Pušies šluotele parūkytas kitatikis, iš gabalų sudėtas važelis ir kodėl caro kavaleristai bijojo japonų

Straipsnio garso įrašas

Balnas, kardas ir arklys

V. Sirgedas žino, kad jo senelis Silvestras Sirgedas caro armijoje tarnavo 23 metus, tik sako niekaip neišsiaiškinantis, ar tarnybą atliko kaip rekrūtas, ar kaip gvardietis. Jei būtų rekrūtas, tai visi žino, kad per prievartą paimtas kareiviu, toks vyras grįždavo jau be sveikatos, neretai ir suluošintas, o prosenelis visada turėjo pinigų, grįžęs vedė, su broliu Jonu Katlėriuose (patys buvo kilę iš Grūčių) nupirko 50 dešimtinių žemės (apie 60 hektarų). Vedė vėlai, 48 metų, bet tai jam nesutrukdė su Dausyte iš Pačkėnų sugyventi tris sūnus ir keturias dukteris. Vieni vaikai liko savam krašte, kiti – pasklido plačiai: viena dukra nutekėjo į Vidžius (Baltarusija), vienas sūnus išvyko į Venesuelą (Pietų Amerika). Juozapas, pašnekovo senelis, gimė 1870 metais, tačiau kažkodėl dokumentaliai buvo padaryta, kad 1876-aisiais. Gyveno Katlėriuose, tarnavo kavaleristu, nuolat buvo iškviečiamas į tarnybą. Pasakojo, kad pas J. Sirgedą (rusiškuose archyvuose rasta užrašyta ir Sirgeda) namuose visada buvo balnas, kardas ir arklys. Buvo vedęs tris kartus. Su pirma žmona susilaukė dviejų vaikų, kai pašaukė į karą. Po metų grįžęs nerado nei žmonos, nei vaikų. Šiltinė. Tada apsivedė antrąkart. Sekmadienį vestuvės, pirmadienį išjojo į karą. Pasakojo, kad senelis buvo pašauktas ir į Japonų karą 1905 metais, bet arkliais privažiavus Čitą (Rusija), buvo sudaryta taika. Gal ir gerai, nes kavaleristai bijojo japonų, kurie jau turėjo naują ir labai pavojingą ginklą – kulkosvaidį, šlavusį viską nuo žemės paviršiaus. Grįžęs vedė trečiąkart, nes antroji žmona irgi mirė nuo šiltinės. Tuo tarnyba carui dar nesibaigė – paskutinis karas, kuriame kariavo, buvo Pirmasis pasaulinis. Jame prabuvo nuo 1914 iki 1917 metų. Tada dėl amžiaus jį demobilizavo, tačiau tuo metu Lietuvoje šeimininkavo vokiečiai, tad dar pusmetį gyveno Maskvoje pas tokius Katinus iš Griūčių. Grįžęs dar spėjo susilaukti sūnaus (jau turėjo dvi dukras ir 1906 m. gimusį V. Sirgedo tėvą) ir nesulaukęs 48 metų mirė.

Svečio puodelis ir parūkytas kitatikis

V. Sirgedas sako turėjęs smetoninį vadovėlį. Gal geografijos. Ant jo buvo parašyta „Lietuva“. Ten buvo aprašytos Lietuvos tautinės mažumos, taip pat ir rusai, tarp kurių paminėti ir Katlėrių rusai. Vis dėlto jie greičiausiai buvo ukrainiečiai, ką išduoda ir jų pavardės: Sipčenka, Levčenka, Signiejus. Sirgedai artimiau bendravo su Sipčenkais. Gal keturiolikmečiai–penkiolikmečiai Sanka ir Dimka atbėgdavo pažiūrėti mažojo Vidmanto. Pašnekovas atsimena, kad sentikiai laikydavosi kitokių papročių nei lietuviai. Pavyzdžiui, užėjus pas Sipčenkas, Makarienė (Makaro Sipčenkos žmona) duodavo kitatikiui atsigerti iš atskiro puoduko, svečiui pakilus nuo suolo, jo vietą parūkydavo pušine šluotele. Lietuviai dėl to neįsižeisdavo, o skirtingų tautybių žmonės sugyventi mokėjo – eidavo vieni į kitų laidotuves ir melsdavosi savaip. Ir niekam dėl to nesusipratimų nekildavo. Sentikiai laidodavosi Sirvydžiuose (Tauragnų sen.) arba Nečėnuose (Daugailių sen.).

V. Sirgedo skaičiavimais, Levčenkai turėjo vienuolika, Sipčenkai net keturiolika vaikų.

Nors turėjo 20 hektarų žemės (kita vertus, ji nebuvo labai derlinga), Makaras Sipčenka daugiau gyveno iš meistrystės. Pavyzdžiui, statė pašnekovo gimtuosius namus. Lentas pjaudavo rankiniu būdu. Ant pastolių užkeldavo rąstą. Vienas viršuje, kitas – apačioje. Apačioje statydavo jaunuolį, kuriam ant galvos užmaukšlindavo maišą. Jis atlikdavo tik traukimo darbą, pjovimą pagal anglimi nubrėžtą liniją reguliuodavo viršutinis patyręs pjovėjas. Lentos galą, turbūt kad reikėtų mažiau pjauti, o gal dėl to, kad ir taip teks nupjauti, nuskeldavo. Tokių nevienodo storio lentų pašnekovas sako radęs ir kai tvarkė savo gyvenamojo namo juodlubes.

Kitas Katlėrių rusas Partnovas vežimams tekindavo stebules, darydavo ratus, duris.

Vietiniai verslininkai

Pasak V. Sirgedo, Juozapas Viliūnas buvo „prie meistro“. Pagal vokiečių brėžinius jis sukonstravo skiedrų skaldymo mašiną. Kažkokį kiekį padarius, pagal susitarimą su vokiečiu verslininku mašina atiteko meistrui. Tada jis, prikabinęs arklį prie mašinos, veždavo ją per kaimą ir darydavo skiedras. Mašiną suko variklis. Tiko drebulės, baltalksnio, pušies mediena. Pašnekovas dar atsimena tą mašiną, kurią, numirus J. Viliūnui, įsigijo jo dėdė Bronius Sirgedas, o šiam mirus, jo žmona mašiną pardavė tokiam Šveckui iš Spitrėnų. Tas savo ruožtu pardavė į Radžiūnus (Utenos sen.) meistrui Gasparui Gruodžiui.

Anot V. Sirgedo, ne vienas apylinkėse turėjo savo verslą. Štai senelis gamindavo ranka sukamus arpus. Metalinę dalį pirkdavo, o medinę darydavo pats. Nuo arklinio privado buvo pasidaręs girnas, jas per metalinius didelius kardanus sukti galėjo net keturi arkliai. Ir kuliamąją sukdavo arkliai – sausus pėdus iškuldavo, tik nuo pelų neišvalydavo. „Jos dirbančios nemačiau, bet mačiau tokį didelį krumpliaratį, būgną, panašų į kombaino, tik nedidelį. Būdavo, arklys kažkur ten toli pakinkytas, jį varinėja, o čia per kardanus nuvesta pavara iki kuliamosios ir ji dirba. Kardanai buvo tokie ilgi, metalo storo, gal penkiasdešimt diametro. Kiek metrų? Klojime ant sienos pakabinti gulėjo, nu, kokie 6–8 metrai vieno būdavo. Būdavo dar sujungimas, guoliavietė. Privado buvo du greičiai, prie kurio norėdavo, prie to ir jungdavo. Krumpliaratis, tas, kur gulsčias, prie kurio arklius kinkydavo, buvo va kaip stalas diametro.“

Antano Sirgedo pusbrolis Gasparas Sirgedas iš Kalvių ar Bajorų buvo ir kalvis, ir bitininkas, ir caro armijos veterinaras, pabuvojęs vokiečių nelaisvėj.

Gabalais sudėtas važelis

V. Sirgedo tėvas buvo stalius. Darydavo roges. „Buvo tėvo važelis padarytas. Aš ten nedalyvavau, tik žinau, kad buvo kalnas ir žiemą prisėda kiek ir lekia nuo kalno. Lekia bent kokius 400 metrų į vieną pusę. Ir vieną kartą neišvairavo tų rogių. Subyrėjo važelis gabalais. Vaikai, bijodami gauti pylos, važelį namo parnešė, klojime, kur stovėdavo, „suklijavo“ visus gabalus. Tėvas atėjo, pasikinkė arklį, arklys kai patraukė, subyrėjo viskas gabalais! Juokias (juokėsi), sako: varlas pridirba! Tada buvau gal 16–18 metų, mokiausi Vilniuj, atvažiavęs žiūriu – tėvas pas kitus važinėja su rogėm. „O kurgi važelis?“ „Taigi va, šitie anūkai sudaužė!..“

Tėvas amato išmoko iš savo tėvo. Pusbroliai Vidmantas ir Nerijus Sirgedai rado kažkokią medinę staklių dalį, ant kurios buvo išdeginta „Juozapas Sirgedas“. Anūkas darė išvadą, kad jeigu senelis turėjo kažkokį iš metalo išlietą išdeginimui skirtą ženklą, vadinasi, turėjo ir prekybinį vardą.

Mokykla be sąsiuvinių

V. Sirgedo tėvas, gimęs 1906 metais, 1914 metais prie vokiečių ėmė lankyti mokyklą pas Mikulėnus (ant kalno). Lietuvišką. Rašyti mokėsi ant lentelių, rašė kreida – sąsiuvinių nebuvo. Vėliau dar yra baigęs pienininkų kursus, pieninėje dirbo pienininku.

V. Sirgedas baltų plytų aštuonmetę mokyklą Spitrėnuose, pastatytą 1963 metais, pradėjo lankyti 1965-aisiais. Anksčiau mediniame dvarui priklausiusiame pastate (stovi netoliese mūrinės) veikė pradinė. Sovietmečiu nusavinta senoji Spitrėnų bažnyčios klebonija irgi buvo priskirta mokyklos nuosavybėn. Kai pašnekovas ėjo į mokyklą, viename gale buvo įsteigtas bendrabutis (vadintas internatu) – toli nuo mokyklos gyvenantiems vaikams apgyvendinti. Vienas kambarys buvo skirtas berniukams, kitas mergaitėms – gyveno jų ne daugiau dešimties. Kitame gale – virtuvė su atitvertu valgomuoju, bendrabučio auklėtojos kambarys ir du kambariai mokyklos direktoriui. Anksčiau šio namo patalpose veikė ir klasės. Keturios klasės veikė plytiniame pastate, dar dvi jungtinės pradinių klasės netoliese esančiame mediniame tremtinių name (kai mokėsi V. Sirgedas, antras aukštas buvo neįrengtas).

Su dviračiu V. Sirgedui nuo namų atminti nebuvo toli – kiek daugiau nei du kilometrai, o žiemą mokinius pavėžėdavo Spitrėnų fermose dirbantis Frolas Levčenka.

Ilga statinių gamyba

V. Sirgedui su tėvu teko gaminti ąžuolines statines (ypač nelengva vaikui buvo, kai tėvas darydavo nedideles statines – jį kišdavo vidun obliuoti), tad labai gerai atsimena procesą. Tėvas iš kažkur atsivežė trimetrinį ąžuolą. Vos ne visą dieną pjovė, kol perpjovė, nes buvo beveik pusantrinės pielos ilgio. („Nu tai kaip, ištisai juk nepapjausi – patampei kiek, įpjovė, pailsim – ir vėl.“) Išrito kalades iš vežimo, tėvas suskaldė stačiakampėm pliauskom, netinkamas atskyrė, o gerąsias sunešė į svirną ir taip ilgai džiovino, kad sūnus spėjo jas ir pamiršti. Tada ištraukęs tėvas ėmė išdžiūvusį medį tašyti, su leistuvu obliuoti. Statines darė kūgines. Iš kažkur gavo metalinių juostų, skyles pramušė skylamušiu, juostą sukniedijo. Statinę užmautais lankais įmetė į kūdrą išbrinkti. Kai po kiek laiko ištraukė, vieno lanko nerado. Grėbliu išsitraukė lanką – kniedės nutrauktos. Negerai – teko važiuoti pas kalvį. Spitrėnuose buvo toks Ksaveras Našlėnas, pas kurį kalvio paslaugų daug kas važiuodavo. Beje, pašnekovui šiojo sūnėnas yra pasakojęs, kad dėdė buvo patekęs į vokiečių nelaisvę ir nemažai ten būdamas pramoko. O kad buvo gabus, išradingas ir drąsus, parodo ir tai, jog nusikalęs raktą atsirakino kalėjimo spyną ir pabėgo. Grįžęs ėmėsi gaminti naujoviškus vežimus, kuriais, pavyzdžiui, galėjo kur kas daugiau šieno pavežti.

Tėvas yra padaręs ir daugiau statinaičių kopūstams, grybams rauginti, turėjo statinaitę ir alui.