Leliūnuose gyvenančią kūrėją užbūrė Lietuvos bažnyčių grožis

Grafika (gr. grapho – rašau, piešiu) – vaizduojamosios dailės šaka, kurios meninio vaizdo pagrindą sudaro piešinys. Leliūnuose gyvenanti tautodailininkė Žydronė Mameniškienė „Utenos dienai“ sakė, kad būdama mokine net nemokėjo rankoje laikyti plunksnakočio, o šiandien šis – pagrindinis jos kūrybos įrankis. Dažniausiai vakare, kai dukros jau būna sugulusios, piešianti jauna moteris šypsodamasi atskleidė, kad paskutiniu metu ją ypač žavi galimybė įamžinti gražiausias mūsų krašto bažnyčias.

Mama – puiki mezgėja

2015 metais prie Utenos tautodailininkų klubo „Svirnas“ prisijungusios Ž. Mameniškienės gimtinė – keliais kilometrais nuo Leliūnų nutolęs Labeikių kaimas. Į minėtame miestelyje esančius namus, kuriuose šiandien gyvena drauge su mama, vyru bei dviem dukromis, jautrios ir meniškos sielos pašnekovė atsikraustė būdama dvylikos. Penkis brolius ir dvi seseris turinti Ž. Mameniškienė – aštuntas Švilpų šeimos vaikas. Paklausta, ar jos artimieji turi šį tą bendro su kūryba, moteris negailėjo gražių žodžių virbalus prisijaukinusiai savo mamai, kuriai bene labiausiai patinka megzti tautiniais raštais margintas pirštines.

Dirbo Vytauto Valiušio įmonėje

Kalbinta tautodailininkė ir karoliukus vėrė, ir vilną vėlė, ir margučius skutinėjo, tačiau, kaip pati sakė, piešimas nuo pat mažų dienų jai buvo mieliausia veikla. „Vaikystėje piešdavau pieštukais, flomasteriais. Pirmųjų savo darbų neišsaugojau, jie tikriausiai pasimetė, kai kraustėmės iš vienų namų į kitus“, – sakė pašnekovė.
41-erių Ž. Mameniškienė baigė anuometę Leliūnų vidurinę mokyklą, nusprendusi savo ateitį sieti su menu, dvejus metus Kauno taikomosios dailės mokykloje mokėsi apipavidalintojos-dekoruotojos amato. „Grįžusi į Leliūnus įsidarbinau tuo metu gyvavusioje puodžiaus Vytauto Valiušio įmonėje. Dekoruodavau vazonus, ąsočius. Darbas, kurį dirbau beveik 10 metų, man tikrai patiko“, – teigė leliūniškė, kuriai gyvenime teko išmėginti ir puodų žiedimą.

Žavisi medinėmis bažnyčiomis

Grafika Ž. Mameniškienės širdį pavergė dar tada, kai ji mokėsi laikinojoje sostinėje. Gilintis į šią vaizduojamosios dailės šaką kalbinta pašnekovė pradėjo piešdama portretus, kuriuos plunksna, pamirkyta į juodos spalvos tušą, ant balto popieriaus perkeldavo žvelgdama į nuotraukas. Tokiu būdu menininkė tikino įamžinusi ne vieną savo draugę.
Jau kelerius metus Ž. Mameniškienė piešia, jos akimis, gražiausias Lietuvos bažnyčias. Kad vaizdas būtų kuo natūralesnis ir šiltesnis, menininkė naudoja ne juodos, o rudos spalvos tušą. Po kelias valandas per dieną piešiančios pašnekovės teigimu, vienam darbui užbaigti jai reikia 16–20 valandų. „Ilgiau piešiant pavargsta rankos, akys. Vaizduoju ne tik Utenos, bet ir tolimesnių rajonų bažnyčias. Labiausiai žaviuosi medinėmis“, – tikino Leliūnuose gyvenanti kūrėja ir pridūrė, jog neseniai susidomėjo vieno bokšto bažnyčių piešimu.

Užstrigo antroje vietoje

2012 metais Ž. Mameniškienė pradėjo dalyvauti kasmetinėse Utenos rajono tautodailininkų parodose. Kūrėjos grafikos darbai buvo eksponuojami Raseiniuose, Kupiškyje. Menininkės paveikslą, kuriame vaizduojama Leliūnų Šv. Juozapo bažnyčia, šiuo metu galima išvysti Vilniuje esančiame Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, kur vyksta paroda, skirta Lietuvos tautodailininkų sąjungos 50-mečiui. Praėjusių metų gruodžio mėnesio pradžioje Leliūnų seniūnijos salėje buvo pristatyta pirmoji personalinė kraštietės Ž. Mameniškienės grafikos darbų paroda. „Džiugu, kad pasižiūrėti į mano piešinius susirinko nemažai žmonių. Daugelis leliūniškių tik dabar sužinojo, kad piešiu“, – sakė kuklumu spinduliuojanti pašnekovė.
Paklausta, koks yra didžiausias jos kūrybos įvertinimas, Ž. Mameniškienė prakalbo apie tradicinio konkurso „Aukso vainikas“ regioniniame ture, kuriame dalyvauja jau kelerius metus, pelnomas prizines vietas. „Aš, kaip ir dainininkė Aistė Pilvelytė, užstrigau antroje vietoje“, – į klausimą, kodėl nepavyksta tapti nugalėtoja, šmaikščiai atsakė kūrėja.

Iš paveikslų žvelgia angelai

Kambario, kuriame Ž. Mameniškienė priėmė „Utenos dienos“ žurnalistes, sieną puošia trys dideli paveikslai. Juose vaizduojami Lietuvą, augalus bei gyvūnus globojantys angelai. „Buvau pradėjusi kolekcionuoti angelus. Man jie labai patinka. Gaila, kad neberandu išskirtinių“, – kalbėjo grafikė, atskleidusi, kad piešimas šiuo metu – vienintelė jos veikla, kuri prilygsta meditacijai. Kūrėja dažniausiai plunksnakotį į rankas paima vakare, kai dukros jau būna sugulusios. Menininkė prisipažino, kad gimus vaikams kūrybą buvo apleidusi.
Nemažai tautodailininkės darbų rado vietą jos artimųjų, draugų namuose. Viena Ž. Mameniškienės draugė jos dovanotą paveikslą išsivežė į Ameriką, krikšto mama – į Estiją.

Keliauja po Lietuvą

Ž. Mameniškienė drauge su vyru, kuris, jos teigimu, yra visai iš kitos operos (dirba vairuotoju), augina dvi dukras – Liepą (12 m.) ir Mėtą (8 m.). Mažoji lanko mokykloje veikiantį dailės būrelį, o vyresnėlė Utenos muzikos mokykloje mokosi groti pianinu, sportuoja, lanko žurnalistikos būrelį. „Labai džiaugiuosi, kad dukra viskuo domisi. Kai pati lankiau mokyklą, sėdėdavau tyliai, ramiai, kad tik niekas manęs neliestų“, – šypsojosi pašnekovė.
Retai namuose būnantis sutuoktinis, ko gero, yra didžiausias Ž. Mameniškienės kūrybos gerbėjas, kuris, moters teigimu, ją labai palaiko ir skatina nesustoti. Kai kalba pasisuko apie laisvalaikio pomėgius, kalbinta tautodailininkė tikino labiausiai mėgstanti su šeima keliauti po Lietuvą.

Autorės nuotr.

 

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas