintojai labai pasikeitė – tapo atsakingi vieni už kitus, išmoko draugiškai dirbti komandoje. Pedagogė sakė pastebinti, kad taisosi vaidinančių vaikų kalba, pamažu nyksta užsienyje gyvenusių aktorių akcentas, mažėja scenos baimė. Nors mažieji vaidintojai, kaip ir visi vaikai, mėgsta paišdykauti, atėjus pasirodymo laikui jie, kaip tikino vadovė, puikiai geba susikaupti.

UKC Tauragnų skyriaus archyvo nuotr.