Gerbiamas Arūnai, kaip Jūs apibūdintumėte, kas yra dezinformacija, propaganda?
Tai minkštosios galios instrumentas, skirtas paveikti žmogaus sąmonei per jo protą ir logiką. Pasaulį mes suprantame per regėjimą, klausą, skonį, lytėjimą. Ši informacija apdorojama smegenyse ir sukuriama emocija, kuri yra pagrindinė varomoji jėga daryti ar nedaryti, bet kokį veiksmą.
Kasdieniame gyvenime, manau, kad svarbu suprasti ir kuo skiriasi viešieji ryšiai nuo propagandos. Čia lygiai tas pats, kas terminai „šnipas“ ar „žvalgas“. Mums šnipas yra priešas, šnipinėjantis mus ar mūsų valstybę, tačiau žvalgas jau yra mūsų draugas. Lygiai taip pat yra ir su propaganda – kai ji nukreipta prieš mus, ją vertiname kaip neigiamą reiškinį, tačiau kai mums paveikti ją naudoja draugiškos šalys ar politikai, ji vadinama viešaisiais ryšiais ir jau vertinama teigiamai. O kitoje pusėje stalo sėdintis mūsų priešas viską traktuoja atvirkščiai.
Taigi čia ir atsiranda labai plati terpė priešiškoms jėgoms skleisti propagandą plačiąja prasme. O siauriau kalbant – apie dezinformaciją, misinformaciją ir įvairias manipuliacijas, kai pasitelkiami iš dalies teisingi faktai, jie iškraipomi, keičiama istorija ar išnaudojami skirtingi naratyvai.
O ko siekia dezinformacijos skleidėjai?
Dezinformacijos kūrėjų ir skleidėjų pagrindinis tikslas yra paveikti žmogaus elgesį per supratimą ir tokiu būdu daryti įtaką jo gyvenimui.
Galima sakyti, tai ta pati rinkodara ar viešieji ryšiai stengiantis sukelti emociją, kad, pavyzdžiui, įsigytume kažkokią prekę ar paslaugą. Veikia tie patys mechanizmai, skiriasi tik jų panaudojimas: verslas juos naudoja rinkodarai, politikai – viešiesiems ryšiams, o priešas informaciniame kare – dezinformacijai skleisti. Taigi aktyvuojami tie patys centrai siekiant padaryti poveikį. Visi siekia naudos sau, vieni uždirbti daugiau pinigų, kiti, kad būtų išrinkti, o tretieji padaryti poveikį, kad, pavyzdžiui, nustotume padėti Ukrainai ar apskritai nesigintume nuo priešo.
Ar dezinformacija naudojama tik vienos šalies prieš kitą, ar ji gali būti naudojama ir šalies viduje tarp skirtingų socialinių grupių?
Žinoma. Dezinformacija gali būti naudojama net ir bendraujant dviem asmenims. Pavyzdžiui, šeimoje, kilus konfliktui ar įtampai tarp vyro ir moters, kiekvienas iš jų, pasakodamas kitiems šeimos nariams apie tą pačią situaciją, gali išryškinti sau naudingus faktus, nutylėti nepalankias aplinkybes ir taip pateikti tik dalį tiesos ar manipuliuoti faktais. Taigi kiti šeimos nariai, gavę informaciją tik iš vienos pusės, kitaip sakant, dezinformaciją, susidarys vieną vaizdą, tačiau jeigu jie išklausys kitą pusę su savo faktais ir manipuliacijomis, jau susidarys platesnį vaizdą.
Būtent taip dezinformacija ir plečiasi bei naudojama nuo mažiausio galimo veikimo iki socialinių grupių, šalių ar netgi šalių sąjungų. O kad susidarytume tikrą vaizdą, reikia patikrinti skirtingus šaltinius ir informacijos patiekimo kanalus.
Kokias paprastas dezinformacijos kampanijas organizuoja Rusija?
Jeigu pažiūrėsime istoriškai, tai dezinformacijos kampanijas šios valstybės organizuoja nuo carinės Rusijos laikų. Vėliau tuos veiksmus perėmė Rusija. Nes pagal jų imperialistinę doktriną tai vienintelė šalis pasaulyje, kuri sako, kad ji privalo plėstis geografiškai. Kaip antai Kinija ar Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) plečiasi per ekonomiką, minkštąją galią, kitus interesus. O rusai eina fiziškai, kaip pradėjo nuo Ivano Rūsčiojo laikų eiti užkariauti – tą patį daro ir dabar. Juk visi pamename, kaip buvo dar visai neseniai atplėšta dalis Sakartvelo (Gruzijos), paskui Moldovos, tuomet – Krymas, o dabar noras užkariauti ir visą Ukrainą. Jų toks suvokimas ir toks tikslas ir tai labai svarbu suprasti ir žinoti mums.
O kokį pagrindinį naratyvą naudoja Rusija?
Jie sako, kad tai yra jų istorinės žemės. Net sklando anekdotas, kad Jeruzalės pavadinimas esą kilęs iš žodžių „Ją Rus“, o kadangi prieš 5000 metų ji neva priklausė Rusijai, dabar būtų visai neblogai ją susigrąžinti. Arba atvirai deklaruoja, kad, pavyzdžiui, jiems priklauso Aliaska, kurią jau prieš kelis šimtmečius pardavė JAV, ir daug kitų dalykų. Pavyzdžiui, kad jų raštas kirilica – seniausias. Taigi visu tuo siekiama savo kultūros skleidimo ir imperialistinių tikslų – plėstis. Ir tai daroma nuolatos vietiniams gyventojams. O kadangi nepriklausomos žiniasklaidos Rusijoje nėra, jokių kitokių informacijos gavimo šaltinių – taip pat, laikui bėgant dalis žmonių įtiki tokiomis nesąmonėmis. Panašiai veikia ir mums skleidžiama dezinformacija: supranti, kad tai visiška nesąmonė, ir net nenori jos paneiginėti, tačiau daliai Vakarų pasaulio žmonių ji vis tiek daro poveikį.
Kitas naratyvas, kai jiems reikia užimti kitas teritorijas, yra savo ideologijos skleidimas per vadinamąjį rusiškąjį pasaulį – ruskij mir. Jeigu žmogus yra rusakalbis, tai jis save jau gali identifikuoti kaip rusiškojo pasaulio dalį. Taigi per rusų kalbą ir kultūrą stengiamasi paveikti rusakalbius ne tik slaviškose teritorijose, tokiose kaip Ukraina ar Baltarusija, bet ir Vakaruose, kaip antai Vokietijoje ar Portugalijoje. Ir čia labai svarbu, nes emigrantai rusai, gerovę ir laimę susikūrę Vakarų pasaulyje, vis tiek save asocijuoja su motina Rusija – matuška Rasija. Ir jie labai lengvai paveikiami, nes jiems yra įdiegtas imperinės valstybės jausmas. Taigi tokiu būdu Rusija per kultūrą, sportą ir kalbą ruošia aplinką, jeigu nuspręstų tas teritorijas užimti.
Gal žinote, kokios propagandos kampanijos buvo naudotos prieš prasidedant karui Ukrainoje?
Rusai nuolatos ir nepertraukiamai skiria milžiniškas lėšas savo propagandai skleisti. Taip buvo ir Ukrainoje. Sakoma, kad nuo 2014 iki 2022 metų buvo išleisti 5 milijardai JAV dolerių. Gerai tai, kad rusai negali nevogti, taigi pusė, o gal net didžioji dalis šių pinigų buvo išvogta. Bet kita dalis, galima sakyti, kad padarė įtaką. Nes nereikia slėpti, kad pirmomis karo dienomis 2022 metais dalis ukrainiečių generolų ir kariuomenės perėjo į rusų pusę. Taigi poveikis iš tiesų buvo.
O kokius naratyvus jie mums taiko, ar tokius pačius, kaip Ukrainoje?
Iš tiesų kiekviena šalis turi savo istorinę atmintį ir palikimą. Pavyzdžiui, mes turime įtampą su lenkais, žydais, baltarusiais. Ir priešo tikslas yra suskaldyti visuomenę. Taigi šias įtampas nuolat galima palaikyti, kaip į rusenantį laužą po truputį įdedant malkų. Ir tokių istorinių įtampų yra visose šalyse, tarkime, tarp Lenkijos ir Vokietijos, tarp Lenkijos ir Ukrainos ir t. t. Ir vos tik Rusija gauna progą, stengiasi vienu ar kitu aspektu pakurstyti ir paaštrinti šiuos naratyvus. O kartais net ir sugalvoja bei išrutulioja informacinę ataką iš nieko. Todėl buvo, yra ir bus labai svarbu žmonėms atsirinkti patikimus informacijos šaltinius, kad jie per emociją nebūtų paveikti.
Žmogus yra labai paveikus stresinėje situacijoje, tuomet jis gali patikėti įvairiomis sąmokslo teorijomis ar, atrodytų, visiškomis nesąmonėmis. O atsipalaidavęs, užtikrintas savo pajamomis ir ateitimi žmogus atvirkščiai yra daug mažiau paveikus tokiai dezinformacijai. Taigi Rusija ir stengiasi ypač pažeidžiamas visuomenės dalis laikyti nuolatiniame streso režime. Ir netgi tuomet, kai žmogus nusiramina, jam vis tiek jau būna įdiegtos tam tikros nuostatos, kurios per ilgą laiką ir suformuoja visą mąstymą. Ir tuomet jau reikia tik jas palaikyti ar kartais suaktyvinti. Įdomu tai, kad Vakarų pasaulyje šias manipuliacijas geriausiai išmano ir gabiausi žmonės yra marketingo specialistai, kurie versle stengiasi parduoti. O Rusijoje būtent gabiausi ir intelektualiausi dirba su šiomis manipuliacijomis stengdamiesi paveikti tiek savo žmonių, tiek Vakarų pasaulio protus. Ir jie labai gerai naudojasi mūsų demokratijos pranašumais bei trūkumais apeliuodami į laisvą žodį, laisvą mintį.
O koks viso to tikslas?
Visuomenės skaldymas vyksta nuolatos ir nepertraukiamai kiekviename jos sluoksnyje su tikslu, kad ji būtų paveiki dezinformacijai ir nustotų priešintis.
O ką manote apie socialinius tinklus?
Šiandien mes gyvename absoliučiame informaciniame triukšme, kur kiekvienas daro ką nori. Daugelis informacijos nebeskaito – tik peržiūri antraštes ir pagal tai susidaro nuomonę. Manau, reikėtų įvairių sričių adekvačių lyderių, kurie koordinuotai žmonėms pateiktų patikrintą mūsų valstybės ir Vakarų poziciją daugeliu klausimų. Nes dabar mes informacinę kovą pralaimime mūšis po mūšio.
Informacija ir tiesa yra du skirtingi dalykai. O norint iš informacijos išimti tiesą reikia labai daug darbo ir supratimo, tik tam yra vis mažiau laiko.
O kaip su Lietuvos valstybės vaidmeniu šiame informaciniame kare?
-
Man nesuprantama, kodėl viešosios erdvės stebėsenos metu surinkta informacija šiuo metu pateikiama tik labai ribotam žmonių ratui. Manau, kad mes visi turėtume žinoti, ką ir kaip prieš mus taiko Rusija.
-
Kitas dalykas, dabar matome nebaudžiamai ir atvirai veikiančius Lietuvos piliečius, kurie atvirai palaiko Rusiją. Matome, kaip jie drąsėja, kaip kelia nepasitikėjimą mūsų valstybės sprendimais ir net laukia priešų ateinant. Jie neigia demokratiją ir Vakarų pasaulį ir visa ši slinktis rodo, kad mes nieko nedarome turėdami nors ir korumpuotą, bet labai profesionalų priešą.
-
Taigi mano požiūriu, natūralu, kad jeigu mes identifikuojame, jog Rusija vykdo sisteminį
-
informacinį karą, tai mes, pavieniai asmenys ar iniciatyvos, tokio karo laimėti negalime. Ir čia jau valstybė turi sukurti bei atsakyti tokiu pačiu sisteminiu, strateginiu veikimu. Nes kitu atveju galime skirti milžiniškas lėšas ir prisipirkti tankų, bet jeigu bus paveikti tų tankų vairuotojų protai, tai nebus kam iš jų iššauna dieną X, jeigu tokia ateitų.
Tai ką siūlytumėte daryti?
Pirmiausia, manau, valstybė turėtų sujungti geriausius protus iš skirtingų ministerijų, kariuomenės, nevyriausybinių organizacijų ir sukurti kompetencijų centrą, kuris gebėtų identifikuoti dezinformacines atakas, nukreiptas prieš Lietuvą ir jos piliečius. Ir tuomet jau paruošti joms atsakomąsias priemones. Taigi geriausia būtų, jeigu mes patys savo informacinėje erdvėje pradėtume dominuoti su savo vertybėmis ir savo naratyvais, tuomet priešui būtų daug sunkiau skleisti savo idėjas. O tuomet jau galima būtų pradėti ir savo naratyvus bei informaciją skleisti į priešo nuo mūsų netoli nutolusias teritorijas Kaliningrade bei Baltarusijoje. Kitaip sakant, daryti tą patį, ką dabar Rusija daro mums.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
