Praėjusių metų lapkričio mėnesį „Utenos diena” organizavo šauniausio sportininko rinkimus. Laikraščio skaitytojų iniciatyva, daugiausia kuponų sulaukta su sportininko, kūno kultūros mokytojo, ilgamečio trenerio, dabar Utenos specialiosios mokyklos-daugiafunkcio centro direktoriaus Zenono Misiūno pavarde. Praeityje pats Lietuvos rinktinės sudėtyje buvęs jis šiandien treniruoja vaikus, kurie mūsų valstybei atstovauja įvairiuose Europos, Pasaulio čempionatuose ir pelno auksą. Kodėl susidomėjo slidinėjimo sportu, kuo ši sporto rūšis patraukli ir kaip sprendžia besniegių žiemų klausimą „Utenos dienos” skaitytojams atsakė Z. Misiūnas.
Laikraščio skaitytojai aktyviu balsavimu Jums skyrė šauniausio sportininko titulą. Kaip manote, kodėl ir kaip tai vertinate?
Nesitikėjau tokio įvertinimo. Džiaugiuosi, kad žmonės reagavo į kvietimą balsuoti ir pareiškė savo nuomonę. Esu vadybininkas su patirtimi, jau 41 metus dirbu treneriu. Žmonės mane pažįsta ne tik kaip dabartinės įstaigos direktorių, bet ir kaip mokytoją. Visą laiką dirbau su vaikais. Žinoma, trenerio pareigos užima didžiausią dalį, nes man tai yra gyvenimo būdas. Atrodo, kad niekada ir nebuvau kitoks.
Kaip Jūs susidomėjote slidinėjimu?
Vaikystė prabėgo Ignalinos rajone. Šis kraštas, kaip žinia, visuomet buvo palankus žiemos sportui, todėl iš ten kilo daug garsių slidininkų. Atsimenu, kiekviena šeima, kuroje augo berniukas, privalėjo turėti slides. Žinoma, tada jos buvo savadarbės. Tėvai pagamindavo jas iš uosio arba ąžuolo. Prikaldavo plačius diržus. Būdavo, įsispiri kerziniais batais, užsimaukšlini kepurę, ir pirmyn. Ir nesvarbu, kad koja klaipydavosi, čiuožti buvo nepatogu, kiekvienos žiemos laukdavome, kad galėtume slidinėti. Kitų pramogų gi nebuvo. Vaikai susigalvodavome rengti varžybas. Pasidarydavome trasas, kurios būdavo ir su kliūtimis. Prasidėjo varžybos tarp kaimų. Pralaimėti niekas nenorėdavo. Neišvinguriavęs tarp kliūčių galėdavai ir guzą įsistatyti, ir kitiems juoko sukelti. Kai šiandien pagalvoju, tai gana pavojingai mes ten lakstydavom. Bet atrakcija buvo didžiulė. Dar ir dabar kartais susapnuoju, kaip mes su draugais lekiam nuo tų kalnų…
Kada pasukote profesionalaus slidininko keliu?
Mokykloje mokytojai pamatė, kad visai neblogai sekasi slidinėti. Tuomet davė man fabrikines slides. Anais laikais sunku būdavo tokias gauti, bet štai mokykla turėjo. Tokias slides duodavo tik geriausiems sportininkams. Puikiai pasirodžiau atstovaudamas savo mokyklai rajoninėse varžybose. Žingsnis po žingsnio atsidūriau Ignalinos rinktinėje. Iš ten patekau į Lietuvos rinktinę, su kuria išmaišėm visą Tarybų Sąjungą. Ir niekada negrįždavome tuščiomis. Aišku, geri rezultatai sporte lėmė ir profesijos pasirinkimą. Baigiau Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą Kaune, kur įgijau fizinio auklėjimo dėstytojo kvalifikaciją ir slidinėjimo trenerio specialybę. Studijuodamas trečiame kurse jau žinojau, kad būsiu paskirtas į Utenos kraštą. Man tai tiko, nes netoli buvo ir gimtasis rajonas. Ketverius metus dirbau Kirdeikiuose, vėliau visiškai apsistojau Utenoje.
Papasakokite apie trenerio darbą. Kuo jis kitoks treniruojant specialiųjų poreikių turinčius vaikus?
Visų pirma, tai yra darbas be jokių išlygų. Jam atsiduoti turi visas, nes dirbdamas atsainiai, gerų rezultatų nepasieksi. Šios mokyklos vaikus aš pradėjau treniruoti nuo 1994-ųjų. Tuometinis direktorius, matydamas mane su kitais mokiniais „Saulės” gimnazijos stadione, paprašė priimti keletą vaikų iš šio centro. Tai buvo iššūkis man kaip žmogui, kaip treneriui. Gyvenimas taip viską sudėliojo, kad 2000-aisiais tapau šio centro direktoriumi. Tada jau susikoncentravau tik ties šiais vaikais ir dirbu tik su jais. Per savo darbą realizuoju save ir atnešu naudos vaikams ir jaunuoliams. Manau, jie gerai save išreiškia tiek sporte, tiek per meninę, kultūrinę raišką. Mes nesiekiame, kad vaikai ir jaunuoliai išsimokslintų. Pagrindinis mūsų tikslas – suteikti jiems socialinių įgūdžių. Turint omenyje, kiek auklėtiniai pamato keliaudami po pasaulį, manau, niekas jų geriau neišmokys nei praktiškai patiriamos ir išmokstamos pamokos. Visi mano sportininkai puikiausiai orientuojasi oro uostuose, geba elgtis aukščiausios kategorijos viešbučiuose, susitikimuose su aukštais pareigūnais. Jie pagal galimybes pažįsta kitas kultūras. Tai geriausia specialiųjų poreikių vaikų integracija į visuomenę. Mano praktikoje buvo atvejų, kai vaikai sugebėdavo išsivynioti iš sudėtingų situacijų būdami svečioje šalyje. Tai džiugina ir skatina jais didžiuotis. O kur dar pasiekimai čempionatuose, įvairiose tarptautinėse varžybose. Mes esame paruošę 9 pasaulio ir 12 Europos specialiosios olimpiados čempionų. Ir tai yra atskiri vaikai ir jaunuoliai.
Slidinėjimas yra sudėtinga sporto šaka. Čia reikia ilgai išlaikyti dėmesį, reikia galvoti, todėl jiems skirtos distancijos nėra labai ilgos. Maksimali trasa siekia 10 kilometrų. Tačiau bene daugiausia pastangų, kantrybės ir jėgų atima pasiruošimas. Specialiųjų poreikių turinčiam vaikui arba jaunuoliui dažniausiai reikia parodyti, kaip taisyklingai stovėti ant slidžių, kaip čiuožti. Neužtenka pasakyti vieną kartą, reikia kartoti po 10 ar 20 kartų. Iš pradžių kiekviena treniruotė būna kaip tuščias popieriaus lapas, todėl, manau, turi būti fanatikas, kad pasiektum rezultatų. Turi būti ir tėvas, ir motina, ir gydytojas, ir psichologas viename asmenyje. Mes kartu džiaugiamės, liūdime, būna, pasipykstame. Bet jie geri vaikai ir jaunuoliai. Moka suprasti, užjausti, padėti ir atleisti. Jie turi tai, ko dažnai mums, sveikiesiems, taip trūksta.
Kaip patys vaikai vertina savo pasiekimus?
Jie daug ir sunkiai dirba. Tačiau už pasiekimus jie gauna ne tik medalius, taures ir padėkas, bet ir pinigų. Vyriausybės nustatyta tvarka už gerus rezultatus į jų sąskaitas pervedama atitinkama suma pinigų. Jie vertina tai ir atsakingai elgiasi su savo turtu, kurį patys ir įsigyja. Liepos 18 dieną mes išvykstame į Los Andželą, kur vyks Pasaulio vasaros žaidynės. Manau, kad ten taip pat nemažai pasieksime, todėl jų sąskaitos vėl turėti papilnėti.
Ką darote, kai nėra sniego?
Problema tai būdavo anksčiau. Šiandien ji puikiausiai išsprendžiama, nes yra naudojamos dirbtinio sniego trasos Ignalinoje. Jau antri metai mes ten važiuojame treniruotis ar dalyvauti varžybose. Kalnų slidinėjimui Lietuvoje yra daugiau galimybių negų lygumų, tačiau žingsnis po žingsnio sprendžiamas ir šis klausimas. Žinoma, iki to, ką mes esame matę važinėdami po pasaulį, dar toli, tačiau žiemos sporto bazės kuriamos ir Lietuvoje. Beje, lygumų slidinėjmo trasos yra ypač populiarios ir paklausios. O įsigyti inventoriaus šiam užsiėmimui šiais laikais jau ne problema. Galima gana nebrangiai nusipirkti kokybiškos įrangos.
Ar Jūsų šeimoje dar kas nors užsiima profesionaliu sportu?
Turiu du brolius. Vienas iš jų – vyresnėlis Rimgaudas – taip pat mėgo slidinėjimą, buvo man pavyzdžiu. Jis irgi buvo Lietuvos rinktinės sudėtyje, baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą, buvo ilgametis Panevėžio miesto sporto skyriaus vedėjas. Mano dukra Asta pasirinko plaukimą. Ji turi sporto magistro laipsnį ir šiuo metu dirba vyriausiąja plaukimo instruktore ir trenere Vilniuje. Sūnus Donatas kurį laiką sportavo, bet pasirinko kitos srities profesiją.
Vytauto Ridiko nuotr.