Nedidelis Pilvelių kaimas darbščių žmonių nestokoja (II)

Pusiaukelėje iš Utenos į Užpalius yra nedidelis Pilvelių kaimas (Sudeikių sen.). Aštuoniose sodybose senbuvių liko nedaug, o jų vaikai pabiro plačiai po pasaulį ir į gimtuosius namus vargu ar grįš. Tiesa, negali sakyti, kad kaimas visai miręs – jo neapleidžia seniausios sodybos šeimininkai Renė ir Stasys Kalinauskai, neseniai čia apsigyveno jauna ūkininkaujanti pora, vasarą ilsisi dar kelios šeimos, o aplinkines žemes dirba stambus ūkininkas iš Gaigalių (Užpalių sen.).

Kur pilvotas ponas žemę arė…

Pilveliuose gimusi Stanislava Birutė Družinskienė (Juškaitė) pasakojo, kad iš savo motinos Valerijos Juškienės (Malinauskaitės) yra girdėjusi, jog kadaise žemes, kuriose įsikūręs kaimas, valdė pilvotas ponas. Vėliau, kai ta žemė atiteko žmonėms, naujajam kaimui prigijo Pilvelių vardas. Pašnekovės proseneliai Karolina ir Juozapas Malinauskai atsikraustę iš Sudeikių apylinkių Pilveliuose 1862 metais pasistatė klėtį, o po šešerių metų ir namus, klojimą bei tvartą. Tiesa, pastarąjį nunešė audra, todėl teko statyti naują.
Anot devintą dešimtį įpusėjusios moters, vieninteliai kaimo gyventojai Klumbos galėjo gyventi dar „prie pono”.
Pasak S. B. Družinskienės, Pilvelių kapinėse mirusiuosius laidojo Nemuniškio, Juliškio, Luknių (Sudeikių sen.), Sirutiškio, Dumbravos (Užpalių sen.) gyventojai.
Senolė teigė, kad į gegužines pamaldas visi rinkdavosi pas Klumbas. Tarpukariu į šias pamaldas sueidavo visas kaimo jaunimas, taip pat ir ūkininkų bernai bei mergos. Jaunuoliai, anot pašnekovės, prisigalvodavo visokiausių „čiūdų”, o tai pamaldiesiems šeimininkams nelabai patikdavo.
S. B. Družinskienė atsiminė, kad jų, Juškų, žemėje buvo dvi pievos, vadinamos Lunkela ir Židinia. Aplinkiniai miškeliai irgi turėjo savo vardus: Šilaliai, Didžiamiškis, Grybinė (grybinga vietovė), Beržinė (lapuočių miškas).
„Mano mama labai mėgdavo dainuoti, dalyvaudavo pavasarininkų sueigose, – sakė moteris. – Ji turėjo gerą soprano balsą. Net Kipras Petrauskas mamą kvietėsi pas save, bet jos tėvas buvo miręs, todėl reikėjo likti padėti motinai ūkyje.”
Senolė sakė lankiusi pradinę mokyklą Nolėnuose (Sudeikių sen.). Vėliau ugdymo įstaiga buvo perkelta į Kušnieriūnus (Užpalių sen.), paskui – Sirutėnus (Sudeikių sen.).

Kerštinga giminaičio ranka

Anot S. B. Družinskienės, tris jos senelio vaikus iš pirmosios santuokos ištiko tragiškas likimas – visi jie mirė ne sava mirtimi. Stasys žuvo Pirmajame pasauliniame kare, Marytės gyvenimo siūlas nutrūko per Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) blokadą Antrojo pasaulinio karo metu, o Jonas mirė nuo kerštingos giminaičio rankos. 1892 metais gimęs Jonas Malinauskas buvo išsilavinęs žmogus, vaistininkas. Pasak pašnekovės, 1945 metais daug jaunų Nolėnų vyrų pasitraukė į mišką. Per Sekmines vienas jų, J. Malinausko pažįstamas Kutka, įspėjo šį nenakvoti namie. Jis užėjo pas savo draugą mokytoją, gyvenusį Dumbravos kaime, pasiguodė jam dėl perspėjimo. Buvo neramūs laikai, tad mokytojas pasiūlė bičiuliui likti pas jį nakvynės. Vis dėlto J. Malinauskas nesijautė padaręs kažką blogo, todėl grįžo namo į Pilvelius. Laukė, kol jam Utenoje bus padarytas naujas pasas – būtų vykęs dirbti į Vilnių. Tai, kad vaistininkas nepaklausė įspėjimo, jam brangiai kainavo – vidurnaktį atėję J. Malinausko giminaičio siųsti vyrai išsivedė jį į mišką. Jis buvo kaltinamas tapęs komunistu, tarnavimu rusų valdžiai, bedievyste. Vaistininkas buvo kankinamas ir nužudytas, jo kūnas užkastas žvyrduobėje. Pašnekovės teigimu, kaltinimai buvo visiškai nepagrįsti, jais tebuvo pridengtas kerštas ar asmeninis pavydas. S. B. Družinskienė teigė, kad tik prieš penkerius metus dumbraviškės minėto mokytojo dukros jai pasakė, kad vienintelis nežinomas kapas Pilvelių kapinėse yra būtent jos dėdės. Pašnekovė mano, kad žudikai slapčia patys galėjo perlaidoti kūną.

Kaimas, pilnas vaikų

Savo pavardės nenorėjusi viešinti iš Pilvelių kilusi moteris pasakojo, kad kaimas buvo linksmas, pilnas darbščių žmonių, su labai daug vaikų: „Kai eidavome į Užpalių vidurinę mokyklą, traukdavome per Kušnieriūnus, Gaigalius. Prisijungdavo ir tų kaimų vaikai, taip pat gaižiūniškiai. Susidarydavo 20–30 vaikų būrys.” Pasak pašnekovės, žiemą kartais kažkas pavėžėdavo – vaikų būdavo tiek, kad į roges nesutilpdavo.
Po vidurinės mokyklos pašnekovė baigė tuometę Utenos medicinos mokyklą ir daugiau nei 40 metų dirbo felčere.
Anot moters, ji ir kiti kaimo vaikai būdavo užimti: grįžę iš mokyklos, eidavo padėti tėvams fermose, jei užtekdavo laiko, kulniuodavo sportuoti.
Pašnekovė sakė, kad jos tėvas buvo darbštus žmogus ir sugebėjo išmaitinti gausią šeimą. Tėvas pasakojo, jog tarpukariu tarnavo šveicoriumi (laukujų durų sargas, durininkas) Kaune, Prezidentūroje.
Anot karo metais gimusios moters, gimtojoje sodyboje stovėjo labai didelis klojimas, kuris vokiečių būdavo naudojamas kaip kino salė. Nors pašnekovė tuo metu buvo visai mažutė, atsiminė, kad ją ant kelių laikė vokiečių kareivis ir rodė savo ginklo draugams. Moteris sakė pamenanti ir daug lėktuvų, praskridusių pro Pilvelius. Jie, pasak pašnekovės, skrido Užpalių pusėn, greičiausiai norėdami subombarduoti miestelio bažnyčią ir išvaryti vokiečius.
Moteris iš savo močiutės yra girdėjusi, kad per Pilvelius į Uteną varydavo žydus sušaudyti. Kaimo moterys verkdavo.
Anot pašnekovės, Klumbų namuose vykdavo gegužinės pamaldos. Po darbo kaimo žmonės giedodavo, skaitydavo litanijas, liepdavo kai ką ir vaikams religine tematika paskaityti. Į pamaldas pilveliškiai vienu metu rinkdavosi ir pas Drazdauskus iš Nemuniškio.

Iš grūdo užaugintas sodas

Pilveliškis Valdas Braciška, gyvenantis tėvų statytame name, sakė, kad pastatui statyti buvo panaudota iš Minčios miško (Tauragnų sen.) atvežta mediena (apie 1963 metus). Tėvas buvo kilęs iš Dusetų (Zarasų r.), motina – Sudeikių apylinkių. Anot vyro, tėvai turėjo galimybę statytis namus ir prie Alaušo ežero, Bikuškyje (Sudeikių sen.), tačiau pasirinko Pilvelius. Gal todėl, kad iš čia buvo patogiau pasiekti Uteną, vaikai patogiau nukakdavo į mokyklą. V. Braciška sakė tik pirmą klasę baigęs Gaižiūnuose (Užpalių sen.), o kai šio kaimo pradinę mokyklą uždarė, ėjo į Užpalius. Pėsčiomis į mokyklą, anot pašnekovo, jo kartai jau nebereikėjo kulniuoti: kursavo autobusai, vasarą vaikai ugdymo įstaigą pasiekdavo ir dviračiais ar mopedais.
V. Braciška iš vaikystės atsiminė, kad ne tik Pilveliuose, bet ir Kušnieriūnuose, Gaižiūnuose, Gaigaliuose ir kituose kaimuose berželiais apkaišytuose gyventojų kiemuose vykdavo gegužinės. Grodavo samdytas muzikantas. Jis pats jau nebesuspėjo patrypti tokiuose šokiuose – eidavo į kultūros namus Užpaliuose, Sirutėnuose, Sudeikiuose.
Beje, pasak V. Braciškos, jo tėvas užveisė sodą. „Dabar nuvažiavai į turgų ir nusipirkai dvejų–trejų metų sodinukų, o mano tėvas keletą metų vargo, kol iš grūdo išaugino medelius, kuriuos vėliau skiepijo”, – porino apie pusšimčio metų senumo sodą pašnekovas.

Autoriaus nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas