Ne tik logika, bet ir jausmas
Dezinformacijos tyrimai kartoja vieną ir tą patį: melagienos prilimpa ne dėl įtikinamų argumentų, o dėl emocinio ir tapatybės atpažinimo. Žmogus dažnai tiki ne todėl, kad turi įrodymų, o todėl, kad žinutė pasako tai, ką jis ir taip jautė: kad valdžia atitrūkusi, kad jo niekas negirdi, kad jis paliktas vienas. Čia dar prisideda pakartojimas: kuo dažniau girdime tą patį teiginį, tuo labiau jis atrodo pažįstamas, o pažįstamas pradeda atrodyti tikras. Vakarykštis klipas, šiandienos ištrauka iš jo ir rytojaus „komentatoriaus“ nuomonė kuria būtent tokį pažįstamumo jausmą.
Todėl, kai pateiki faktų, dažnai kovoji ne su faktais, o su jausmu ir su tuo, kas žmogui yra sava. Faktai svarbūs, bet jie veikia tik tada, kai žmogus nesijaučia puolamas. Štai kodėl prie virtuvės stalo vien logikos nepakanka ir verta pagalvoti apie kitokią metodiką.
Kas pasikeitė per pastaruosius metus
Informacinė aplinka tapo sudėtingesnė. Be „Facebook“ ir „WhatsApp“, žinios dabar plinta per „TikTok“, „Telegram“, „YouTube“ kanalus ir uždaras pokalbių grupes. Dirbtinis intelektas leidžia per kelias minutes pagaminti įtikinamą vaizdo įrašą, suklastoti balsą ar sukurti „ekspertą“, kurio niekada nebuvo. Anksčiau melagienas dažnai išduodavo prasta kokybė ar kreiva kalba; dabar tokių požymių tikėtis nebegalima. Patarimas „pažiūrėk, ar atrodo tikra“ nebeveikia.
Praktiškiau klausti kitaip: kas tai paskelbė? Ar tą patį rašo dar bent vienas patikimas šaltinis? Kodėl šis turinys rodomas man ir būtent dabar? Ir dar vienas buitinis patarimas: namuose susitarkite dėl paprastos taisyklės. Jei kas nors „šeimos vardu“ prašo pinigų ar kodų, net jei balsas skamba pažįstamai, perskambinkite žinomu numeriu. Tie patys įrankiai, kuriuos naudoja propagandistai, naudojami ir sukčių.
O ką galima padaryti?
Pirma taisyklė – nepradėti kovos. Kai mama atsiunčia konspiracinį vaizdo įrašą, o tu atsakai „mama, čia visiška nesąmonė, ar tu net netikrini?“, pasakai jai du dalykus vienu metu: kad tas, kas atsiuntė, kvailas ir kad tu už ją gudresnis. Net jei tai tiesa, ji užvers duris. Kitą kartą tiesiog tau nepersiųs. Bet tokiomis istorijomis tikės ir toliau, tik tyliau.
Antra taisyklė – pradėti nuo klausimo, ne nuo atsakymo. „Kodėl tau ši žinutė atrodo svarbi?“ „Kas ten, tavo nuomone, tikra?“ „Kaip manai, kodėl jie tai sako?“ Tai ne manipuliacija, o tikras pokalbis, kurio žmogui dažnai trūksta. Daugelis vyresniosios kartos žmonių paprasčiausiai neturi su kuo aptarti pasaulyje vykstančių procesų. Televizija jiems kalba viena kryptimi, socialiniai tinklai juos užverčia turiniu, bet niekas neklausia, ką jie patys mano. Svarbu klausti nuoširdžiai ir klausytis atsakymo, o ne laukti savo eilės. Žmogus, kuris garsiai paaiškina, kodėl tiki, kartais pats išgirsta savo pasakojimo spragas. Tau jų nereikia rodyti.
Trečia taisyklė – pripažinti tikrą skaudulį. Beveik už kiekvienos melagienos slypi tikra problema. Kai tėtis sako, kad „valdžia mums meluoja“, jis dažnai turi omenyje, kad jaučiasi nesvarbus. Kai mama bijo skiepų, ji dažnai bijo dėl anūkų. Kai senelis pyksta ant NATO, jam skauda, kad valstybė, kurią jis statė visą gyvenimą, atrodo, gyvena be jo. Tas skaudulys tikras, net jei žinutė, kuria jis išreiškiamas, yra melas. Pripažinti skaudulį nereiškia sutikti su melu. Galima pasakyti „suprantu, kad jautiesi nepaisomas“ ir tik paskui, jei žmogus pasiruošęs, grįžti prie konkretaus teiginio.
Ketvirta taisyklė – nesiekti laimėti vieno pokalbio. Niekas nepakeičia pasaulėvaizdžio per vieną vakarienę. Žmonės dažniausiai keičia nuomonę tada, kai informacija ateina iš pasitikimo žmogaus, palaipsniui ir kai jie nesijaučia puolami. Tu nesi „Google“, tu esi sūnus, dukra, anūkas. Tavo įtaka veikia per metus, ne per minutes. Geriau pasėti vieną klausimą, į kurį žmogus pats grįš mintimis, nei laimėti ginčą ir prarasti pokalbio kanalą. Praktiškai tai reiškia, kad pokalbį galima baigti nepasibaigus ginčui: „Gerai, aš apie tai dar pagalvosiu, ir tu pagalvok.“
Penkta taisyklė – pasirūpinti šaltiniais, kurie iš tikrųjų pasieks. Jei mama žiūri tik vieną „YouTube“ kanalą, jokie LRT faktų tikrinimo straipsniai jos nepasieks. Bet jei jai atsiųsi vaizdo įrašą, kuriame žmogus, panašus į ją (tos pačios kartos, su panašiu akcentu, panašiai gyvenantis), paaiškina ką nors paprastai ir ramiai, galimybė atsiranda. Tas pats galioja ir tėvui, kuris vairuodamas klauso konkretaus podkasto. Nereikia kovoti su jo informacijos šaltiniu, reikia pasiūlyti šalia kažką, kas kalba ta pačia kalba, bet teisinga kryptimi.
Dar vienas patikimas būdas – kalbėti ne apie temas, o apie triukus. Pokalbis „Pažiūrėk, kaip šis klipas bando mus išgąsdinti“ ar „Atkreipk dėmesį, kad čia nėra nė vieno šaltinio, tik emocijos ir žodis „jie“ veikia geriau nei ginčas dėl konkretaus fakto. Tai tarsi skiepas: kai žmogus pažįsta manipuliacijos būdą, kitą kartą jį pastebi pats. Geriausia tai daryti iš anksto, kol nauja melagiena dar nesusitikta, o ne po to, kai žmogus jau ja patikėjo.
Šešta taisyklė – saugoti save. Yra žmonių, kurie nepersigalvos. Yra šeimos narių, su kuriais šis pokalbis tampa nuolatiniu mūšio lauku. Tu neprivalai kiekvieno Velykų stalo paversti dezinformacijos seminaru. Kartais geriausia, ką gali padaryti, – nutylėti, pakeisti temą, išlaikyti ryšį. Ryšys yra vertingiausias dalykas. Jei jį prarasi, prarasi ir bet kokią galimybę paveikti ateityje. Pasirūpinti savimi taip pat reiškia nepersekioti žinučių, kurios tave kaitina, ir turėti kur atsikvėpti: pasivaikščioti, pakeisti kambarį, atidėti pokalbį rytojui.
Ir septinta taisyklė (gal pati svarbiausia) – prisiminti, kad tu pats nesi atsparus viskam ir visada. Kiekvienas iš mūsų tiki kažkuo, kas nėra tiesa. Kiekvienas renkamės informaciją, kuri patvirtina mūsų pasaulėvaizdį, o pavargę, būdami pikti ar skubėdami dalijamės nepatikrinę. Skirtumas tarp „mūsų“ ir „jų“ dažnai yra ne protas, o aplinka, kurioje augome, ir kanalai, kuriais gauname žinias. Truputis nuolankumo padeda labiau nei daug argumentų. Jei šeimoje atsitiko taip, kad pats persiuntei netikrą žinutę, pripažink tai garsiai: „Ai, apsirikau, pasirodo, čia netiesa.“ Toks pavyzdys šeimos nariui pasako daugiau nei bet kokia paskaita.
Pradėkime nuo savęs
Lietuva nuo pat 1990-ųjų kuria apsaugą nuo dezinformacijos: įstatymais, reguliuotojais, faktų tikrintojais, savanoriais. Visa tai būtina. Bet realus mūšio laukas dažnai yra ne televizijos studija ir ne „Facebook“ komentarai. Jis būna prie virtuvės stalo, pokalbių grupėje su tėvais, automobilyje pakeliui pas senelius. Ten nėra reguliuotojų, ten nėra „elfų“. Ten esi tu. Ir tai, ką tu ten darysi, turi daugiau įtakos, nei galvoji.
Kartais geriausia, ką gali padaryti, – nutylėti, pakeisti temą, išlaikyti ryšį. Ryšys yra vertingiausias dalykas. Jei jį prarasi, prarasi ir bet kokią galimybę paveikti ateityje. Atpažinti dezinformaciją galime visi, taip tapsime stipresni kaip visuomenė.
Lukas Andriukaitis
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
