Pasaulyje, kuris dažnai sukasi greičiau, nei spėjame žengti koja kojon su juo, būna akimirkų, kai sustojame, susimąstome ir randame paguodą nesenstančiame poezijos ir muzikos grožyje. Tokių akimirkų buvo gausu sausio 27 dieną Utenos literatų klubo „Verdenė“ tradiciniame renginyje „Gimtoji mūsų žemė“, kur kūrėjai rinkosi pasidžiaugti poezija ne tik kaip meno rūšimi, bet ir jos audžiamu turtingu kultūros ir bendruomeniškumo gobelenu.

Renginį vedė klubo „Verdenė“ pirmininkė Daiva Rimšienė. Jaukioje Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje surengtas susitikimas buvo odė gimtinei, tėviškei, kurią vadiname namais, pulsuojanti muzika, dainomis ir už širdies griebiančiais žodžiais. Galima buvo apčiuopti laukimo jausmą, susimaišiusį su nostalgija, meile, pagarba, tarsi kiekvienas žodis ir melodija priartintų prie savo šaknų.

Popietė prasidėjo Kasparo Balyno gitaros skambesiu ir daina, kuri sujungė visų renginio dalyvių sielas. Melodijoms skleidžiant savo magiją, dėmesio centre atsidūrė ištartas žodis, o literatai dalijosi savo eilėmis. Kiekvienas eilėraštis buvo žvilgsnis į save, kitą žmogų, artimiausią sielai aplinką ir gamtą. Pasak D. Rimšienės, tai buvo gyvosios knygos pristatymas. Ta knyga – žmonės, kurių širdyse sugulę žodžiai. Žodžiai, gimę iš džiaugsmo ar skausmo, pilnatvės ar ilgesio. Žodžiai, gimę tekant ar leidžiantis saulei, žvakių šviesoj ar po žvaigždėtu dangumi. Tai buvo kiekvieno kelias į kitą žmogų ir į save…

Ypatinga popietės akimirka tapo Reginos Stakėnienės 75-mečio minėjimas. Kaip brangi ir ilgametė literatų klubo narė bei Utenos literatų globėja, R. Stakėnienė buvo sutikta nuoširdžiais palinkėjimais, pagarba ir galbūt keliomis džiaugsmo ašaromis. Tai buvo priminimas apie ilgalaikę klubo galią ir ryšius, užmegztus per bendrą meilę poezijai, knygai, žmogui, gimtinei. Padėką už gerbiamos buvusios klubo vadovės indėlį į jo veiklą ir sveikinimą gražios sukakties proga įteikė Utenos rajono savivaldybės vicemerė Daiva Pečionė kartu su Utenos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. specialiste Regina Skomskiene. Šiuo metu klubui pirmininkaujanti D. Rimšienė taip pat buvo pasveikinta vicemerės D. Pečionės ir kitų popietės dalyvių. Neseniai garbingą jubiliejų atšventusi klubo narė Regina Abukauskienė sulaukė gražių, širdį liečiančių palinkėjimų. Po nuostabaus Rimanto Sinicos atlikto kūrinio apie atsiminimų upę (žodžiai Reginos Katinaitės-Lumpickienės) buvo apmąstymų akimirkų. „Verdenės“ narė R. Stakėnienė vedė atsiminimų takais, kalbėdama apie anapilin išėjusius klubo narius – Rapolą Šaltenį, Vytautą Petronį, Klemensą Kupriūną, Edmundą Rinkevičių ir Genovaitę Balčiūnienę. Tai buvo priminimas, kad nors laikas gali praeiti, tų, kurie atėjo prieš mus, palikimas gyvuoja jų parašytose eilutėse, darbuose ir gyvenimuose, kuriuos jie palietė. Klubo narė A. Misiukaitė atliko dainą G. Balčiūnienės žodžiais.

Kartu su mielais prisiminimais, atsirado ir daugiau priežasčių džiaugtis bei švęsti, nes renginio metu buvo pristatyti ir nauji klubo nariai – šiltais plojimais bendruomenė priėmė naujokus, kurie pildo ir pildys poezija dar vieną „Verdenės“ istorijos puslapį. Naujiems nariams buvo įteikta praėjusiais metais dienos šviesą išvydusi klubo 40-mečiui išleista knyga „Aukštumų lyros“.

„Gimtoji mūsų žemė“ buvo ne tik poezijos renginys – tai liudijo kultūros atsparumą, bendruomeniškumo jėgą ir nesenstančią eiliavimo įtaigą. Tikėtina, kad renginio dalyviai pilnomis širdimis ir pakilia nuotaika iškeliavo namo, su savimi išsinešdami melodijų aidus, žodžių rezonansą ir atnaujintą pasididžiavimo savo kraštu, kurį vadina namais, jausmą. Juk poezijoje ir muzikoje, kaip ir gyvenime, per ryšį bei išraišką galime atrasti tikrąjį jausmą.

Kalbėkime vienas su kitu per poeziją, muziką, kalbėkime sielomis ir širdimis. Lai „Verdenės“ srovė ilgai tekės iš širdies į širdį.

Regina TAMOŠIŪNAITĖ-ABUKAUSKIENĖ

* * *

Tu paklausyk,

Dar kartą paklausyk,

Ne liūdesys,

Ne jis

Į tavo sielą beldžiasi.

Žiemos tyla.

Jinai ateina.

Laukimą neša –

Kas dar tik bus.

Balta spalva

Jai kelią tiesia.

Tu paklausyk,

Dar kartą paklausyk…

Jolanta BALABONIENĖ

Pavasario stebuklai

Tai stebuklai, tai kerai –

Dūzgia obelų žiedai!

Žieduose paskęsta žvilgsniai,

O aplink nutyla žingsniai.

Tas baltumas toks gražus!

Užburia žiedai visus…

Štai jau sninga taip lengvai…

Vėliau džiugins obuoliai!

Baniutė ŽILĖNAITĖ-BARAVYKIENĖ

MANO KRAŠTAS

Mėlynakis mano kraštas,

Upių, ežerėlių raštais

Apraizgytas, sumaizgytas,

Pušynėliais apkaišytas.

Iš Baluošo, Baluošykščio,

Kur antelės raibos krykščia,

Teka sraunas vandenėlis

Per Ginučių ūlytėlę.

Iš Asėko pro giružę

Nuirkluosi į Palūšę,

O jei užlipsi ant kalno –

Tėviškėlė kaip ant delno.

Deivė Lada čia gyveno,

Todėl meilė nepaseno.

Nors sugriovė priešai pilį,

Čia gyvenam, čia ir mylim.

Iš Baluošo, Baluošykščio,

Kur antelės raibos krykščia,

Srūva sraunas vandenėlis

Per Ginučių ūlytėlę.

Odeta TUMĖNAITĖ-BRAŽĖNIENĖ

* * *

Vis renku kasdien

ir rišu į mazgelį

savo dienų

dovanas:

saulės šypsnį,

rasos lašą,

gerą žodį,

kavos skonį,

ieškojimus ir klausimus

(jų daugiau, nei atsakymų);

mielus prisiminimus

ir artimųjų atvaizdus

(dažnai tik iš nuotraukų);

dėkojimą ir maldą

kaskart labai šykščią –

(gaila laiko);

gėlės žiedą –

(užsilikusį iš Mamytės darželio);

saulėlydį,

tikresnį nei vakar,

ir nuovargį,

užmerkiantį nakčiai akis.

Ramunė BRUKŠTUVIENĖ

* * *

Pakvimpa snaigėmis už lango

Šalta pūga, lyg nuotaka balta.

Užgniaužia kvapą šokio vingis,

Ji sukasi, kvatoja šėldama…

Mėnulio pilnaty ji spindi,

Jaunikio laukia ištiestais sparnais,

Kad ją įsuktų, plaukus veltų,

Ir apkabinęs keltų, neštų tango apžavais…

Ir vėjas skuba, belsdamas į langą,

Bučiuoja nuotakos baltus pečius,

Pūga nešoka švelnaus valso –

Jai tik fokstrotas – kaip tik bus…

Baltoj poroj – abu kaip vienas,

Jie sukasi, kvatoja už langų.

Sušokto šokio nekartoja,

Kiekvienąkart kitu ritmu.

Ir kvepia sniegas – šaltas pūkas,

Žaviom snaigutėm, pamergėm pūgos.

Užburtas šokis leidžiasi ant žemės,

Užklotas nuometais baltos žiemos.

Dalia BUBULIENĖ

* * *

Rašau ne žodžiais –

Širdimi rašau.

Mintis paukščiu plasnoja.

Ir klausau, kaip už lango lietus

Sidabro lašeliais groja.

Aš matau, kaip sudužę lašai

Palieka takus ant stiklo.

Aš ne žodžiais –

Širdimi rašau.

Išsaugoti ir prisiminti.

Leonora BUIČENKIENĖ

* * *

Paklausyki,

Kaip rūstauja vėjai,

Kaip siautėja pūgos laukuos,

Kaip vienišas beržas palaukėj

Sau ilgesio dainą dainuos…

Kaip smilga, sugrubus nuo šalčio,

Blaškysis ir laiškus rašys,

Nekaltins kartaus ji likimo,

Kad žodžiai pradingsta pusny…

Kaip krūpčioja, virkauja pušys,

Kai viršūnėmis lekia pašėlęs šiaurys,

Kaip krinta ant žemės jų šakos,

O kamienais nubėga skaudus virpulys…

Zita DIČIUVIENĖ

* * *

Gimtine mano, tau dainuoju,

Pagarbiai tau lenkiuosi, žodžių neužtekus

Tave turiu, bet vis naktim sapnuoju

Kaip ir tada, tavęs netekus.

Buvau dar vaikas ir menkai žinojau,

Kad aš į Sibirą, į mirtį vežama.

Vaikystė mano – gan dažnai kartoju

Ten ant ledynų liko šaldama.

Tenai barakuos ant šarmoto lango

Tau, tėviškėle, raudą užrašiau.

Baikalo atspindžiuos tik tavo dangų,

Tik tavo sodus žydinčius mačiau.

Tėvyne mano, tu laiškais atskridus,

Vilties ugnelėm šildei mylima.

Tu lino žiedu širdyje pražydus

Vardu brangiausiu – Lietuva.

Edita GRUDZINSKAITĖ

* * *

Vėl pareinu minčių laukais namo

Nors niekad nebuvau iš jų išėjus

Jie amžini, kaip pamato akmuo

Kaip ženklas kryžiaus ant kaktos aliejum

Ant smilgos žemuogių širdžių privėrus

Nuo Vingiorykštės pėdinu basa

Ir nudiegia lyg pirštą prisivėrus

Kad prie pirkios nepasitiks manęs Ona

Girdžiu bites senoj klojimo liepoj

Ir varpą gaudžiant šv. Petro atlaidų,

Kampe rėmely musių aptaškuotą Jėzų

Matau. Tyliu, klausau, šaukiuos, meldžiu

Kamaroj kalvaratas verpia giją šviesią

Ir stūkso kalnas neklojėtų patalų

O rausvos pinavijos audekle pavėsio

Ištikimai kvepės net kai nebus savų

Kai jaunatis aštri šienaus žvaigždžių laukus

Iki gaidžių į dangaus šulinį žiūrėsiu

Kaip raskila apverkusi visus savus

Aš amžinybės ateitį staiga regėt pradėsiu

Matau, Ona ir Petras audžia dviese

Gėlėtą lino staltiesę iš pievų Tauragnų

Bekraštę, stalui prie kurio susėsim

Visi. Danguj. Kai susirinksim po darbų.

Stefanija JUKNONIENĖ

* * *

Prie namo, prie seno,

Kur seniai, jau seniai

Vakarais šviesa neberusena,

Tyla, vien tyla amžinai…

Sukrypusi svirtis prie šulinio,

Sode obelėlė pasvirus,

Nebėra obuolių,

Nebėra ir vandens šulinių.

Bet man dažnai atrodo,

Kad aš vėl kaip vaikystėj,

Bėgioju sodžiaus takeliu,

Nes gimtinę be galo myliu…

Gal todėl, kad gimiau,

Gal todėl, kad užaugau aš šičia,

Seno namo pavėsin

Aš dažnai vis sugrįžti norėsiu.

Sugrįžt ir pabūt

Ir nubėgt takeliu kaip vaikystėj

Prie gimtųjų namų

Man be galo ramu…

Arvydas JURKAITIS

* * *

Mama –
Duona kasdieninė,
Gražiausiu rūbu aprėdyta,
Vėsta, vėsta, vėsta…
O siela šaukia, rėkia –
Atsiriekite gražiausią riekę
Ir į savo lobių skrynią,
kuri dar atmintim vadinas,
Įsidėkit.

Girdžiu,
Kaip duona šneka –
Vaikeliai,
Jūs ir patys esat duona.
Tiktai nedžiūkit,
Nepelykit, nesausėkit…
O savo trupinius skalsius
Po svietą sėkit…
Žvėreliui, vaikui, paukščiui,
Gėlei ar tam,
Kuris pro šalį ėjo…

Mama –
Tai duona kasdieninė,
Gražiausiu rūbu aprėdyta,
Vėsta, vėsta, vėsta…
Ir išeinu dalint savęs
Į mūsų, mama, miestą.

2023.12.31.

Ieva KADŽIULYTĖ

* * *

Svajonės grįžta archetipais, sodo kvapu.

Motiniškas rūpestis liko geltono medinio namo kieme

Ant laiptų, kur saulėtomis popietėmis šildydavosi katė.

Peržengiau ribą, suskaldžiau akmenis, miriau.

Todėl esu verta laimės.

Pasaulis nusisukęs nuo saulės,

Visi pasaulio vilkai išėjo iš miškų,

Visi pasaulio vaikai auginami motinų vilkių.

Mes keičiamės.

Lėtai transformuojame kalnus, jų nereikia nuversti.

Svajoju prisijaukinti vaiką, o gal vilką?

Stanislovas KARANAUSKAS

Iš rinkinio „Mėnulio ir saulės vaikai“

Būdamas Vilniuje Valdovų rūmuose mačiau apeigines lazdas su bumbulu gale ir sukūriau eilėraštį apie senovinį paprotį.

Visuotinė išpažintis

Metai baigės, trumpos dienos,

Krinta snaigės į rugienas.

Visos šventės paminėtos.

Šlepsi kojos naginėtos.

Paskutinė diena šaukia –

Krivio sunki lazda laukia…

Reikia nuodėmes sakyti

Ir už viską atsakyti.

Krivis baras. Gerklėj sausa.

Žmonės jo visai neklauso.

Prieš dievaičius nusidėjo –

Kur lazda jo pasidėjo?

Išpažintys atlaikytos

Ir ant kupros atskaitytos.

Lazda turi galą kitą:

Žmonės baudžia krivį

Parklupdytą…

Kartais skaudžiai atsitinka,

Nes ir krivis nuodėmingas.

2007 m.

Sandra KARUŽYTĖ

* * *

Tolimiausiame kambaryje

jis sėdėjo

degė žvakės

medinėmis sienomis šoko šešėliai

man įėjus pakilo

baltos klostės

lengvai subangavo

– atėjai pagaliau atėjai –

jis prabilo – nesimatėme

keturias dešimtis metų

verta buvo tiek eiti?

– kiekvieną žingsnį

o, Dieve,

kiekvieną

pėdos gyja atėjus

ir atmintis

prisėsiu šalia

pradėsiu gyvenimą megzti.

Rima LEKANDRIENĖ

* * *

Užmirštieji žodžiai

Sugrįš,

Kai išmoksi širdimi

Tylėti,

Gyvenimas kaip žolė

Su dainuojančia tyla

Ir savasčių šešėliais.

Regina KATINAITĖ-LUMPICKIENĖ

AKMENYS

atameni

grait sužinojam kaip sopa

vaikystes keliukus nubrozdintus

kaip na tadu meginam

apeit akmenius

ir kaip apeit nesisake

ir priraikia gyvenima

suprast

kad paskutinia vieškelia akmeniukai

tik vėjuj žaidžiuntys tapuolia pūkai

Milda MASALIENĖ

Moteris

Kas aš esu?

Aš moteris –

Su kaprizais ir įgeidžiais.

Kas aš esu?

Aš moteris –

Deivė ir grožio etalonas esu.

Kas aš esu?

Aš moteris –

Paprasta, bet neprasta.

Kas aš esu?

Aš moteris –

Namų šeimininkė ar karjeristė,

Nesvarbu.

Nesvarbu…

Plaukų spalva,

Akys,

Ūgis ar svoris

Nesvarbu…

Kas aš esu?

Aš moteris –

Žinanti savo vertę.

Aš moteris –

Tikinti meile.

Aš moteris –

Mylinti ir atsidavusi,

Klystanti ir atsiprašanti.

Aš moteris –

Besimokanti iš savo klaidų.

Žinau –

Teisintis neprivalau.

Kokia aš bebūčiau…

Aš tik moteris esu…

Saulius MIKALAJŪNAS

Susitikimai

Stoviniuoja

kryžkelėje

du broliai

Antanas ir Motiejus,

mindžikuoja –

žadėjo ateiti.

O kaipgi!

Į kalną žingsniuoja

Antanas –

atsiprašinėja

užtrukęs

sakosi, ilgokai

kalbėjęsis

su Kristijonu,

džiaugiasi,

kad gražiai pasitiko

Rapolas.

Nuo upės kyla

ne rūkas –

Jonas,

šnektelėjęs

su bičiuliu,

taipogi Jonu.

Tą kartą turėjęs

kilti didelis

sambrūzdis –

bet

žmonės apie

tai nieko nekalbėjo.

Tikriausiai

buvo šviesu,

bet niekas nesuprato

iš kur ta

šviesa.

O gal nebuvo?

Gal ir vėl būsiu

viską ne taip

išsigalvojęs.

Audronė MISIUKAITĖ

* * *

Ar matei – kažkas dalino

Laimės pažadus gražius.

O kai kam brukte įbruko

Bilietus paikai tuščius.

O žadėjo… O kartojo:

„Laimės kalvis – pats!”

Tas „kažkas“ piktai kvatosis,

Kai tau duobę kas.

Petras PANAVAS

Tarpežerių sonetas

Tai aukšta Aukštaitijoj, tai erdvu.

Žiūri į ežerus – ir tartum skristum.

O debesis – lyg ta vėlė be krikšto,

Be protėvių, be ainių, be maldų.

Tai aukšta Aukštaitijoj, tai šviesu!

Jau baigia auksu virsti rugio plotas

Ir pilkapiai – Istorijos golgotos –

Tarp amžinų ir laikinų tiesų.

Kaip surūšiuoti tas tiesas visas?

Kaip nepavirsti komišku teisiuoju?

O Laikas žingsnius, minutes skaičiuoja,

Nematomas, tačiau visur esąs.

Ir šypsos iš teisių ir neteisių.

Iš laikinų ir amžinų tiesų.

Aldona PELANIENĖ

* * *

Kaip gražiai sninga, mama,

Ant rankų, ant plaukų

Šios snaigės leidžiasi ir tirpsta

Aš šlapia tampu…

O tu sakai: nieko tokio,

Juk būna ir blogiau…

Snaigės šoka savo šokį

Dabar žiema…

Supratau.

Ramumo, išminties tiek daug

Išmokei nepalūžti ir tylėti…

Skausmą pasiimti sau

O gyvenimu tikėti…

Kaip gražiai sninga, mama,

Pasidžiaukim mes abi,

Tik neleiskim prisnigt į širdį…

Šaltis nužudys…

Tiki?

Nerijus PIPIRAS

* * *

Kas vakarą

Tyliai

Uždaro duris

Mėnesiena ir vėjas, ieškodami vietos

Sakmėj.

Kas vakarą

Tyliai ir baugiai

Užpūtus žvakes

Naktis ryto vardą kartoja

Ir tyliai išsliuogia, pažadinta vėjo, tada, kai žibuoklė žemę ašara vilgo.

Matau, kaip gryčioj

Tėvas raiko duoną.

Po gabalėlį jos mes nešamės visi,

Ir žingsniai sunkūs

Per aruodą

Vėl užstalėn sekmadienio sodina mus.

Ir iš šalių, iš kryžkelių ir miestų

Čionai visi savi – savais visus vadinam –

Ir gryčioj būname tiesiog, kur Tėvas raiko duoną.

Tą gabalėlį prisiminę, vėl grįšim kaip kadaise Lietuvon.

Tu nežinai, kaip skauda širdį,

Kai užtrenkia namų duris žmogaus ranka.

Tu nematai, kaip rymau ten, prie skiaučių,

Kur vėjas nupučia maldos natas,

Ir vienumoj esu didingas su skaudančios širdies šventa rauda.

2022 09 03

Donata PRUŠINSKAITĖ

* * *

Pasodinsiu paskutinį medį,

Nupiešiu paskutinį paveikslą,

Sudainuosiu paskutinę dainą,

Pabučiuosiu žemę,

Išeisiu į ugnį, iš kurios atėjau.

Mano paveikslai – mano vaikai

Ir eilės mano sukurtos,

Tas pats pasaulis, kiti laikai.

Tik kiti monstrai

Žaidžia savo burtais.

Vytautas RIDIKAS

* * *

Išausk man, mylimoji, kelią

Iš savo mylinčių akių,

Iš sruogos krintančios į taką

Ramunių baltažiedžių vainiku…

Išausk man, mylimoji, taką

Iš žydinčių baltų gėlių,

Ir kad pamilčiau dainą

Laukų rugiagėlių melsvų…

Išausk man, mylimoji, meilę,

Kad dar mylėt galėčiau,

Mylėt galėčiau

Tave po žydinčiu klevu…

Išausk man, mylimoji, saulę,

Vaivorykšte tarp žemės ir dangaus

Ir, kad pajutęs tikrą laimę,

Palikčiau pėdsakus žmogaus.

Išausk man, mylimoji, laimę,

Kurios taip ir nesuradau…

Išausk man skraistę savo,

Kurios taip, anot tavęs, ir netekau…

Išausk man, mylimoji, kelią

Nors keistą, sudėtingą taką,

Išausk man visa tai kaip meilę,

O jei gali, kelionei – dar ir mūs motulę saulę…

Daiva RIMŠIENĖ

* * *

Apkabink mane lyjant lietui,

Siaučiant pūgai, priglausk…

Po dangumi užteks vietos,

Leiski sau meilę pajaust…

Nebijoki mylėti dar kartą,

Jausmų versmė tavy gyva…

Net jei gyvenimas apkarsta,

Tikėk, kad tai ne pabaiga…

Gyvenimo skoniai ir spalvos

Keičiasi su kiekviena aušra.

Jausmų kvapas vis mainos,

Tokia gyvenimo upės vaga…

Vytautas RINKEVIČIUS

Balta žiema, skausmas ir nevilties ašaros

Pasipuošę šerkšnu, sidabriniu šerkšnu,

Stovi eglės, beržai –

Pasiilgau tavęs… ir tų vėjo dainų,

Sugrįžai, ačiū tau, sugrįžai…

Kaip gražu, kaip nežemiškai gražu,

Kai žiema lyg skara balta apsirėdžius…

Taip norėjos baltai padabintų beržų,

Ir dar – prakartėlės ir ėdžių…

Ačiū tau, tu graži ir balta,

Mano sielą ramybė apgaubia…

O kur skausmo ir ašarų daug ir daug nevilties

Čia žiema nekalta,

Čia tik kaltas niekingas žmogus,

Kuris žudo, griauna ir siaubia…

Mindaugas STUNDŽIA

Žirgai Aukštaitijoj

Liepsnoja karčiai

Baltam kely…

Šuoliuoja sarčiai

Toli toli…

Žaibuoja pasagos

Palei Sartus –

Senolių pasakoms

Atkelk vartus…

Te jos palieka

Širdy ilgai –

Per baltą sniegą

Balti žirgai…

Giedrė SUDNIUTĖ

* * *

Kur miškai senieji, kur takai,

Kur didvyriai mūsų karžygiai,

Kur švelni lietuviška daina,

Kur gera senelių šypsena,

Kur piliakalniai žali žali,

Kur pilių nebylūs kuorai ir aukšti,

Kur laukų tyroji žaluma,

Kur lopšinė ilgesinga ir pirma.

Ten Tėvynės nuostabus dangus,

Ten gimtinės kraštas įstabus,

Ten senų tėvų brangi šalis,

Ten mūs meilės, džiaugsmo, ilgesio viltis.

Ramutė ŠEIKIENĖ

Viduržiemis

Pastogėj sustingę ledo varvekliai,

Užgimę speiguotuose ryto delnuos,

Lyg mieguisti kūdikiai markstos,

Blankiuose viduržiemio spinduliuos.

Toks trapus ir drovus saulės šypsnis,

Nedrąsus ir koketiškai mielas,

Vis dažniau platesnę šypseną paišo

Užšalusiuose lango stikluos.

Kieme žaidžia gudrios,

Bet alkanos varnos slėpynių.

Čia nugvelbia sargiuko skanėstą,

Čia jau supas klevo viršūnėj,

Ir išduoda speiguotą vidurnakčio kėslą.

Murkia rainis drungnam radiatoriui,

Kad pavasario morčiaus jau ilgis.

Tobulai išsilaižo kailiuką,

Ir vėl išsitiesia kiek ilgas…

Taip ir sukas juodai baltas gyvenimas,

Su vakarėm maldom, ir svajonėm prieš miegą.

Grygo ratai gabena sapnus. Išdalina.

Į tolį nurieda.

Su kavos puoduku žvarbų rytą,

Ir su užlenktu puslapiu knygos,

Kur kažkas kažkam pažadėjo

Ranką, meilę ir painią intrigą.

Su supainiotu kamuoliu siūlų,

Virbalais ir mezginio raštais…

Su vanilės kvapu nuo garuojančių spurgų,

Ir kaimiškam pečiui troškintais kopūstais…

Krypsta minutės pavasario pusėn,

Dienos nusižiovauja ir plačiau atsimerkia,

Gal todėl tie pastogės varvekliai

Jaučia pabaigą ir apsiverkia…

Vygantas VARNECKAS

Miela Aukštaitija

Nuo laikų senovės ji visiems miela,

Lietuvos gražuolė – tai Aukštaitija.

Ežerai, kalneliai ir žali miškai,

Širdžiai mielas kelias veda mus tenai.

O dainų ir posmų didelė prasmė

Niekad nepabosta, galit patikėt.

Skamba, aidi kloniais mylima daina.

Tai gražiai dainuoja mūs Aukštaitija.

Mylima per amžius bus Aukštaitija.

Neveltui praamžiai garsino taip ją.

Ateitin vilioja nuostabi gamta.

Motina šventoji – tai Aukštaitija.

Reda ZARANKIENĖ

Snaigės burtas

Ore žėravusi spalvų besaikiais turtais

Ir gniaužus kvapą savo formos burtais,

Nutūpusi ant skruosto, ji ištirps

Ir paprastu vandens lašu pavirs.

Prieš dingdamas lašelis dovanos

Nepaprastą akimirką dienos:

Sutilps joje ir amžiai, ir gyvenimas,

Ir mylimųjų šypsenos, ir nerimas.

Akimirksny sukrykš vaikystės žaismas,

Ir tango šoks jaunystės geismas,

Rimta branda palaistys liauną medį

Ir atsisės prie stalo tų, kur gedi.