Mineiškiemio kaime (Saldutiškio sen.) augusi uteniškė Ramutė Tutinienė nuo pat mažų dienų svajojo tapti vaikų darželio auklėtoja. Svajonei buvo lemta išsipildyti – bemaž dešimtmetį tuometės „Žiburio” pradinės mokyklos auklėtinius mokslo keliu vedusi pedagogė prieš aštuonerius metus sėkmingai įsiliejo į vaikų lopšelio-darželio „Saulutė” kolektyvą. „Paukštelių” grupę savo rankdarbiais puošianti auklėtoja turi daugybę talentų – siuva, neria, mezga, velia, karpo, riša sodus. Kūrėja į pasaulį žvelgia optimizmo kupinomis akimis ir yra įsitikinusi – jeigu nori, viskas įmanoma.
Apmegzdavo šeimą
Pirmosios R. Tutinienės kūrybiškumo sėklos pradėjo dygti dar mokykliniais metais. Moteris augo pradinių klasių mokytojos ir muzikanto šeimoje, jos močiutė buvo siuvėja. „Kai pradėjau lankyti tuometę Kirdeikių vidurinę mokyklą, atsirado noras puoštis, pasigaminti kokį aksesuarą. Prisimenu, kad pirmąją savo segę per darbų pamoką sukūriau iš medžio, – sakė pašnekovė. – Kartu su močiute siūdavau, o mezgimo pagrindų mane išmokė mama. Būdama aštuoniolikos pradėjau nerti vąšeliu. Kai auginau dukrytę, apmegzdavau visą šeimą.“
Prisijaukino vėlimą
Prieš kone 15 metų R. Tutinienė ėmėsi segių, kurios tuo metu buvo „ant bangos“, gamybos. Kūrėja savo rankų darbo aksesuarus puošdavo karoliukais, šilku, gintaru. Vėliau į madą atėjo riešinės, tačiau jų mezgimas uteniškės nesudomino – moteris nusprendė pamėginti šias nuvelti. Pašnekovė šypsodamasi prisiminė, kad pirmoji veltų riešinių pora toli gražu nebuvo ideali, tačiau laikui bėgant jos rankos įgudo. Riešinių gamybos sistemą perkandusi R. Tutinienė šiandien geba vieną porą nuvelti per dvi valandas, anksčiau jai prireikdavo keturių. „Vėlimas – sudėtingas darbas, reikalaujantis stiprių rankų“, – tikino pašnekovė, kuri yra nuvėlusi ir ne vieną porą šlepečių.
Ryškios spalvos
Mugėse savo rankdarbiais prekiaujanti uteniškė kartais sulaukia neįprastų užsakymų – kadaise prie jos prekystalio priėjusi moteris paprašė pagaminti lėlę lietuvaitę, kurią galėtų nusiųsti užsienyje gyvenančiai dukrai. Iš pradžių R. Tutinienė dvejojo, bet galiausiai sutiko šį prašymą įgyvendinti – sukūrė įspūdingo dydžio lėlę ir papuošė ją pačios siūtais tautiniais drabužiais. Kūrėja atskleidė, jog lėlė – ne vienintelis jos darbas, iškeliavęs į užsienį.
Paklausta, kokia veikla jai pati mieliausia, pašnekovė šypsodamasi tvirtino, kad labiausiai mėgsta kurti tai, kas minkšta ir šilta. „Dievinu ryškias spalvas, bet dažniausiai taikausi prie pilkos žmonių masės. Nemėgstu išsiskirti… – prisipažino menininkė. – Mano mėgstamiausia spalva – mėlyna. Ji man asocijuojasi su švara, tyrumu. Labai gerai jaučiuosi prie aprangos priderinusi kokį raudoną akcentą.“
Riša sodus
Prieš aštuonerius metus, kai atėjo dirbti į Dauniškio mikrorajone įsikūrusį vaikų lopšelį-darželį „Saulutė“, R. Tutinienės gyvenime atsirado šiaudiniai sodai. Šiandien labai populiarėjančio amato – sodų rišimo – ją išmokė tuometė ugdymo įstaigos vadovė tautodailininkė Zita Indriūnienė. „Rišti sodus direktorė mokė kelias auklėtojas, tačiau šis užsiėmimas prilipo tik man, – teigė kūrėja. – Visada žavėjausi šiaudiniais sodais, kuriuos dar būdama vaiku pirmą sykį pamačiau filme „Senovinės kupiškėnų vestuvės“, bet neįsivaizdavau, nuo ko reikia pradėti. Šiandien esu sukūrusi apie 40 skirtingų sodų. Mėgstu eksperimentuoti – noriu, kad mano darbai būtų išskirtiniai.“
Prieš kelerius metus R. Tutinienė dalyvavo „Sodo rėdoje“, kur išmoko įvairių paslapčių, sužinojo daug naujų dalykų. Moters teigimu, senovėje, gimus vaikeliui, sodas būdavo kabinamas virš jo lopšio, gyvavo tradicija vestuvių išvakarėse jauniesiems drauge užsiimti sodo rišimu.
Išgyvena atgimimą
„Utenos dienos“ kalbinta kūrėja sakė, kad norint surišti sodą svarbu būti ramiai nusiteikus, neskubėti. „Šios veiklos dažniausiai imuosi vakarais, kai būna tylu, ramu, galiu viską plačiai išsidėlioti. Nuo tada, kai įstojau į Lietuvos tautodailininkų sąjungą, kasmet savo sodus pateikiu Utenos kraštotyros muziejuje vykstančiai tradicinei rajono tautodailininkų darbų parodai, – sakė apie nuosavą kūrybinę studiją svajojanti pašnekovė. – Bene labiausiai džiaugiuosi tuo, kad vieną mano sodą panoro įsigyti Lietuvos nacionalinis muziejus. Man labai smagu savo darbus dovanoti artimiesiems, draugams.“
R. Tutinienės teigimu, šiaudinis sodas yra ilgaamžis dalykas, kurio, jei atsibosta, negalima išmesti – reikia sudeginti. Tikima, kad jis atneša namams ramybės, santarvės, sėkmės. Pasak tautodailininkės, sodų rišimo amatas šiuo metu išgyvena atgimimą. Ją maloniai nustebino prašymas surišti sodą mažo berniuko, vardu Jonas, krikštynų proga.
Pjauna šiaudus
Paklausta, iš kur gauna šiaudų, pašnekovė tikino, kad jais pasirūpina pati. Savo gimtinėje, Mineiškiemio kaime, kuriame šiandien gyvena mama ir brolis, turi nedidelį žemės plotelį. Šį mėnesį pasėjo rugių, kuriuos pati nupjaus vasaros pradžioje. „Labai svarbu, kad nesubręstų grūdas, nes tada šiaudas ima prastėti. Rugių šiaudai yra tinkamiausi sodams rišti, – teigė R. Tutinienė. – Nupjovusi šiaudus surišu juos į nedidelius kūliukus ir paskleidžiu pašiūrėje. Kai šiek tiek pradžiūsta, atsivežu į namus ir džiovinu balkone. Šiaudams išdžiūvus nutraukiu jų marškinėlius ir sukarpau į 5–7 cm ilgio šiaudelius, kurie primena skaičiavimo pagaliukus. Sodams rišti naudoju medvilninius arba lininius siūlus, sintetiniai šiam darbui netinka. Mano namuose irgi yra sodų. Ant vieno iš jų kabo penki angeliukai, kurie man suteikia ramybės.“
Vaikai – viskas
Į klausimą, ką jai reiškia darbas su vaikais, ilgus metus pedagogės duoną valganti uteniškė atsakė trumpai: „Viską.“ Pašnekovė tikino kiekvieną dieną į darbą einanti su šypsena veide, o grįžusi į namus galvojanti, ką su auklėtiniais veiks rytoj. „Paukštelių“ grupę šiuo metu lanko ketverių–penkerių metų vaikai.
„Jei nori, kad vaikai tave mylėtų ir suprastų, turi būti jiems ne auklėtoja, o draugė. Mane labiausiai džiugina tai, kad mažieji noriai, be ašarų akyse ir spyriojimųsi, eina į darželį. Aš juos kas rytą pasitinku ir mes pradedame dieną su šypsena, – sakė R. Tutinienė. – Laimei, vaikai yra sveiki, saugūs ir mes puikiai sutariame.“
Palaiko vyras
Kai kalba pasisuko apie laisvalaikio pomėgius, pašnekovė sakė mėgstanti keliauti, fotografuoti. Moteris juokėsi, kad su amžiumi pradėjo daugiau matyti – nuvykusi į gamtą pastebi kiekvieną rasos lašelį, drugelį ar paukštelį. R. Tutinienė džiaugiasi, kai jos nuotraukas pagiria kur kas daugiau patirties fotografijoje turintis žentas.
Sostinėje gyvenančią dukrą Dalią (37 m.) užauginusi tautodailininkė atskleidė, kad ji su kūryba neturi nieko bendro – dirba teisinį darbą, o laisvalaikiu mėgsta suktis virtuvėje. R. Tutinienė tikino nesulaukianti vyro priekaištų dėl to, kad daug laiko skiria kūrybai, priešingai – sutuoktinis žmoną labai palaiko ir džiaugiasi matydamas ją laimingą.