Įžanga
1984 m. mirė A. Beinoriaus močiutė ir namus prižiūrėjo jos sūnus. Iš pradžių jis gyveno tarp Utenos, kur dirbo, ir tėviškės, o kai išėjo į pensiją, 15 metų iki mirties praleido Katlėriuose. Dar dėdei esant gyvam, sūnėnas ant aukšto ėmė kaupti įvairias namų senienas. Kai ką parsinešdavo iš kaimynų, paskui jie ir patys jau atnešdavo kokių senovinių reliktų. Taip išėjo toks nedidelis senų daiktų muziejukas. Muziejus, beje, įsikūrė ne tik ant aukšto – ir pačiuose namuose galima rasti daug autentikos: močiutės pasoginė skrynia, lovatiesės, greičiausiai senelio gaminti stalai, sieninis laikrodis, verpimo ratelis, duonkepis pečius… Ūkiniame pastate stovi senelių išeiginės vežėčios, lauko virtuvėlėje – žmonos atnaujinta spinta, sieną remia mėsos sūdymo lovys, kryžius iš Tarulių namų…
„Amerikos balsas“ nuo krosnies
A. Beinorius pasakojo, kad kai kaimą skirstė vienkiemiais, Jurelės ir Pakalniai žemės gavo visai greta. Vieni ant vieno kalnelio, kiti – ant kito. Susidraugavo, o jų vaikai, pašnekovo seneliai, Agnietė Jurelytė ir Antanas Pakalnis apsivedė. Jaunavedžiams tėvai davė žemės gabalėlį savo valdų sankirtoje, kur šie 1935 m. pasistatė namelį. Namas ne kartą buvo perstatytas, paskutinį sykį – aštuntajame dešimtmetyje, kai į madą atėjo dideli langai, durys, o šiaudinį stogą pakeitė šiferis. Pašnekovas atsimena laikus, kai vietoje grindų mindžiojo aslą. Tada perstatyti ir pečiai, duonkepis. Pasak A. Beinoriaus, senoji krosnis buvo iš molio, mažesnė. „Dabar čia, pavyzdžiui, gali miegoti – telpa du žmonės. Ir dabar kai kas iš draugų tik čia miegoti nori. Aš dar su seneliu gulėdavau vaikystėje. „Vef’ą“ pasidėję, „Amerikos balsą“ iš Vašingtono vakarais po vakarienės klausydavom, nes čia gerai imdavo“, – juokėsi jis.
Bearklis vežimas ir gajūs senukai
A. Beinorius parodė senelių vežėčias, išeiginį vežimaitį, kuriuo dardėdavo į atlaidus, turgų ir kurio gale dar būdamas vaikas vartydavosi. „Turiu ienas, turiu pavalkus – man tik arklio reikia, – visai rimtai kalbėjo profesorius. – O šiais laikais kaime surasti arklį…“
Senelio akmeninis šulinys, ant kurio viršaus užridentas betoninis ritinys, dabar kiek apgriuvęs, keli akmenys įsmukę vidun, tad lipti valyti pavojinga.
Iš keturių senelio žilvičių liko tik vienas. Ir tas pats džiūsta. Ant medžio auganti geltonpintė rodo, kad augalas gyvastį išleidžia. Vis dėlto metro skersmens galiūną nurašyti dar per anksti, nes rugpjūčio mėnesį šėlusi audra jo įveikti nesugebėjo. „Senukų toks bruožas. Kaip ir mano mama – laikosi, nors tu ką!“ – su šypsena konstatavo pašnekovas.
Sovietmečio mada – lauko virtuvėlė, kurią gal 1975 m. sumūrijo A. Beinoriaus dėdė, kad vasarą, verdant gyvuliams ėdalą, nereikėtų kaitinti gryčios. Dabar čia įrengtas svečių namelis, stovi iš gryčios priemenės pernešta senovinė spinta, kurios ornamentus pagal senųjų likučius bandė iš naujo perpiešti pašnekovo žmona.
Šiltų santykių vitražai Poviliuko atviroje bažnyčioje
Spitrėnuose yra palaidoti A. Beinoriaus seneliai ir proseneliai. Jie glaudžiai susiję ir su bažnyčia: močiutė giedojo chore, senelis kalė pastato stogą. „O vitražus bažnyčiai prieš 30 metų padariau aš. Tuo metu iš įvairių amatų uždarbiaudavau ir su vienu tokiu dailininku Roku Cvirka mes ieškojome užsakymų. Tai buvo mūsų vienas didžiausių užsakymų. Jis padarė projektą, o aš pjausčiau, kepiau, lipdžiau… Dabar ten patekti neįmanoma. Gaila, prieš ketverius metus mirė Poviliukas (kunigas Povilas Klezys – aut. past.), kaip mes jį vadindavom. Mes su juo labai draugavom, nes, kai statėm vitražą, buvo užsimezgę šilti santykiai. Buvo galima bet kada užvažiuot, pažiūrėt, pamatyt, o dabar tik per mišias.“
Greičiausiai senelio gamintas, dabar Audriaus Beinoriaus darbo stalas.
Skrynia yra senelių. Buvusi klėtyje, laikytos vinys, tačiau A. Beinoriaus
žmona atnaujino ir ištapė lietuvių tautiniais raštais
Virtuvės lange įstatytas nedidelis vitražas – pats pirmasis A. Beinoriaus darbas: „Pati pradžia. Kai aš mokiausi dirbti su švinu ir pjaustyti stiklą – galvojau, ką čia padaryti. A, galvoju, langelį padarysiu! Tai čia aštuoniasdešimtaštuntais–devintais metais. Aišku, nelietuviškas, nekaimiškas, bet jis – mano pirmas grubus bandymas.“
Bekiūžtanti klėtis ir naktinė šerno viešnagė
A. Beinorius pasakojo, kad prosenelio sodyboje stovėjo didelis klojimas, didelis tvartas ir didelė klėtis su pašaliu. Ir dar troba. Tačiau gana greitai sodyba ištuštėjo, mirė proseneliai. Jų troba po kiek laiko sugriuvo, bet visi ūkiniai pastatai kurį laiką išliko – juos prižiūrėjo ir jais naudojosi Agnietė ir Antanas Pakalniai. Štai kodėl jie savo sodyboje jokių pagalbinių pastatų daugiau ir nesistatė.
Stovėdamas prie klėties, pašnekovas rodė, kad dabar užaugusiame vyšnyne stovėjo namas, beržyne – didelis tvartas, likę didelio klojimo pamatai. Užako sėdžiauka. Gailavo, kad klėtis jau ỹra, o statyta tuo metu, kai kaimas skirstėsi į vienkiemius. Prie klėties glaudžiasi pašalys, kuriame senelis laikė įrankius, darbastalį. A. Beinorius atsimena, kad kai buvo dvylikametis, padėjo dėdei skiedomis (nešiojo jas išmirkytas kūdroje) apkalti prieš tai šiaudinį klėties stogą. Kai klojimas ėmė griūti, tuomet jau suaugęs dvylikametis ėmėsi iniciatyvos gelbėti nusidėvėjusį klėties stogą – vėl su dėde klojimo „sąskaita“ perdengė šiferiu stogą. Su apgailestavimu pašnekovas pripažįsta, kad klėčiai pamažu artinasi paskutinioji, vis dėlto jis vis dar kasmet ratu apipjauna žolę, kad senutė neuždustų aukštos žolės glėbyje. Pernai rado klėties nupjautą durų spyną. Mano, kad tai sendaikčių vagių darbas. Žinoma, be seno šieno jie nieko daugiau nerado.
Beje, pašnekovas 20 metų miegodavo klėtyje ant šieno. Palikdavo duris atviras. Kartą pabudo – šernas įkriuksėjo į vidų! Miegai kaipmat išlakstė – mikliai susiraitė kažkur ant sienų!
Žiedas šieno saujoj
A. Beinorius pasakojo, kad kartą bevežant šieną, senelė Agnietė pametė vestuvinį žiedą. Labai susikrimto. Ir ne dėl žiedo kainos, o todėl, kad neseniai buvo ištekėjusi. Jungtuvių simbolio praradimą ji palaikė blogu ženklu. Tuomet jauna moteris ėmė po saują šieno ir beveik visą šalinę taip perrinko. Vargas atsipirko – žiedą rado.
Sudėtingu pokario laiku Pakalniai išgyveno tai, ką patyrė visi kaimo gyventojai: naktį tekdavo priimti naktinius svečius, dieną atsivilkdavo stribai. Kadangi senelis siūdavo batus, matyt, yra padėjęs ir partizanams (beje, siuvėjo dukra teigė, kad tėvas yra pasiuvęs batus miškiniui Jonui Žemaičiui). Gal kažkas kaime paskundė ar kažką pasakė, kad vieną rytą Pakalniai pamatė jų sodybą supant stribus. Neprašyti svečiai nieko nerado, bet Antanui Pakalniui prigrasino su partizanais reikalų neturėti.
Po kiek laiko senelis klojimo gale aptiko šviežiai kastą žemę. Besidairydamas pamatė, kad iš lauko pusės po akmenimis uždengtas lentomis yra iškastas nedidelis bunkeris. Šeimininkas patykojo ir netruko užtikti partizanus. Jie buvo ne iš Katlėrių, bet senelis juos pažinojo. A. Pakalnis, kuriam neseniai buvo gimęs antras vaikas, ėmė prašyti miškinių išeiti, nes jis ir taip stribų yra akylai stebimas. Laisvės kovotojai atsakė, kad jie čia tik laikinai, greitai patrauksią savo keliais toliau. Ir iš tikrųjų išėjo, o vos tik išėjo, senelis tuoj slėptuvę užpylė žemėmis. Po kelių dienų atvažiavo stribai ir tiesiu taikymu nuėjo į klojimą. Rado šviežiai judintą žemę, bet įrodymų ir vėl pritrūko.
Kai nuo svetimos armijos gelbėjo ne sutana, o žemkė
A. Beinorius pasakojo, kad jo mama bendravo su Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonu ir šis dievotai moteriai atidavė kryžių su Nukryžiuotoju. Jį moteris atsivežė į tėviškę ir prikalė prie dar visai nedidelio klevuko. „Man pati idėja – mūkelė ant medžio – tokia lietuviška, archajiška. Baltiškas pagoniškas sakralaus medžio vaizdinys“, – sakė indologijos profesorius. Mūka kabo jau gal 25 metus. Nors nei Pakalnių, nei Jurelių šeimose kunigų nebuvo, A. Beinorių mama ruošė kunigystei. Gal todėl, kad ir pačiam sūnui buvo įdomi religija. Dvyliktokas iš tiesų buvo nuvažiavęs į stojamuosius į Kauno kunigų seminariją. Ten pareikalavo pažymos iš KGB. „Tačiau tais metais, kai aš baigiau vidurinę, pakeitė stojimo į aukštąsias mokyklas tvarką – iš visų aukštųjų mokyklų pradėjo imti į kariuomenę. Dvejiems metams. Išskyrus Kauno medicinos institutą ir Žemės ūkio akademiją – reikėjo specialistų. Tai aš esu ta karta, kuri su Arvydu Saboniu – mes bendramečiai – studijavo Žemės ūkio akademijoje. Mes visi, kauniečiai, vilniečiai, stojom į Žemės ūkio akademiją ir žmogus iš provincijos negalėjo įstoti į vadinamąją žemkę, nes ją užplūdo Vilnius ir Kaunas – visi bėgo nuo kariuomenės. Aš dar atsimenu, kaip Sabonis su Chomičium atvažiuodavo su mašina tipo mokytis (juokėsi). Aišku, ten jį praleisdavo. Taigi, kad neičiau į kariuomenę, esu baigęs Žemės ūkio akademiją, mano pirmoji specialybė – žemėtvarka“, – pasakojo A. Beinorius.
