Biliakiemis minimas 1699 metų Kuktiškių santuokos metrikų knygoje, tačiau manoma, kad kaimo priešistorė gali siekti Jogailos laikus. Iki 1944 metų Biliakiemis buvo Bilekiemiu, o legenda byloja, kad kaimo pavadinimas kilo nuo elgetos, kuris ieškojo „bile kiemo” nakvynei. Šiuo metu kaimą garsina 2016 metais atkastas Biliakiemio akmuo, pakrikštytas Puntuku. Turbūt ne daug kas žino, kad Aleksandros ir Napalio Vilūnų kieme auga, kaip jie patys sakė, baudžiavos laikus menanti liepa, o buvusio Biliakiemio kolūkio dirbtuvių įvažiavimą dar sovietmečiu papuošė Gediminaičių stulpai.

Istorija

Bene pirmosios netiesioginės žinios apie Biliakiemį mus pasiekia iš XIV a., kai Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila 1387 metais Kuktiškių apylinkes kartu su Tauragnais, Labanoru, Molėtais ir kitomis vietovėmis atidavė Vilniaus vyskupui.
Biliakiemis kaip „de Bilekiemie” minimas Kuktiškių 1699 metų santuokos metrikų knygoje. 1731 metais Biliakiemis minimas įvairiuose dokumentuose. 1796 metais kaimas padovanotas Vilniaus universiteto profesoriui Ferdinandui Frankui.
1919 metais Biliakiemyje įsteigta mokykla. Mokyklos įkūrimą lėmė tai, jog tuo metu kaime buvo daug vaikų, kurie norėjo turėti ugdymo įstaigą arčiau namų. Pirmoji Biliakiemio kaimo pradinė mokykla įsikūrė Augustino Vilūno gyvenamojo namo antrame gale. 1931 metais, kai kaimas buvo išdalytas į vienkiemius, mokykla buvo perkelta į Puodžių kaimą. Šiame kaime mokykla įsikūrė Jono Jasūdžio mūriniame name. Mokykla Puodžiuose gyvavo iki 1939 metų pavasario, o tų pačių metų rudenį vėl buvo perkelta į Biliakiemį – seniūno Jurgio Jurgelėno specialiai įrengtą patalpą jo paties namuose. Biliakiemio pradinėje mokykloje nuo jos įkūrimo dirbo šie mokytojai: Jauniškis, Malaiška, Araminienė, Vanagas, Kantvilaitė, Polikevičiūtė, Karklinytė, Zabiela, Mikulėnas su žmona, Šyvienė, Žibas. Nuo 1986 metų čia dirbo Rita Lapackienė, Dalia Mikolaitienė, nuo 2002 metų iki 2012 metų – Gražina Vaitiekėnienė.

Kieme – milžinas

N. Vilūno tėviškė nebuvo tėviškė jo tėvui – šis buvo nupirkęs sodybą iš Ramelių, kurie išsikėlė į Vilnių. Anot pašnekovo, Adolfas Ramelis statydamasis namus norėjo akmenį susprogdinti: išgręžė skylę, bet sprogimas nuskėlė tik nedidelį gabalą. A. Ramelis bandė patikrinti akmens gylį: iškasė duobę lig pažastų, bet pamatęs, kad akmuo tik platėja, apstatė pastatais ir paliko. Vėliau sodybos šeimininkas su savo nuotaka fotografavosi prie akmens. „Ir mes ten stovėjom”, – šypsodamasi prisipažino A. Vilūnienė.
Garbaus amžiaus vyras pasakojo, kad būdami vaikais žaisdavo, čiuožinėjo nuo to plataus akmens, tapę jaunuoliais – važinėjo per jį motociklais.
N. Vilūnas sakė, kad visada turėjo svajonę, jog tas didžiulis vaikystę ir jaunus metus menantis akmuo būtų iškastas. Tačiau jį atkasus senolis nusivylė – žemėse lindėjęs riedulys atrodė gražiau…

Ledynmečių liudininkas

Utenos rajono savivaldybės administracijos ir Utenos seniūnijos seniūno Sauliaus Gaižausko iniciatyva Lietuvos geologijos tarnybos specialistai nuo 2015 metų tyrė gamtos saugomą objektą – riedulį Biliakiemio Puntuką.
2016 metų gegužės mėnesį šis riedulys buvo atkastas ir paaiškėjo iki tol žemėje slėpęsis masyviosios dalies tikrasis storis (1,9 m) bei sudėtinga erdvinė forma. Gegužės 10 dieną išmatuotas Biliakiemio Puntuko didžiausias ilgis yra 6,2 m, plotis – 4,1 m, aukštis – 3,5 m, horizontali apimtis – 16 m.
Palyginus su Lietuvoje žinomais didžiausiais rieduliais, Biliakiemio Puntukas pagal plotį yra ketvirtajame dešimtuke, pagal ilgį ir aukštį – antrajame, o pagal apimtį – trečiajame.
Kaip aiškino Lietuvos geologijos tarnybos Inžinerinės geologijos skyriaus Inžinerinių geologinių tyrimų poskyrio vedėjas Vidas Mikulėnas, tai – mūsų kraštą dengusių ledynmečių liudininkas.

Legenda apie akmenį

Biliakiemio kaime yra didžiulis akmuo, kiek mažesnis už garsųjį Anykščių Puntuką. Žmonės sako, kad šis akmuo velnio neštas ir pamestas. Apie jį sklando tokia legenda:

Nepatiko velniui,
Kad Biliakiemio ūlyčia
Nutarė statyti bažnyčią.

O kadangi velnias
Bijo kryžiaus,
Jis sutrukdyt
Šį darbą ryžos.

Supykęs velnias
Liuciperiui sako:
„Aš neleisiu statyt
Bažnyčios man ant tako.”

Ir paėmęs akmenį
Didumo kaip gryčią,
Norėjo juo sunaikinti
Visą Biliakiemio ūlyčią.

Bet velniui benešant akmenį,
Kaime gaidys pragydo,
Ir akmuo velniui
Iš nagų išslydo.

O pakelti jo velnias
Jau neteko galios,
Taip akmuo ir liko
Gulėt prie Ramelio balos.

Dabar žmonės laukais
Brisdami prie jo,
Šį akmenį apžiūri,
Ir stebisi, kiek daug
Jėgos velnias turi.

Velniui įgyvendinti
Savo kėslų nepavyko,
O kaime po to
Daug pasikeitimų įvyko.

Į vienkiemius
Išdalino ūlyčią
Žmonės pastatė bažnyčią
Ir vieškelį platų padarė.

Ir dar daug gerų
Darbų būtų padarę,
Bet juos
Į kolūkį suvarė.

Po daugelio metų
Šis akmuo
Vėl prisimintas,
Jis Biliakiemio Puntuku
Pavadintas
Ir valdžios Gamtos paveldo objektu pripažintas.

2015 m.
Užrašė šiuo metu Vilniuje gyvenantis buvęs biliakiemietis Vytautas Katinas

Baudžiavą menanti liepa

Sovietmečiu Biliakiemyje A. ir N. Vilūnai pasistatė naujus namus, galima sakyti, istorinėje vietoje: jų kieme auga didžiulė, žmogaus rankomis neapkabinama liepa. Šeimininkė pasakojo, kad šį medį 1861 metais pasodino su džiaugsminga žinia apie baudžiavos panaikinimą iš Utenos grįžę biliakiemiečiai. Pasak A. Vilūnienės, geologui V. Mikulėnui buvo pasakyta: „Nuvažiuok pas žmogų, kur liepa kieme auga, jis pasakys, kur akmuo guli”. Taigi nuo šiol ne tik akmuo yra saugomas valstybės, bet ir liepa, kurios tiesus, drūtas kamienas šauna į dangų bent 30 metrų. Pašnekovė porino, kad labai trukdančią stambią šaką leido nupjauti tuometinis Utenos seniūnijos seniūnas Algirdas Žukas. Šaka buvusi gero medžio storumo.

Visi žmonės geri

„Visi žmonės geri”, – nesiskundė jokiomis nuoskaudomis 23 metus brigadininke tuometiniame Biliakiemio kolūkyje išdirbusi A. Vilūnienė. Sako, per tiek metų pažinusi visus žmones. „Užrišk akis – pasakys, pas ką būna”, – antrino žmonai vyras.
A. Vilūnienė labai šiltai atsiliepė apie ilgametį tuometinį Biliakiemio kolūkio pirmininką, vėliau – Utenos seniūną A. Žuką. Anot A. Vilūnienės, A. Žukas buvo labai geras vadovas, visuomet „pramatantis žingsniu į priekį”, niekada neatsakęs pagelbėti paprastam žmogui. „Nueini pas Žuką – tai kaip pas tėvą!” – negailėjo pagyrų buvusiam vadovui A. Vilūnienė.
„Žmogus, vaikštantis žeme”, – paprastai apie kunigą Povilą Klezį atsiliepė A. Vilūnienė. Anot jos, jis ne iš tų kunigų, kuris atkišęs ranką laukia, kol ją pabučiuos ar pinigų kas duos. A. Vilūnienė atsimena, kaip laidojo vyro giminaitį Meškauską. Atvyko į jo laidotuves septyni giminaičiai iš Vilniaus, gal tiek pat prisidėjo biliakiemiečių, tačiau kunigas „atlaikė mišias taip, kaip reikia”. O kai reikėjo lydėti karstą į kapines, liko tik pats P. Klezys ir dvi moterėlės. Nepaisant to, velionį trijulė „nugiedojo” į amžinojo poilsio vietą ir palaidojo, anot A. Vilūnienės, „kaip ministrą”.