Uteniškį Eglūną Židonį daugelis žino kaip sertifikuotų tautinio paveldo tradicinių amatų meistrą, senojo kryždirbystės amato puoselėtoją ir drožėją. Bet, pasirodo, šį vyrą galima vadinti žmogumi-orkestru, mat be šių veiklų, jis dar spėja laiko skirti ir kolekcionavimui. E. Židonis kolekcionuoja medžio apdirbimo įrankius, keramikos dirbinius bei senus stiklo indus. Pastaruoju metu jo stiklinių indų paroda „Senostiklofilija“ eksponuojama Vaikutėnuose esančioje Odetos galerijoje.

Potraukį pajuto paauglystėje

E. Židonis norą rinkti senus stiklinius indus ar buityje naudojamus stiklinius rakandus pajuto dar paauglystėje.

„Tais laikais, kai prasidėjo melioracija, daug sodybų buvo naikinama. Mes su draugu mėgdavome vaikščioti po senas sodybas. Ir kartą taip bevaikščiodami radome į tris gabalus sudužusią žibalinę lempą. Aš ją pasiėmiau, parsinešiau į namus ir suklijavau. Man ji buvo nepaprastai graži. Tai buvo mano pirmas parsitemptas daiktas. Nuo tada aš po truputį pradėjau kolekcionuoti“, – šio pomėgio užuomazgas prisiminė pašnekovas.

E. Židoniui iki šiol gaila, kad žmonės nevertina senų indų ir juos išmeta. Tai, anot jo, lyg istorijos naikinimas.

„Prieš kokių 30 metų aš pradėjau pastebėti, kad pas mus dingsta iš apyvokos senieji stikliniai indai. Bet, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse iki dabar įprasta saugoti ankstesnių kartų paliktus indus kaip šeimos relikviją. Stiklas yra tokia permanentinė ilgaamžė medžiaga, senieji stikliniai indai ar kiti stiklo dirbiniai nuo laiko nepakinta“, – kalbėjo pašnekovas ir neslėpė, kad šiuolaikiniai stiklo gaminiai jo visiškai nedomina, išskyrus rankų darbo dirbinius.

Kolekcininko nuomone, senos sviestinės, cukrinės mena mūsų senelių gyvenimo istorijas.

„Aš pamenu, kad pas mano močiutę ant stalo visada būdavo padėta sviestinė. Tais laikais buvo gyva tam tikra maisto kultūra, kurios dabar jau nebėra. Vargu ar dabar kas sviestą laiko sviestinėje“, – mintimis dalijosi vyras.

Kleboniška čerkutė

Pradėjęs rimčiau kolekcionuoti E. Židonis bėgant metams prikaupė daugybę eksponatų. Savo gausioje indų kolekcijoje jis turi stiklo dirbinių iš tarpukario ar IX amžiaus laikų. Rinkdamas eksponatus pašnekovas važinėdavo po kaimus ir daugumą jų pirko iš vietos gyventojų.

„Dovanotų eksponatų mažai turiu. Kai kurie jų įsigyti už simbolinę kainą, o pats brangiausias anuomet kainavo gal apie 100 litų“, – pasakojo kolekcininkas.

E. Židonio kolekcijoje – ne tik sviestinės, cukrinės, bet ir įvairūs stikliniai kvepalų, vaistų buteliukai, gėrimų buteliai, musgaudžiai ir kiti namų apyvokoje naudoti dalykai. Didžiausi turimi eksponatai – IX amžiaus gamybos 50–60 litrų vyno talpos ir žibalinių lempų gaubtai. Mažiausias eksponatas – kleboniška čerkutė.

„Patys įdomiausi eksponatai – tai IX amžiaus pradžios senoviniai buteliai, taip pat išskirtinis ir kvepalų buteliukas, kurį pasiturintis ūkininkas kadaise parvežė savo dukrai. Pastarasis eksponatas – tai bohemiškas meno kūrinys, kuriame pavaizduota mergina su vaikinu, sėdintys apsikabinę, gėlės ir t. t.“ – savo eksponatų istorijomis dalijosi vyras. Renkant stiklo dirbinius kolekcijai būta įvairių istorijų, tik per ilgą laiką jos, kaip sakė kolekcininkas, jau išsitrynė iš atminties. Anksčiau rinkdamas eksponatus E. Židonis nemažai keliaudavo po Lietuvą. Dabar tai daro jau gerokai rečiau.

„Kolekcionavimas – tai ne tik hobis, tai tam tikra liga. Bet aš nesu iš tų, kurie nepajėgtų suvaldyti šios priklausomybės. Aš pamatęs mane dominantį eksponatą galiu kelias dienas ramiai pagalvoti apie jį ir tik tada pirkti arba ne“, – kalbėjo E. Židonis.

Savo kolekcijoje E. Židonis turi per 800 keramikos dirbinių, o stiklo dirbinių net nesuskaičiuoja, mat gausybė jų dėžėse, kurių daugelį metų vyras net nebuvo atidaręs.

„Daug jų turiu ir sodyboje, ir bute, bet nėra taip, kad kaupčiau tiek, kad nebūtų kur koją padėti. Daug eksponatų laikau savo darbe – Utenos socialinės globos namuose, kur yra įrengtas ir muziejus. Mano darbovietė mane su eksponatais iki šiol maloningai glaudžia. Kurie iš visų kolekcionuojamų daiktų artimiausi mano širdžiai, negalėčiau išskirti. Stiklo gaminiai man labai mieli eksponatai, gal dėl to, kad tai tvari medžiaga. Artimi ir medžio apdirbimo įrankiai, nes pirmasis mano įrankis šioje kolekcijoje – mano senelio kirvis“, – mintimis dalijosi vyras.

Hobiu nesistengia užkrėsti

Artimieji palaiko vyro hobį ir nesipiktina, kad eksponatai užima vietą ar trukdo. Namuose E. Židonis vadovaujasi saiko jausmu ir namų muziejumi iki šiol dar nepavertė.

„Perdėtai kaupti daiktų nereikia, bet vertybes saugoti būtina. Dabartinėje visuomenėje gajus vartotojiškumas, kai perkami pigūs daiktai, jie greitai susidėvi, todėl išmetami“, – įsitikinęs kolekcininkas.

Senovinių stiklo indų kolekciją E. Židonis visuomenei pristatė pirmą kartą. Pašnekovo teigimu, parodai atrinkti stiklo dirbinius nebuvo lengva.

„Nežinojau, nei kiek čia jų tilps, nei kokio aukščio eksponatus bus galima pristatyti. Esu dalyvavęs bendrose parodose, nuolatinė mano ekspozicija veikia Stripeikių bitininkystės muziejuje Ignalinos rajone, bet perdėto dėmesio nemėgstu, todėl nebuvo ir šios parodos oficialaus atidarymo. Esu perdegęs nuo parodų atidarymų jau seniai. Bet surengus šią parodą apėmė geras jausmas. Dalytis ir parodyti, ką sukaupiau, gera“, – atviravo jis.

Vyras visgi save linkęs vadinti labiau skulptoriumi, drožėju, nes kolekcionavimas nėra pagrindinė veikla jo gyvenime.

Apie tai, kam ateityje perduos savo kolekcines vertybes, pašnekovas net nesivargina galvoti.

„Aš nesuprantu tų žmonių, kurie savo kolekcijomis stengiasi sudominti, užkrėsti savo vaikus ar anūkus. Tai yra mano ir dabar. O po manęs bus kitas laikas, kita istorija. Jeigu kažkam tai bus įdomu, džiaugsiuosi, bet pats primesti nesistengsiu. Aš galvoju, kad reikia gyventi savo gyvenimą ir leisti gyventi kitiems“, – mintimis dalijosi E. Židonis.

Autorės nuotr.