Petras Šeržintas šiuo metu gyvena Kupriuose, tik už devynių kilometrų nuo savo tėviškės, Vygėlių. Gimtieji namai sudegė 2013 metais dėl neatsargaus brolio Jono elgesio su ugnimi – gaisre žuvo ir jis pats. Ulyčioje liko senas kryžius ir klėtis. Dabar ne tik ulyčioje, bet ir visame kaime – tik vienas gyventojas ir penkios sėdybos, kurių, kiek atsimena vyras, būta aštuoniolika.
Vokiška lenta ant lietuviškos trobos
Pasak P. Šeržinto, gyvenamasis namas buvo ilgas, 20 metrų. Senelė pasakojo, kad medį seklyčiai vežė jos būsimasis vyras Dominykas Šeržintas, kuriam tebuvo septyniolika. Beje, jis anksti mirė.
Elektrą įvedė tik 1963 metų rudenį. Iki tol žmonės švietėsi panoriais. Nešini šia žibaline lempa su stiklu eidavo liuobtis į tvartą, karvių melžti, o šieno balaninėmis prisinešdavo iš vakaro.
Kalbėdamas apie savo protėvius, vyras užsiminė, kad 64-erių Justinas Šeržintas mirė 1907 metais, palaidotas Duokiškio bažnyčios šventoriuje, yra ir paminklas.
Senelė P. Šeržintui pasakojo, kad „pre vokečiais“ buvo tokia tvarka – ant kiekvieno namo turėjo kaboti medinė lentelė su vokiškai užrašytu šeimininko vardu. Tuo metu Šeržintų sodyboje gaspadoriavo Peliksas Šeržintas.
Vargšas buožė ir Sibiro piemuo
P. Šeržintas sakė, kad jo šeimą ištrėmė 1951 metų spalio 2 d. „Aš buvau šešių metų. Buvo tvartai dideli, gal 33 hektarai žemės. Paskaitė – buožės. Išvežė, ir viskas. Visus: penki vaikai buvom ir du tėvai – septyniuos. Senela verpė par kaimynus. Ir nerada. Paskui, sakė, ieškoja. Bet paskavoja, ir neberada – būtų atvežį. Buvo namų viršininkas“, – ne be jaudulio pasakojo vyras. Jis pamena, kad Tursos Antanas nusiavė ir atidavė savo siūtus skūrinius batus Šeržintų šeimos galvai.
Anot P. Šeržinto, tėvas ginklo neturėjo, buvo namie. Likus kelioms dienoms iki tremties ėmė „tvertis kolchozai“, tėvas jau arklį buvo nuvedęs. „Buožė“ teturėjo karvę, telioką ir dvi kiaules.
Šeržintai buvo viena iš šešiolikos šeimų, nuvežtų į tris Krasnojarsko srities kaimus. Kolūkio pirmininkas duodavo mašiną nuvažiuoti į už 20 kilometrų esantį Krasnojarską. Rusai į turgų važiuodavo, o tremtiniai lietuviai neturėjo iš ko pirkti.
„Tėvas dirbo kolūky prie fermos. Vandenį vežė žiemų. Viedru pramuša skylį, medinį kartelį – ir semia iš šulinia. Negilus, kaip ir paversmis. Bačkon, iš bačkos girdo viedrais. Melžėjos, gal jis ir pats sumstydavo. A apšąla rogės, apspilsta, mylėk Dieve, tai nudauža nudauža kirviu – krūvas ladų! Šalčiai dideli. Nebuva nei vandentiekia, nei nieka“, – pasakojo vyras, atsiminęs, kad iš pradžių ir fermų nebuvo.
Paskutiniais tremties metais Šeržintams davė veršingą telyčią – taip įsitaisė karvę. Ją laikė žeminėje, kad nesušaltų, nors, pastebėjo P. Šeržintas, gyvuliai, ten atsparūs – žiemą vaikšto lauke. Teko pašnekovui keletą vasarų ganyti žmonių karves, užmokesčio per mėnesį gaudavo litrą pieno, penkis rublius, rudenį dar ir pūdą miltų. Ganė ir kolūkio teliokus bei avinus. Su pastaraisiais juokai buvo menki, reikėdavo saugotis, kad kelerių metų stipruoliai ragais nepartrenktų ant žemės, kaip vieną kartą nutiko pašnekovo tėvui. Ganė P. Šeržintas ir raitom. Pasodino vaiką ant didelio širmio ir paliko, o šiam baisu nuo gyvulio nulipti, labai aukštai, gali nebeužlipti – taip ir praganė visą dieną balne. Kitą kartą mažasis piemuo iš nežinojimo sušėrė kitam arkliui ne per tą šoną ir išskrido iš balno. Koja liko balnakilpėje – laimei, gyvulys nebėgo.
Negavęs mokslo
Iš Sibiro Šeržintai grįžo 1956 metų birželį. Netekčių išvengti nepavyko – paskutiniais tremties metais mirė brolis Juozas, tačiau gimė Kazys (1953 m.) (Lietuvoje dar gimė Jonas (1956 m.), Antanas (1957 m.) ir Egidija (1965 m.). Kai ištrėmė Šeržintus, jų žemę ir ūkinius pastatus pasiėmė kolchozas. Grįžę tremtiniai neberado nei molinio tvarto (kuriam molį iš savo žemės kažkada suvežė dvieigiu arkliuku), šiaudais dengto, nei senybinio klojimo, kurį turbūt malkom išsivežė. Būta net trijų klėčių, iš kurių liko tik viena.
Grįžę iš Sibiro, rado senelę (ji mirė 1972 m.), jai padėjo laikinai atsikraustę Čekai (senelės dukros šeima). Senelė, Izabelė Šeržintienė (Sirvydytė), kilimo iš Kišūnų, anot anūko, buvo nemokyta, bet protinga „pati iš savi“, parašydavo laiškus į Sibirą, maldaknygę paskaitydavo, tačiau kažkodėl turėjo nusistatymą mergiočių į mokyklą neleisti. Pašnekovą tėvai irgi spyrė prie darbo, kažkodėl nebuvo suinteresuoti, kad sūnus daugiau mokslo paragautų. Neleido jo mokytis Sibire, o Lietuvoje ne pagal metus berniukas baigė tik dvi klases. Jis dirbo dirbo ir dirbo, sakė, 45 metų stažą turėtų, jei visus išvargtus metus kas suskaičiuotų.
Ne puikus kunigas
Šeržintų sodyboje ant aukšto akmeninio postamento stovi geležinis kryžius. Kažkas ant akmens užrašyta, tačiau įskaitoma tik viena data – 1893. P. Šeržintas nežino, kas, kada ir kodėl jį statė. Senelė sakydavo, kad kurį laiką pavasariais, išėjus pašalui, jis išvirsdavo, matyt, pagrindas buvo negiliai pakastas. Senelė prieš šventes (šv. Oną, Jonines) kryžių apsodindavo gėlėmis, nupindavo vainiką.
Nors kryžių ir kapinių Vygėliuose būta, Kryžiaus dienų pašnekovas neatsimena. Bet eidavo į gegužines pamaldas pas Gaigalą. Vaikai poterius jau neblogai mokėjo, o katekizmą išmoko pas gerąjį Duokiškio kleboną Lionginą Nėniškį. Pas jį daug kas ar vinčiavotis, ar vaikų krikštyti važiuodavo. Ne paslaptis, kad tarp interesantų būdavo ir partinių veikėjų. „Dievas atsirinks“, – nesureikšmindavo ganytojas. Anot P. Šeržinto, dvasininkas ir jo sesers vestuvėse dalyvavo. Mokėjo linksmai žmonėse apsieiti: ir išgerdavo, ir akordeonu pagrodavo. „Ne puikus, paprastas kunigas“, – teigė vyras.
Mirtini kiaušiniai
Pasak P. Šeržinto, aukštas medinis kryžius stovėjo prie Jono Vygėlio sodybos, jį prižiūrėjo netikra šeimininko sesuo Uršulė Vygėlytė (1908–1978, palaidota Duokiškyje). Kryžius, greičiausiai ąžuolinis, buvo stipriai pasviręs. Ir nors apkrautas akmenimis, kad „neišlaktų“, moteris vis tiek įspėdavo kaimynų vaikus nesiartinti prie pavojingo pavirtėlio. Juozas Janulionis minėjo, kad jis iš kažkur atvežtas.
Turėjo J. Vygėlis tarną, Makšimu jį šaukdavo. Nebuvo jis toks, kaip visi, tai neretai kaimiečiai jam nelabai gražius pokštus krėsdavo.
Saladžius, gimęs 1908 metais, buvo „biškį interesnas, nedurnas“ žmogus. Kai linus braukdavo, sakydavo: „Širdžiai karšta, neramu neramu, uzbonų vandenia užsipilu, dabar ramu ramu širdžiai visa“, o kai griaustinis griausdavo: „Alijošius draska čyščių, iš pa ratų ugnis pilias“.
Pasakojo, kad Juozas Baltakys, gimęs 1943 metais, mirė pas Rasakevičių „prie arielkos“ išgėręs dvidešimt žalių kiaušinių. „Uždusa žmogus. Kad būtų išvėmįs. Arba negulįs“, – svarstė pašnekovas. Bronius Sirvydis atėjo pas J. Baltakį – buvo susitarę eiti kasti duobės Duokiškio kapinėse mirusiam Kišūnų Miškiniui. Kelia padėjėją – negyvas! Šį pasakojimą P. Šeržintas girdėjo iš svoto Gaučio.
Dvylika kiaušinių Ūmėdžių raiste
P. Šeržintas pasakojo, kad gimtųjų namų kiemas buvo išgrįstas akmenimis. Paskui, laikui bėgant, jie pasislėpė po žvyru.
Netoli namų augo didžiuliai, dviejų žmonių vos apkabinami, lygiais kamienais žilvičiai, kuriuos, bijodami, kad nenuvirstų ant pastatų, nupjovė. Aštuntajame dešimtmetyje nupjovė paskutinį. Iš išpuvusio kamieno padarė lovį mėsai sūdyti.
Šeržintų žemėje auga toks miškelis, vadinamas Šeržinto Aukštuola, ten nuo senų laikų riogso priverstų didelių akmenų. Jo papėdėje už klanies niūksojo Ūmėdžių raistas. „Raistas šitas prieš melioracijų par vasarų būdava apsimtas, viksvas, kelmai, antys deda… Tai inbrendam pacanai atsiraitį kelnes. Untys kva kva kva – išskrida. Dešimt kiaušinių – da neimsma. Dvylika kai sudeda, tadu jau peri. Tai sudėja dvyliktų – mes nama, išverdam“, – apie vaikystės kiaušinienę iš pelkės pasakojo P. Šeržintas.
Apie Pročkių ežerėlį, anot pašnekovo, būdavo kalbama, kad jis bedugnis. Tačiau Juozas Janulionis kai nerdavo, tai iš dugno iškeldavo žemių. Uršulė Vygėlytė ten rišdavo karvę, šienaudavo žolę. Šeržintiokai padėdavo moterytei susivežti šieną, ne kartą arklys yra įsmukęs iki papilvės, viršuj – velėna, apačioj – vanduo.
Karo sprogmenys ir vaikams, ir žuvims…
Pasak P. Šeržinto, jo tėvokas bijojo ginklų, tačiau Janulionio Kasčius buvo drąsesnis – prisirinkęs rusų kareivių primėtytų granatų, svaidydavo jas į Pročkių ežerėlį. Kartą pašnekovo tėvas įmetė į laužą šovinių – išgirdęs šaudant J. Vygėlis metė pjovęs šieną ir kaip movė namo! Manė, kad gal skrebai ar kareiviai. Rasdavo šovinių ir vaikai. Vyresnieji davė mažesniesiems kelis šovinius raudonom viršūnėm, tie, eidami iš Duokiškio mokyklos, paežerėj dėjo kulką ant akmens, kitą metė ant viršaus. Neiššovė, tik šnypštė – padegamosios buvo.
Apie karą mama pasakojo tik tiek, kad pusę dienos per ulyčią tankai riaumojo. Stebėjosi, iš kur jų tiek daug.
P. Šeržintas, gimęs 1945 metais, pokario nebeatsimena. Tik pasakojimų yra girdėjęs. Kartą tėvokui basam žiemą teko nuo miškinių sprukti pro langą. Bėgo kilometrą pas A. Tursą, o iš ten – pas pusbrolį Sirvydį į Kišūnus. Visgi vijikai atsivijo, gonko langą išdaužė, bet, laimei, į vidų nebesibrovė.
Kitą kartą vienas piktavalis su ginklu laukė tėvo netoli jo namų, bet senelė suspėjo nueiti ir įspėti, kad tą naktį namo negrįžtų – pernakvojo pas tolimesnį kaimyną.
