Toliau tęsiame Danės Darulienės pasakojimą. Šįkart moteris porino apie įdomius Kišūnų kaimo (Užpalių sen.) žmones, apie pakiemiais vaikščiojusius Tris Karalius, kaip vaikai vieni kitus vainikavo, vaikystės valgius, kokių niekas šiais laikais jau nebevalgo, apie neaiškiomis aplinkybėmis sudegusį numirėlį…

Supeliję laukimo skilandžiai ir ištroškę naktiniai velniai

D. Darulienė pasakojo, kad kaimynas Kazimieras Miškinis slapstėsi, namie liko jo antra žmona ir dukra iš pirmos santuokos Kazimiera (Kaziūnė) (sūnus Albinas buvo pasitraukęs į Australiją). Kartą Kaziūnė atėjo pas Regalus nakvoti, sako, gal jų neveš. Bet tą naktį atvažiavo vežti Regalų, pasakė Miškinytei, kad ir jos šeimą veža. Tad ji per kalną parėjo namo, kad pamotei vienai nereikėtų vargti tremties vargų. O Miškinis liko ir laukė grįžtant moterų. O kad tikrai laukė, galėjo patvirtinti pašnekovės mama (Regalai jau buvo grįžę iš Sibiro), kuri su Baltakių Veronika kartą ėjo pas Miškinį tvarkyti paskerstos kiaulės mėsos. Veronika, kuri pas Miškinį gal nueidavo ir dažniau, parodė ne vienus metus kabančius supelijusius skilandžius (jų gal bent dešimt matė ir pati pašnekovė) – taip vyras laukė tremtinių. Rūpėjo senukui ir sūnaus likimas – ateidavo pas kaimynus per čirpiančią „Rodiną“ paklausyti vos girdimo „Amerikos balso“, modavo ranka patylėti vaikams, kad tik kažką išgirstų… Beje, pas Miškinį į mojavą rinkdavosi ne tik kišūniškiai, bet ir aplinkinių kaimų gyventojai. Ta vieta kažkuo žmones traukdavo, nes ir po Miškinio mirties tradicija nenutrūko.

Pasak D. Darulienės, kaime buvo trys Remeikiai: Jurgelis, Gaspariukas ir Melagius, arba Rimorius, kuris tokią pravardę gavo dėl pakinktų taisymo. Apie šį žmogų mama, kartą grįžusi iš Vilučių, yra pasakojusi tokį pasakojimą: „Sustikau Rimorių, teip susgnievajįs žmagelis: „Žinai, Regalien, nebeturiu spakajaus, kai tik ataina naktis, teip velniai iš Velniaduobės ir šaukia: „Remeiki, undenia!“ Keliuos, nunešu nėščius, inpilu. Tik atsigulu, jau drymot pradedu, anys ir vėl rėkia: „Remeiki, undenia!“ Teip ir vaikštau visų naktį, kol išaušta.“ O dėl velnių duobės, esančios visai netoli Remeikio Melagiaus namų, nerimasties turėjo ir pro šalį į mokyklą einantys vaikai – pašnekovė atsiminė, kaip ji pro duobę praeidavo atapakalia.

Švilpiantis dainuotojas ir „maudynės“ šaltoje pirtyje

Duokiškio parapijos kunigas Lionginas Neniškis, kaip pašnekovės mama sakydavo, buvo svietavas žmogus, t. y. daugiau pasaulietis nei kunigas. Kai kaimo žmonės užpirkdavo egzekvijas ir pas kažkurį gyventoją visi susirinkdavo su suneštinėmis vaišėmis, per balių kunigas nevengdavo pašokti. Lygiai taip pat, kaip ir pakortuoti.

D. Darulienės teigimu, kaimynas Pranas Gūra buvo grubokas ir netgi keistokas žmogus, Kazimierą Miškinytę vedęs Sibire. Nesutarė jis su uošviu, tačiau, anot pašnekovės, su jos tėvais sugyveno. Jeigu jam kas nepatikdavo, sudėdavo kokią pajuokiančią dainušką. Eina ir dainuoja. Kaime, pasak kišūniškės, dainuoti buvo įprasta, tačiau, kai P. Gūra pradėdavo švilpt ir bėgt, buvo labai įdomu. Prano Dabregos šeima turėjo Benskų pravardę. Kartą jiems nudvėsė arklys, tai P. Gūra eina ir gieda: „Tie Benskai pasiutį užumušė Širmutį.“

Kai Regalai grįžo iš Sibiro, pašnekovės dėdė Balys Regalas paliko savo šeimą ir susimylėjo su Anele Drūsiene. Su ja pabėgo į Sibirą. Gal po šešerių metų grįžo, kurį laiką gyveno Domeikavoje (Kauno r.), paskui nusėdo Utenoje, kur pasistatė namuką. Tai nebuvo, kaip sakė D. Darulienė, kokia nors jaunystės meilė, jaunystėje dėdė mergino kitą merginą – takelis, kaip sakydavo pašnekovės mama, per lauką vesdavo tiesiai ir nė žingsnio į šoną. Nepaisydami tokio dėdės paklydimo, Regalai gerai sutarė su abiem dėdienėmis.

Beje, B. Regalas kaime buvo žinomas ir kaip šposininkas. Kartą jis nuvežė kaimo merginas į nekūrentą pirtį ir paliko, tos priepirty nusirengė, įeina pirtin, o ši – nekūrenta. Dar ir grįžti pėsčiomis teko. Kitą sykį pokštininkas apsimetė mergina, kuriai susipažinti atvedė kaimo berną.

Tarp laikrodžių ratelių pasėti kviečiai

D. Darulienė atsimena kaime vaikščiojus Tris Karalius. Ji buvo gal šeštokė, kai ir pas juos atėjo: „Kieme pradėjo giedoti Trys Karaliai. Tėtė šoko, atšovė namelioko duris. Ir įvirsta… O jau gražiai pasipuošę! Žvaigždė eina, Trys Karaliai, velnias. Įėjo, pagiedojo. Jų veidai būdavo pridengti, niekas nežinodavo, kas ten eina. Kai pagiedojo, mums ant stalo papylė džiovintų obuolių, kviečių. Tas velnias nešiodavosi butelį žibalo ir vis taikosi, kur papilt, o tie Karaliai saugo, kad velnias zbitkų nepridarytų. Žiema, kiaulė papjauta – mama atneša dešrytę, paduoda Trim Karaliam, dėkoja, kad aplankė. Šitie Karaliai, pamenu, tris metus vaikščiojo.“ Vieną nutikimą su Trimis Karaliais pašnekovei pasakojo brolis Bronius. Tiesa, tai nutiko ne Kišūnų, o ne per tolimiausiame Ščiurio kaime. „Nuėjo Trys Karaliai, o diedas ant stalo pasipylęs laikrodį remontuoja. Račiukai ant stalo. Jie pagiedojo, tas nekreipia dėmesio. Tai paėmė šitie saują kviečių ir pasėjo per stalą. Nu, tai jeigu pasėjo, ir rateliai nuėjo velniop“, – pasakojo D. Darulienė ir pridūrė, kad jos šeima apsilankiusius Tris Karalius labai uvažodavo.

Sekmines Kišūnuose švęsdavo tik suaugusieji – mažųjų nesivesdavo. Pašnekovė atsimena, kad tėvai „eidavo parugėn“ susitikti su kaimynais.

Nepanešamas šešių kūlalių vainikas

Kišūniškė pamena, kaip jie, vaikai, vaikus vainikuodavo. Kartą Dabregos Petrui tokį vainiką nupynė, kad šešiese panešti negalėjo – davė Antanas Tursa ratelius vežti, sakydamas: „Bus Dabregai šeši kūlaliai (šeši kūleliai pakurai, kai vainikas sudžius – aut. past.)“ Vainiką kabindavo slapčia naktį, o kitą dieną būdavo didelis balius.

D. Darulienė pripažino, kad labiausiai vaikai mėgdavo žaisti pleikas, tačiau laisvo laiko nebuvo daug, nes mažieji buvo įkinkyti į darbus. Grįžusi iš Sibiro, mama buvo pristatyta melžti kolūkio karvių savame tvarte. Regalams karvę kolchozas davė vėliau, o iki tol mama bijojo vaikams įpilti valdiško pieno – būgštavo, kad ir dėl tokio menko nusižengimo vėl neišvežtų. Pirmoje klasėje pašnekovė ir pati jau buvo „pilna“ melžėja, o po kelerių metų ji su vyresniu broliu jau išleisdavo tėvus į svečius – patys pamelždavo visą fermą, keliolika gyvulių.

Kadangi savo karvei šieno buvo maža, tėvas prikapodavo jo visur pakraščiais. Darbą tekdavo dalytis: vienas vaikas su tėvu likdavo fermoje, o kitas su mama eidavo prie šieno (arba atvirkščiai).

Darbo nėra – uogaut. Vaineikių šilelin. Kartą vaikai trise buvo nusigavę net už Duokiškio, Tytelių miškan. Pririnko pilną kibirą – nepaneša. Tada per rankeną pervėrė lazdą ir nešė dviese.

„Mes dirbom, dirbom, dirbom, – nelengvos vaikystės faktą konstatavo ukmergiškė. – Būdavo, vasaros karštos, Nasvėj vandens nebėra, ieškom, iš kokios sodželkos paimt, pilam bačkon, vežam. Niekas nesaugojo tų vaikų, kaip dabar, Dieve mana, gal todėl senatvėj ir visokios ligos nuo arkliško darbo…“

D. Darulienė atsimena, kad miške kaimo vyrai varydavo naminę degtinę. Užkaisdavo bačką, užlipdydavo duonos tešla. Kad neprisviltų, reikėdavo sukti tokią rankeną. Šį darbą paskirdavo vaikams. Teko ir pašnekovei, o kad dūmai negraužtų akių, tėvas prailgino rankeną. Leisdavo jiems gaminį pirštu padažyti ir paragauti.

Skaniausi lauko blynai

Moteris atsimena, kad ant pečiaus puode virdavo mėsą su kokiomis nors kruopomis. Perlines kruopas šutindavo pečiuje. Ištraukus puodą, ant košės būdavo susidaręs storas rudas dangtis, vadintas graimu. Jį praplėšę kabindavo kruopienę.

Kai kepdavo duoną, iš išrūgusios tešlos mama darydavo paplotėlius. Pirmiausia išvirdavo vandenyje, o paskui dar prieš pečiaus liepsną apkepdavo.

Krekenas troškindavo pečiuje – išeidavo lyg koks omletas. Tačiau pašnekovė pripažino nemėgusi jų nei tada, nei galinti pagalvoti dabar.

Mama kepdavo razavą bandelę. Paprastai sumaltų kviečių bandelė su sėmenimis būdavo tamsi, bet labai kvapni. Duoną, kiek atsimena, mama kepdavo namie. Tėvas veždavo grūdus į Degėsius unt valcų, padarydavo ir baltų miltų, ir manų kruopų. Iš ruginių miltų kepdavo ir šviesią pikliavotą, ne tokią rupią duoną.

Pasak D. Darulienės, mama anksti ėmėsi auginti braškes – ateidavo iš kaimo moterys daigų. Stiklainių nebuvo, tad braškių uogienę laikydavo keturių viedrų katile – braškienės užtekdavo visai žiemai. Pašnekovė su broliu prisisemdavo puraus sniego dubenėlius, užsipildavo braškių ir užsilipę ant krosnies valgydavo – būdavo tokie ledai. Mažėlės seserys irgi norėdavo ledų, bet nepasiekia taip aukštai – rėkia.

O skaniausia vaikams turbūt būdavo prisiuogavus prie namų esančiame beržynėlyje parsinešti žemuogių ar mėlynių namo, kur mama sumaišydavo uogas su cukrumi, virdavo jas ant primityvaus lauko pečiuko, skirto kiaulių ėdalui ruošti, kepdavo blynus ir čia pat vaikai valgydavo.

Supleškintas numirėlis

D. Darulienė pasakojo, kad pas Balbatą buvo kilęs neįprastas gaisras. Kai mirė senasis Mykolas (?) Balbata, jis, kaip Kišūnuose būdavo įprasta, buvo pašarvotas klėty. Numirėliui atvežė kunigą. Kai kunigą parvežę grįžo namo, rado klėtį su visu nabašniku sudegusią. Nors niekas priežasties taip ir nenustatė, žmonės įvairiai kalbėjo: gal nuo žvakės, o gal ir kažkieno kerštas buvo… Kas liko iš sudegėlio, sudėjo į naujai pirktą karstą (pirko ir drabužius), kiek palaikė ir palaidojo.

Moteris atsiminė, kaip prasidėjo „balsavimai“. Tėvai gavo raudonus pakvietimus, ant kurių buvo „iš Tarybų Sąjungos vėliavos spalvų supintas lyg ir lietuviškas ornamentas“. Tėvai išvažiavo balsuoti, o ji su broliu Jonu užsilipę ant kieme esančios nuo namo stogo nuplėštos skiedrų krūvos rėkė kuris garsiau – taip vaikai įsivaizdavo balsavimą.

Anot pašnekovės, jos šeima buvo labai daininga. Mama eidavo giedoti į pagrabus. Ji buvo kilusi nuo Šimonių girios, mokėjo daug partizanų dainų, kurias dainavo Atgimimo laikais. Tėvas irgi balsingas buvo, jei jį, dar vaiką, kaime ant stalo statydavo dainuoti. Ir dabar moteris sako susitikusi su seserimis be dainos neišsiverčianti.

Per naktį kriokianti Palinkė

Kaip sakė D. Darulienė, Kišūnuose visi upeliai ir pievos turėjo savo vardus. Štai iš Palinkės balos ištekėdavo Švedo upelis. „Prasimušė Švedo upelis, ir Palinkė kriokia pernakt“, – taip apie pavasarinį polaidį šioje vietoje sakydavo pašnekovės tėvai. Šis upelis dirvonais nutekėdavo į netolimą Nasvę.

Kitas upelis, Serbentojus, iš Meškaraisčio pievos pro Baltakių versmę (kur kolūkis laikydavo pieną) nubėgdavo į Upių. O šis per Pultynių, per Kumšos pievas taip pat įsiliedavo į Nasvę. Kumšoje Dabregų iškasta telkšojo Misapievio sodželka. Jei Pultynės nebuvo šlapios, Kumšoje šlapumo netrūko. Pasak pašnekovės, tiek Serbentojus, tiek Švedo upelis buvo lyg grioviai.

Prie pat Regalų namų buvo pieva, vadinama Kiauliašeriu. Pašnekovės tėvas sakydavo, kad nei žolės, nei šieno iš čia karvė neėsdavo, tik arklys.