Plačiai nusidriekęs tarp dviejų ežerų, apjuostas sunykusių arba visai išnykusių gyvenviečių vis dar gyvuoja senas Stabulankių kaimas. Tiesa, vietovėje, dar pokariu galėjusioje pasigirti net pusšimčiu sodybų, išliko vos keli seni namai. XX a. Stabulankių kaimas buvo glaudžiai susijęs su siauruoju geležinkeliu, kuriuo sodiečiai galėdavo nukakti ne tik į Uteną, bet ir Panevėžį. Dalis gyventojų dirbo geležinkelio priežiūros ir remonto darbus. Nors oficialus kaimo pavadinimas Stabulankiai, bet senieji gyventojai tebevadina jį Stubulunkiais – taip, kaip yra pratę nuo vaikystės. Antroje publikacijų apie šį kaimą ciklo dalyje tęsiame Juozapo Kazicko pasakojimą.

Dešimtmečio malūnas

Kazickų sodyboje ant šlaito stovi malūnas. Įkinkęs vėją, šeimininkas mala grūdus, žmona pjauna malkas. J. Kazickas tikino, kad tai ne vienintelis malūnas, pastatytas savomis rankomis „Būdamas dešimties metų padariau malūną, tačiau jis labai judėjo, buvo nestabilus. Tada nuėjau pagalbos pas Stabulankių kaimo kavolįVincą Žemaitį. Tas sako: „Vaikel, tau tik dešimt metų, o tu jau malūną darai! Atsivesk tėvą. Suaugę vyrai nepadaro, o tu nori padaryti!“ Grįžau namo, tėvokas pasiuntė į vieną kaimą už Aknystėlių (Leliūnų sen. – aut. past.) pas kitą kavolį. Nuėjau pas jį su geležimi, anglimi, bet ir tas nedirba: „Vaikel, na ką tu padarysi?“ Liepė palikti maišus ir atsivesti tėvą. Verkdamas gelžkeliu parbėgau namo. Tėvokas pasikinkė arklį, paėmė dar medžio anglies ir nuvažiavom. „Čia mano sūnus“, – pristatė mane tėvokas kavoliui, o tas: „Žinau, kad jis tavo sūnus. Gerai pažįstu, juk atvažiuodavot. Tik ką tas vaikas padarys?“ „Malūnas jau padarytas, jau sukasi, – atsakė tėvokas. – Tik sutvirtinti būtina, nes sukasi ne taip, kaip reikia. Dratųpadariau, dabar reikia jas nusriegti.“

Pasak J. Kazicko, kai grįžo gyventi į tėviškę, ėmėsi statyti naują malūną. Kaip pagrindą panaudojo sunkvežimio MAZ ašį, girnų gavo iš bendradarbio Juozo Indrašiaus. Malūnas iškilo 1999 metais.

J. Kazickas sakė, kad jis dažnai lydėdavo tėvą, kai šis važiuodavo į malūną. Iš vakaro pasikraudavo vežimą ir ketvirtą–penktą valandą ryto traukdavo malti grūdų į Utenos, Debeikių (Anykščių r.), Vyžuonų ar kitus malūnus. Į artimiausią – Leliūnų – malūną ne visada važiuodavo, nes jame tebuvo galima „razavai“ (rupiai) susimalti grūdus bei pikliaus(smulkiai maltų miltų) gauti. Kiti malūnai turėjo ir„volcų“(įrenginys labai smulkiems miltams gauti, patys geriausi – pyragams).

Pirko dvi, sumokėjo už penkias

Kartą atvažiavęs agronomas liepė mažajam Juozapėliui atvaryti žąsis iš ežero. Anot pašnekovo, valdininkas pasiūlė tėvui užrašyti sūnų jaunuoju ūkininku. Tėvui sutikus, agronomas užrašė ir tai, kiek žąsų yra ūkyje. Jas priskyrė jaunajam ūkininkui.

Rudenį vėl atvykęs įvertinti ūkio, valdininkas apžiūrėjo ir jau gerokai paūgėjusias ilgakakles bei pasakė: „Nuvežkit penkias žąsis į Uteną. Pristatykite į teismo rūmus – ten jas iš jūsų nupirks.“ Tėvas su sūnumi taip ir padarė: nuvežė gyvas žąsis į nurodytą vietą. Pašnekovui įsiminė, kad ten nupirko tik dvi žąsis, bet sumokėjo už penkias. Pinigus davė ne tėvui, o sūnui, jaunajam ūkininkui. Taip pat vaikas gavo visą dubenėlį saldainių. Susitvarkę reikalus mieste, Kazickai nuvažiavo pas netoli Utenos gyvenančią pašnekovo motinos seserį. Anot J. Kazicko, ji labai gerai gyveno: už tris atvežtas žąsis atsilygino vaikiškais rūbeliais.

Arkliai traukė traktorių

Anot J. Kazicko, minėtas agronomas prie namų esančią žemumą, kur dabar tyvuliuoja tvenkinys, sugalvojo išarti ir užsėti žole. Dviem arkliais iš Utenos tempė traktorių, tačiau Stabulankiuose prieš Slapšio kalną prireikė ir trečio (jis buvo paimtas iš to paties Slapšio), nes anuodu pavargę nebesugebėjo į jį su sunkiu kroviniu įkopti. Pasak vyro, traktorių traukė arkliais, nes taupė brangų kurą. Slėnį suarė, sulėkščiavo, žodžiu, gerai išdirbo žemę, pasėjo žolę. Susirinkusiems kaimo gyventojams, turėjusiems panašių šlapių pievų, agronomas irgi siūlė kviestis jį: žemė bus nusausinta, išdirbta, pasėta žolė, kurią sodiečiai galės panaudoti pašarui. Ir iš tiesų, žolę Kazickai per vasarą pjovė net tris kartus. Beje, J. Kazickas atsiminė, kad prieš agronomui išdirbant žemę per slėnį jau ėjo iškastas negilus griovys. Šį kasė jo tėvas, o tolimesnę atkarpą jo žemės paribyje padėjo iškasti kaimynas Dominykas Laucius su sūnumis. Iškastas griovys pragilino esamą upelį, į kurį pavasarį iš ežero plaukdavo neršti žuvys. Jas, anot ir dabar mėgstančio pažvejoti šeimininko, jie gaudydavo ir rankomis, ir čerpokais (samčiais žuvims gaudyti). Anksčiau palei ežerą ėjo kelias, per kurį buvo pravesta nedidelė pralaida. Gausūs pavasariniai polaidžiai ją užkimšdavo, todėl pašnekovo tėvo samdyti darbininkai iškasė kūdrą. Dabartinis tvenkinys, pasak J. Kazicko, atsirado jau sovietiniais metais. Artimesnė (esanti prie kelio) vandens telkinio dalis prie geležinkelio dirbusių vyrų buvo pragilinta trimis–keturiais metrais.

Pašnekovas sakė, kad nuo seno buvo įprasta linus merkti į ežerą. Tačiau Smetonos laikais imta kalbėti, kad toks dalykas teršia švarų ežero vandenį, todėl valstybė duodavo žmogui 20 litų, kad šis kokioje šlapioje vietoje išsikastų kūdrą linmarkai. Pavyzdžiui, Kazickų kaimynas Zabulėnas, gyvenęs Aknystėlių kaime, netoli ežero turėjo nedidelį raistelį, kuris „susisiekdavo“ su Aknystėliu. Ten jis padarė „sėdžiauką“ linams merkti.

Dalgis maudykloje

Kazickų sodyba ribojasi su Aknystėlių ežeru. Iš vaikystės J. Kazickas atsiminė jų žemėje prie šio vandens telkinio buvus gana plačią maudyklą. Ilgainiui, kaime sumažėjus gyventojų, maudykla buvo beveik apleista, apžėlė nendrėmis. „Savaitgaliais atvažiuodavo žmonės nusimaudyti, tad aš visada prapjaudavau bent po penkis metrus, – atsiminė šeimininkas. – Galų gale nusibodo: kartą iš ryto, kai dar nieko nebuvo, nunešiau dalgį, lustą(galąstuvą – aut. past.) ir palikau maudykloje. Pasimaudė vieni – išvažiavo, pasimaudė kiti – išvažiavo. Niekas nepjauna. Ir štai atvažiavo vienas geras pažįstamas iš Šileikių (Leliūnų sen. – aut. past.). Nuėjau ir apsimetęs klausiu jo: „Kažin, kodėl gi čia dalgį pakabino?“ „Gal pjovė ir paliko?“ – spėliojo tas. „Ne, – sakau. – Dalgį čia atnešė gaspadorius, kad poilsiautojai prapjautų švendrus.“ „Ar suprato bent vienas?“ „Nesuprato, nesupratot ir jūs. Imkit dalgį, ir po metrą abiejose pusėse papjaukit.“ „Na, gaspadorius sako – reikia klausyti“, – nusišypsojo tas.“

Pasak J. Kazicko, Stabulankių kaimo gyventojai per Sekmines iš pradžių rinkdavosi prie Apšlavo ežero, tačiau šio krantai statūs, o Aknystėlio – nuolaidūs, todėl ilgainiui sodiečiai ėmė eiti parugėn pas Kazicką. Prie ežero buvo išpjautas platus (gal 100 metrų) atabradas, kuriame turkšdavosi patenkinti vaikai, o suaugusieji, susėdę parugėje, švęsdavo, šokdavo.

Nuskendęs lėktuvas

„Kai mes, vaikai, išgirsdavom skrendant lėktuvą, visada išbėgdavom laukan ir žiūrėdavom, kol jis praskrisdavo, – karo laikų prisiminimais dalijosi J. Kazickas. – Kartą, išgirdęs lėktuvo variklio ūžesį, išbėgau ir pamačiau, kad keliu link Aknystėlių pėsti ir su vežimais traukia rusų kareiviai. Lėktuvas juos apšaudė, sužeidė vienam kareiviui ranką, o arkliui užpakalį. Lėktuvą greičiausiai pašovė, nes jis nukrito ežeran. O kokios didžiulės bangos pakilo!“ Šį įvykį mačiusio liudininko teigimu, jis nepastebėjo, kad lėktuvo pilotas būtų išsigelbėjęs. Rusai pribaigė sužeistą arklį, išsipjovė kumpius, kas liko užkasė duobėje. Šalia, pievoje, ganėsi Kazickų kumelė su kumeliuku. Rusai pasikinkė kumelę, tačiau nušauto arklio pavalkai netiko savavališkai paimtam gyvuliui. Pašnekovo tėvas atnešė kumelės pavalkus, o kareiviai jam atidavė kritusio. „Karo metu tėvokas bijojo naudoti kariškus pavalkus, kad nebūtų apkaltintas vagyste ar panašiai, todėl juos paslėpė“, – kalbėjo pašnekovas. Jis labai abejojo, ar tuos pavalkus tėvas naudojo po karo. Beje, vietoje, kurioje nukrito lėktuvas, anot J. Kazicko, jo kaimyno Zabulėno įsitikinimu, yra paskandintų ginklų.

Beje, kalbant apie ginklus J. Kazickas prisiminė iš Broniaus Balaišos girdėjęs, kad Apšlavo ežero vietoje, vadinamoje Pekla, skubiai besitraukiantys vokiečiai nuskandino daug įvairios ginkluotės.

Laumė, Sėklius ir pilis

Pietvakariniame Aknystėlio ežero krante J. Kazickas parodė statų šlaitą. Vyras pasakojo, kad senais – greičiausiai caro – laikais į šią vietą atvažiavo viena šeima maudytis. Maudynės nepraėjo be tragedijos – nuskendo maža mergaitė. Visas kaimas žinojo apie šį nelaimingą atsitikimą ir vaikams sakydavo: „Ten yra laumė. Laumė, kuri pagavo tą vaikelį ir nusitempė ežeran.“ Anot pašnekovo, mažuosius gąsdindavo, kad be suaugusiųjų į tą vietą neitų.

Netoli Laumės, kiek toliau nuo kranto, vandenyje auga nendrės. Pašnekovo teigimu, ten gylis siekia tik pusę metro. Dumblo nėra, nes dugnas – akmenuotas. Jį, mažą vaiką, vyresni nugabendavo ant šios seklumos ir jie žvejodavo. Gera vieta buvo žvejoti. Pašnekovo vaikystėje nendrės seklumoje, vadintoje Sėkliumi, neaugo. Tarp Sėkliaus ir priešingo kranto yra penkių metrų gylio vieta, kur gerai kibdavo žuvys. J. Kazickas sakė kartą norėjęs įkalti toje vietoje ilgą kuolą, tačiau nepavyko. Greičiausiai dėl akmenuoto dugno. Anot vyro, yra kalbama, kad šioje vietoje buvo pilis.

Nuo vaikystės žvejoti mėgstantis J. Kazickas nuolat velkiaudavo ežere: „Be lydžioko niekada negrįždavau.“ Pasak žvejo, užėjus sovietams nebuvo įmanoma gauti valo, todėl jį gamindavosi iš arklio uodegos ašutų. Didžiausias pašnekovo laimikis – 11-os kilogramų lydeka, pagauta prie kaimyno Baliūno kranto. Beje, J. Kazickas teigė, kad kitas kaimynas – Jonas Nemajuška – yra išmatavęs ir giliausią ežero vietą (ties Pagriaumėle). Jos gylis siekia 18 metrų.

Autoriaus nuotr.