Tęsiame Genovaitės Žilinskienės pasakojimą apie gimtuosius Vygėlius: čia ir nagingas tėvas siuva batus, ant Kūčių stalo garuoja avižiniai šustiniai, ir vaikai iš bažnyčios neša naują ugnį, bendruomenė visada žino bei laidoja, kas tarp jų numirė, ir mokslo troškęs brolis, iš kurio puoselėtos sodybos teliko beržynėlis su cementiniu volu…

Lašiniai be skūros

Anot G. Žilinskienės, jų sodybos „margoje žemėje“ buvo visko: ir smėlio, ir žvyro, ir molio, ir juodžemio, ir durpės. Tėvas gamindavo plytas. Priveždavo aikštelę molio, smėlio, o masę minkydavo arkliai. Kad šie klampynėj nepaliktų pasagų, jas laikinai nuimdavo. Plytas parduodavo nedegtas – nuo kaitros jos kuo puikiausiai išdegdavo naujai išmūrytuose pečiuose.

Tėvas išdirbdavo ir odas. Jaučių, karvių ir net arklių. Pastarųjų niekas anksčiau nesupirkdavo, tad laikydavo tol, kol nudvėsdavo. Vokiečių okupacijos metais kiekvienas kiemas privalėjo pristatyti ir pusę kiaulės odos. Turėjo vykdyti ir kitas prievoles (ne tik maisto produktais). Gaudavo tokią kortelę, kurioje buvo sužymėti taškai. Pagal tuos taškus, greičiausiai atsižvelgiant, kiek gėrybių pristatei, galėjai pirkti (bet ne didesnį kiekį, nei nustatyta) adatų, medžiagos, muilo, prieskonių ir kt.

Kad kojos arklio galvomis netaptų…

Iš veršiukų odos tėvas namiškiams siūdavo batus, padus gamindavo iš storos jaučio sprando odos. „Mediniais viniukais padus prisikaldava. Mediniais viniukais. Teka dirbt. Būdava, atpjauna beržinį kaladytį takių, sudžiovina, tadu aštriu peiliu suskalda plonai. Tadu vienų kraštų nudrožia. Tai, būdava, tėvelis jau ylų inkiša padan – aš tų viniukų instatau. Tadu kūjeliu taukšt – ir yra! Aš tai da iš karta neinkalu, a tėvelis kaukšt – ir inkala. Du kartu kalsi – viniukas gali sutrupėt. Raikia iškart. A užulabes kaip darydava, kad tvirtas būtų! Klijų tai nebuva jakių, tai bulvį virtų ant lentutės tiek kali kali – gaunas klijai. Šitais bulvės klijais ištepa – suklijuoja. Kaip akmuo kietas! Ir puspadį priklijuodava, vidpadį…“ – pasakojo moteris. Siūti naudotą labai ploną lininį siūlą, drata vadinamą, išvaškuodavo arba išsmaluodavo. Plonai išpešiotą dratą įsuka į kiaulės šerį. Šį naudoja kaip adatą, veria pro yla pradurtą skylę ir siūlu siuva aulus, paredkus. Anot pašnekovės, toks susiuvimas labai stipriai laikydavo. Ji nežino, ar tėvas batus siūdavo kitiems, tačiau namiškiai tikrai basi nevaikščiojo. Sakydavo: „Nebūkit basi, bo užaugs kojas kaip arklia galvas.“ Buvo laikoma, kad pėda turi būti iš šonų kiek paspausta, kad neaugtų didelė.

Sausblyniai špižinėje keptuvėje

Pasak G. Žilinskienės, ryte dažniausiai valgydavo blynus. Ir ne tik bulvinius, miltinius, bet ir grikinius. Prievelių ūkyje būta smėlingos žemės, kur niekas, išskyrus grikius, neaugdavo. Iš grikių kepdavo ir pyragą. „Grikių blynus kepdava pečiuj. Duonkepy. Pečių kūrena. Du špižiai bulvių verda kiaulam. Tarp tų dvejų špižių – keptuvė didela. Špižinė. Su šakelam inkiša, ant tų špižių pakraščių uždeda ir kepa. Neraikia nei taukų, nei nieka, tik lašiniais patrina – ir sausi blynai takie gaunas. Sausblyniai“, – pasakojo G. Žilinskienė apie grikinius blynus, kuriems padažą dažniausiai darydavo iš paspirgintų lašinių, grietinės, taip pat varškės.

Vakare virdavo zacirką. Į miltus po truputį pila vandens ir šaukštu maišo, išeina tokie gumuliukai. Jie sumetami į verdantį puodą, pasūdoma. Kai išverda, užbalinama pienu, pamaišoma, kad neprisviltų. Jei vėl užvirs, kvepės pienu. Dažnas vakaro valgis buvo ir virtos bulvės, kurias valgydavo su rūgštum pienu, pasukom, sviestu, labai retai – su silke.

Duoną kepdavo mama (taip pat ir sesuo Valė). Tris paras paplakdama tešlą raugindavo. Duona išeidavo minkšta, išsikėlusi, saldžiarūgščio skonio. Šeši didžiuliai duonos kepalai tilpdavo pečiuje. Ir pagrandukas pačiai mažiausiajai. Pirmame kepale įspausdavo kryžių.

Kūčiojimas su kotletais ant degtinės stalo

Per Kūčias vienas iš patiekalų ant Prievelių stalo buvo avižiniai šustiniai. Juos gamindavo taip: avižas išsijodavo, išplaudavo ir išvirdavo. Pečiuje blėkõs išdžiovindavo, medinėje piestoje nugrūsdavo – grūdai likdavo be luobelės. Girnomis grūdus sumaldavo, miltus nusijodavo. Į juos pildavo karštą pieną ir iš tirštos tešlos suformuodavo kiaušinio formos kukulius. Dėl salstelėjimo galima įdėti medaus šaukštą.

G. Žilinskienė sakė ir dabar dar kartais išsiverdanti anksčiau būtino Kūčių patiekalo – avižinio kisieliaus. Jį gamindavo iš avižinių sijotų miltų. Juos užpildavo šiltu vandeniu ir raugindavo bent tris paras. Dėl geresnio rūgimo dar ir duonos plutos įdėdavo. Po trijų parų visą rauginį nukošia – iš miltų išsiskyrusį avižinį krakmolą su vandeniu užkaičia ant ugnies. Norint skystesnio kisieliaus, reikia įpilti vandens, o tirštesnis pareikalaus daugiau krakmolo (kisielius gali išeiti ir labai tirštas, peiliu pjaunamas). Nuolat maišant virti, kol užvirs. Kisielių galima pagardinti spirgučiais (arba sviestu) su svogūnu. Gamindavo ir spanguolinį kisielių, kurio gamyba buvo gerokai paprastesnė: sutrintas spanguoles vandenyje virdavo su krakmolu ir cukrumi.

Kadangi per Kūčias griežtai buvo uždrausta naudoti pieną, tai ir parpelių (parpeliukų) nebuvo galima maišyti piene. Žuvį, silkę buvo galima valgyti, bet mėsos – griežtai ne, tačiau pašnekovė atsiminė, kad Suvalkijoje ji gavo labai nustebti: „Kai nuvažiavau dirbt Suvalkijon, vyras buva armijoj, aš tenai dirbau ir kūčiavojau pas uošvius. Žiūriu, mama katlietų prikepė, tėvas bonkį pastatė ant stala – Kūčios! Stebuklai! Geria degtinį, katlietus valga – kūčioja!“

Namo parnešta nauja ugnis

G. Žilinskienė pasakojo, kad šeštadienį prieš Velykas iš Duokiškio bažnyčios parsinešdavo šventintos ugnies. Šventoriuje būdavo sukurtas lauželis, į kurį vaikai kišdavo viela apsuktą medžio kempinę. Įdegintą kempinę nešdami namo sukdavo, kad vėjas pūstų, ir ji neužgestų. Tris kilometrus nešta nauja ugnimi įkurdavo pečių.

Prieš Velykas visada pjaudavo kiaulę. Virdavo kažką dažniausiai iš kumpio, pavyzdžiui, karką. Kad atsigavėtų, nes septynias savaites mėsos neduodavo ir pieną drausdavo penktadieniais. Valgydavo bulves su grūstomis kanapėmis, iš kurių išsiskirdavo ir aliejus. Šiaip aliejus buvo retas svečias ant stalo. Kartais jo atveždavo žydai. „Užtat laukdavam Velykų kaip kažin ką!“ – šypsojosi moteris.

Per gavėnią jaunimas šeštadieniais arba sekmadieniais rinkdavosi tai viename, tai kitame kieme. Moterys atsinešdavo kažką megzti, dainuodavo, prisigalvodavo visokių žaidimų.

Kaimas kaip viena šeima

Anot G. Žilinskienės, žmonės anksčiau buvo draugiški, susigyvenę: „Kaimynai, jei bėda, mirė žmogus, visi ką turi neša: tas miltų, tas piena, tas kiaušinių… Visi puola padėt. A dabar kaimynas numiršta – nežinai. Randi kauburėlį ant kapų nuvėjįs – užrašas. Ir nežinai, kad numirė. Niekas nebepraneša. Kolūky kai buvam, pasakė, tuoj pirmininkas: tu važiuok kiaulio, žiūrėk, kad būtų papjautas, išdarinėtas, tu – veršio, tu – duobi (duobkasiais) pasrūpink, tu – karstų važiuok nupirk. Man raikėdava važiuot girininkijon vainikų. Aš užrašydavau ir juostas. A vakari visa kantora ir artimieji važiuoja. Vežam vainikus, užuojautų siunčia, a pirmininkas pats pirmas atbėga: „Gal ką raikia padėt?“ Buvom kaip viena šeima.“

Dabar, pasak moters, viskas visai kitaip. Niekada nežinai, kas mirė. Važiuodama pro laidojimo namus, jei mato, kad stovi mašinos, žino – kažkas pašarvotas. Jei kieme sutinka ką nors, paklausia, kas numirė. Arba užeina vidun. Tačiau į salę be nieko užeiti nepatogu (gal nepažįstamas), todėl koridoriuje pasižiūri į užrašą. Jei pažįstamas, tai nuperka gėlių ir ateina atsisveikinti.

Kiemas žmonėms pasiganyti

Kai G. Žilinskienė dirbo laidojimo biure, iš Vencavų (Zarasų r.) vienas žmogus atvežė medinį kryžių. Sako: „Gal raikia kam – parduok!“ Ilgai kryžius stovėjo, bet niekas nesusidomėjo. Tada pati G. Žilinskienė nusprendė jį nupirkti ir pastatyti savo tėviškėje. Sukvietė Vygėlių kaimo žmones į pašventinimą, Kamajų klebonas laikė mišias už Prievelius ir visą kaimą. Paskui vygėliškiai baliavojo pas Umarus (pašnekovės seserį) Vilučiuose. Dabar to kryžiaus nebėra – nupuvo. Moters vaikai galvoja gal vėl medinį (ąžuolinį) kryžių atstatyti, o gal dirbinti iš metalo.

G. Žilinskienė atsiminė mojavas buvus pas Vladą Tursą, Sakalauskus, tačiau dažniausiai gegužinių pamaldų kaimo žmonės rinkdavosi į erdvią Prievelių seklyčią. Darydavo altorių, berželius merkdavo į kibirus, kad per mėnesį nenudžiūtų. Sodyboje buvo du kiemai: į vieną, aptvertą, galėjai patekti iš virtuvės – ten žiemą paleisdavo pasivaikščioti gyvulius, o antrame, kitapus namo, už goniko buvo didelė aikštelė, ten po mojavos ir šokdavo. Kartais šokdavo ir gonike.

Sekundėm suskaičiuotas kosmosas

Pasak G. Žilinskienės, brolis Lucius (Liucijus) buvo labai stiprus, stambus, juodbruvas, atsigimęs į mamą. „Jo viena ranka – kaip mana keturias. Arklia pasagų, būdava, ištiesia, sulenkia… Rankom. Iš pradžių dirba traktoristu. Davė jam tokį traktorių, katras gęsdava ir gęsdava. Tai jis variklį išsikelia lauki, suremontuoja ir vėl važiuoja“, – juokėsi pašnekovė.

Brolis labai mėgo skaityti. Skaitė visur: ir valgydamas prie stalo, ir kai dirbo vairuotoju, laukdamas, kol krovinį pakraus… Prenumeravo žurnalus, turėjo daug knygų, visos aplinkinės bibliotekos buvo perskaitytos. Pas jį ateidavo to pačio kaimo gyventojas Balys (Baliukas) Tursa, taip pat mėgęs skaityti. Suėję du skaituoliai įsišnekėdavo apie dienos ilgumą, apie Saulę, kosmosą, „kaip per keturis metus viena diena (ketvirta) užeina“, skaičiuodavo viską sekundėm… Brolis buvo baigęs tik keturis skyrius, vėliau Vilniuje mokėsi vairuotoju ir mechaniku. O mokytis toliau Lucius labai norėjo, tik tėvas neleido: seserys ištekės, išeis, o kas žemę prižiūrės, kas ją dirbs?..

Sunaikinti namai, trūkusi širdis…

Taip namie ir liko brolis Lucius. Jis vedė, bet vaikų nesusilaukė. Kai aplink praūžė melioracija, ir ne vienas kaimynas išsikraustė, žmona ėmė skųstis sutuoktiniui, kad jai baisu vienai, kai jis išvažiuoja į darbą, ėmė ji įkalbinėti vyrą keltis į jos tėviškę, Kaimynus, kur kolūkis pastatė dviejų aukštų mūrą. Įkalbėjo. Atsikraustė į šaltą namą, kuris, anot pašnekovės, buvo prastai pastatytas, kiaurais kampais.

Sodą iškirto, kūlalių prikrovė klojime iki lubų. Supjovė medieną ir trobesius į malkas. Jas susivežė į naujus namus. Malkų buvo tiek, kad jų, G. Žilinskienės teigimu, užteks brolio našlei namams šildyti dar dešimt metų. Broliui, anot sesers, širdį ir pagadino šitos kraustytuvės: „Šitie sodai tėvelio sodinti, bet ir jis, Lucius, sodino, prižiūrėjo. Namų apidengė šiferiu – buvo šiaudiniai stogai anksčiau. Apimušė lentom, nudažė, langus naujus sudėja – ir raikia viskas sugriaut!.. Tvartų naujų, plytinį pastatė – ir tų nustumdė Nasvėn.“ Upelę nukanalizavo, t. y. pakišo po žeme. Sudėjo į vagą po du–tris didelius betoninius vamzdžius, o ant jų sustumdė aplink stūksojusius kalnus. Ant kalnų augusius medžius išpjovė. Tėvo skaldytus akmenis, naudotus rasodnikui, irgi nustūmė į upę. Toks pat likimas ištiko ir aukštą akmeninį tiltą.

Anot G. Žilinskienės, brolis mirė nuo infarkto. Grižo su žmona iš Utenos. Pasikūreno pirtį, nusiprausė. Vyras pasiskundė, kad „smarki pirtis buva“ ir skrandį skauda. Žmona davė tabletę, paguldė ir išėjo su seserimi į pirtį. Grįžusi rado nebegyvą. Gydytojai nustatė, kad trūko širdis.