Juozapo Miliūno pastelių paroda 2010 m. gruodį veikė Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos parodų salėje. Parodoje autorius pristatė per ketverius pastaruosius metus sukurtus darbus.

Pasibaigus šventiniam šurmuliui, parodoje eksponuotus kūrinius kartu su dailininku peržiūrėjome vienoje Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos klasėje. Ši erdvė labai susijusi su J. Miliūno kūrybine ir ilgamete pedagogine veikla. Beje, besikalbant paaiškėjo, kad dailininkas jau kelinti metai neturi dirbtuvės, todėl, negalėdamas tapyti aliejiniais dažais namuose, pasirinko pastelę.

Rašyti apie buvusio mokytojo, o pastaruosius dešimt metų – ir kolegos, kūrybą buvo smalsu, kartu jaučiau pareigą. Tik dvejus metus mokiausi vakariniame tuometinės Vilniaus vaikų dailės mokyklos skyriuje (sovietmečiu vadinamoje „černiachovskynėje“). Šiai mokyklai J. Miliūnas vadovavo 1974–1998 m., čia dirbo ir mokytojo darbą. Joje dėstė ir kiti žinomi įvairių kartų lietuvių menininkai. Mokykla, įsikūrusi Vilniaus miesto centre, prie sovietų generolo I. Černiachovskio paminklo, tyliame senamiesčio arkų kvartale, kėlė pasididžiavimą išskirtine čia tvyrojusia atmosfera. Ir nors buvusio tapybos mokytojo pastabų dabar jau beveik neprisimenu, man ir šiandien svarbesnė atrodo jo asmenybė, formavusi mokyklos atmosferą. Dabar jau smarkiai išretėjusiame anos kartos įvairialypių charakterių, talentų, kūrybos krypčių mokytojų kolektyve jo išvaizda atrodė disciplinuojanti – didingo stoto, geranoriško ir ramaus būdo dailininkas ne tik mokėjo tvarkyti mokyklos administracinius reikalus, bet ir pavergdavo puikiu humoro jausmu. Pasak mokyklos istoriją nuo įkūrimo 1958-aisiais iki 1990 m. aprašiusio Jono Vaitekūno, „direktorius J. Miliūnas, gana konservatyvus ir išpažįstantis krikščioniškąsias vertybes vadovas, padedamas gudraus ir išradingo gyvenimiškų situacijų meistro pavaduotojo Juozo Gecevičiaus, abu stebimi ir sergstimi nuo paklydimo „kunigo“ Antano Galecko (1929–2001), sugebėjo neutralizuoti ekspansyvų socialistinės visuomenės apraiškų poveikį ir sudaryti veik idealias sąlygas čia mokytojaujantiems menininkams“.

Tapybos studijas tuometiniame Vilniaus dailės institute J. Miliūnas baigė 1963-iaisiais, atšilimo laikotarpiui įsibėgėjus. Tęsdamas Antano Gudaičio ir kitų arsininkų koloristines tradicijas, dailininkas ir šiandien aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, aliejinės tapybos technika yra nutapęs savitų peizažų ir kompozicijų (menininko darbai saugomi ir Lietuvos dailės muziejuje).

J. Miliūno kūryboje gausu išties puikių, įtaigių vaizdų, pasižyminčių savita ir jautria menine traktuote. Žvelgiant į juos, iškyla keletas esminių raiškos trajektorijų, kurias verta aptarti atskirai.

TEMOS. Žanriniu požiūriu J. Miliūno pastelių kūryboje ryškiõs takoskyros nepastebėtume. Joje vyrauja peizažai, o natiurmortai dažnai tampa peizažo dalimi. Gamtos objektai neretai tampa mistiškais gamtos akcentais, net natiurmortais. Atpažįstami ir artimi lietuviško peizažo motyvai čia perteikti su tokiu subtiliu susikaupimu ir profesionalumu, kad, žvelgiant į juos, nepalieka hermetiško pasaulio, sustingusio laiko pojūtis. Tvirta kompozicine struktūra, išbaigtais spalviniais sprendimais tapytojas įprasmina savo sukurtų vaizdų pasaulį. Tai vasarą matyti tėviškės peizažai su jau beveik prarastu materialiu žmonių gyvenimo pėdsaku – griūvančiais tvartais, trobesiais, sukrypusiais kryžiais, skulptūromis. Į nykstančią praeitį dailininkas žvelgia romantiko žvilgsniu, tačiau panteistiškai, tikėdamas ir gamtos galia. Peizažo nuotaikos J. Miliūno kūriniuose kinta, dažnai tai tampa iššūkiu autoriui – pagauti išskirtinio motyvo akimirką. Peizažo kaita fiksuojama švintant, rytą, vakare, temstant, naktį, anksti pavasarį ir vėlyvą rudenį. Pastelių pavadinimai lakoniški ir paprasti. Tarsi impresionisto Claude’o Monet paveiksluose, čia susitelkiama į nuolatinį, atidų gamtos nuotaikų stebėjimą.

J. Miliūnui artima ir Rytų peizažinės tapybos tradicija, kur susitapatinimas su absoliučiu ir neginčijamu grožiu leidžia įterpti ir asmenines patirtis. Peizaže „Pilnatis“ (2010) subtiliai brėžiama horizonto linija, užkabinanti mėnulį… J. Miliūnas pasteles kuria su tapytojo koloristo užmoju. Jo žvilgsnis į gimtąjį kraštą, Aukštaitijos kaimo aplinką perteikiamas pirmiausia spalviniais sprendimais. Kolorito atspalviai varijuoja nuo šaltų pilkšvų, melsvų tonų iki šiltų ir ugninių degančios raudonos dermių.

ŠVIESA. Tai bene svarbiausia dailininko paveikslų raiškos priemonė. Ji personifikuoja, gal net mistifikuoja gamtos motyvus… Virpanti dangaus šviesa tarsi sužadina, atgaivina gamtos grožį. Regis, šimtus kartų matyti peizažai, paskendę šviesos skraistėje, impresionistiniame rūke, mirgėjime, atrodo kitaip, nekasdieniškai. „Geltonas vakaras“ (2007) atgyja dėl subtilių, švytinčių šviesoje augalijos motyvų, kurie susiduria su horizontaliai slystančiomis šviesos srovėmis. J. Miliūno paletė šiuo požiūriu labai plati – nuo džiugios dienos šviesos nutviekstų debesų („Baltas arklys“, 2010) iki mistiškai, paslaptingai niuansuoto apšvietimo („Lieptas mėnesienoj“, 2009).

Dramatiški ar nostalgiškos nuotaikos vaizdiniai čia tarsi konkuruoja su fotografijos galimybėmis – fotografinė žiūra, bendras arba priartintas planas. Bet tapytojas išvengia tiesmuko tikroviškumo, pasitelkdamas improvizacinę meistrystę, apibendrinimą ir perkurtas, interpretuotas detales.

MUZIKALUMAS. Fiksuodamas gamtos motyvų kaitą, o kartu ir savo žvilgsnio trajektoriją, dailininkas kuria skirtingos raiškos kompozicijas. Monumentalios, subtilios jausminės tikrovės suvokimo ir perteikimo priemonės J. Miliūno paveiksluose – panoraminė kompozicija su simbolinės, čiurlioniškos prasmės kupinais akcentais. Dažnai, vaizduodamas griūvančių medinių trobesių liekanas, koplytėles, medines šventųjų skulptūrėles, senoviškas liktarnas, baltą tėvo žirgą, gręžiasi į savo patirtį, prisiminimų klodus, praturtindamas juos lakia poetine vaizduote. Čia svarbūs tampa vertikalūs spalvingi štrichai, kurie paveiksluose ne tik susitapatina su šviesa, sukuria judesio iliuziją, bet ir paneigia pastelės materialumą, svorį. Tarsi Česlovo Kontrimo (1902–1989) kompozicijose, išryškinančiose klasikinės akvarelės improvizacines vertes, J. Miliūno pastelėse muzikalų ritmą sudaro horizontalės, plaukiančios, virpančios linijos, tarsi natos penklinėje…

TECHNIKA. Kalbant apie kaprizingąją pastelę, Lietuvos dailės istorijoje bene geriausiai žinomi šia technika sukurti M. K. Čiurlionio kūriniai. Pastelė – trapi, byranti, nepakelianti taisymų. Gerai įvaldžius jos paslaptis, ji atsiskleidžia subtiliais spalvų niuansais, savitai jungiasi su piešinio galimybėmis (pavyzdžiui, Edgaro Degas pastelių stilius), tačiau nepaklūsta diletantams. Technikos daugiaplaniškumas, specifika (fiksuoti vaizdą ne iš karto, o palaipsniui), negalėjimas taisyti ne vieną dailininką nuvylė dėl nelengvai pasiekiamo rezultato. J. Miliūno darbai stebina piešinio, linijos švara, išbaigtumu. Čia skamba ne tik skaidri emocijų, nuotaikų kalba, bet ir tobulas techninis atlikimas, štrichavimas, tapybiškas tonavimas. Gerai suvokęs aliejinės tapybos paslaptis, menininkas ilgainiui pasiekė ir tikros meistrystės aukštumas pastelės technikoje. Tai subtilūs efektai, specifinis dažų trynimas, brūkšniavimas, toniniai perėjimai, kontrastingos dermės, mirgėjimas. J. Miliūnas pastelės techniką ištobulino iki klasikinės raiškos – subtilaus ir išbaigto kolorito, meistriškų šviesos, spalvos, tono intensyvumo ir skambesio dermių. Iš čia plaukia ir J. Miliūno kūrybos savitumas – joje sielos kalba tarpsta gamtos formų pavidalais. Jos, tarsi trãpios žemiškos dieviškojo grožio akimirkos, dailininko vaizduotėje niekuomet neišsenka.

Literatūra ir menas, 2011 m. vasario 4 d.

* * *

Kur pievoj tinklą tiesia voras

Tik jam težinomu būdu,

Kur virpa saulėje įkaitęs oras,

Gėlėse dūzgia bičių choras, –

Tenai ramybę surandu.

Vasara

Senį debesį palikę

Laistyti pasėlių,

Mėlynėj plaukioja išdykę

Balti padangių avinėliai.

2003 m.

Rudens nuotaika

Geltoni lapai –

Aukso paukščiai

Nuo medžių tyliai

Pikiruoja.

Pamėlę toliai…

Žydrieji aukščiai…

Trumpam vėl patiki,

Kad žemėj rojus.

2001 m.

Povilas Ričardas Vaitiekūnas: LAIKAS YRA KLAIKAS

Mardasavas, 2016 m. balandžio 17 d.

Telefonu – nepažįstama moteris prašo parašyti apie Juozą Miliūną. Knygą žada išleisti, parašyti reiktų iki rugsėjo.

Pažadėjau – nepažadėjau? Dzūkai sako: „žadinys kaip sapne radinys“. Pažadėjau ir užmiršau.

Mardasavas, 2016 m. gegužės 10 d.

Vakarop skambina Mantas Maziliauskas. Parodą daro kažkokiame mėsos kombinate, šimtai m² ploto, didžiulę parodą! Pabaigoj pokalbio: „Juozas Miliūnas mirė, veža į Leliūnus laidoti – ketvirtadienį.“

* * *

Padėjau ragelį, uždegiau vaško žvakę, prisikimšau savo geriausią pypkę. Pirma mintis – Vincą* taipgi laidojom ketvirtadienį!

Dabar jau nebežinau, ar ką dar beparašysiu, ar reikia dabar rašyti – norėjau Juozapui parašyti. Visa apsivertė aukštyn kojom, viskas grimzta į nebūtį!

Tačiau pasąmonė siuntė į sąmonę begalę vaizdinių. 1958 metai, Dailės instituto bendrabutis, Petro Cvirkos g. 44 (dabar Jokūbo Jasinskio g. 12 ir anksčiau Jokūbo Jasinskio).

Vienam kambary gyvenom, alkanystės pavasariai. Juozo lova prie krosnies, mėlynai dažyta geležinė lova, virš lovos Van Gogo rugių laukas geltonas (gera reprodukcija). Devintas kambarys pirmame aukšte, už sienos tualetai, prausykla, šaltas kaip ledas vanduo, už durų laiptai į rūsį – bendrabučio komendanto raugintų kopūstų statinės ir „kipiatokas“. Užu lango anglių krūva. Pro langą, nuo tos anglių krūvos, įlipa Justinas Mikutis, paduoda mėlyną sąsiuvinį, kuriame jo ranka perrašytos Boriso Pasternako eilės.

Prabėga veidai kaip nebylaus kino juostoj – Vincas Kisarauskas, Algis Stankus, Justinas Mikutis, Vytautas Šerys, Julius Vertulis, Donatas Valatka, Romualdas Kunca, broliai Adolis ir Martynas Vainilaičiai, Alfredas Šimkus…

Jie visi vyresni, baigė mokslus, išsivažinėjo – išsivaikščiojo po Lietuvą, daugelio jau niekada nebesusitikau. Netrukus ir mudu su Antanu Martinaičiu išvažiavome į Kauną.

Unte** sakytų: „laikas yra klaikas!“. Atrodo, prieš šimtą ar tūkstantį metų klausėmės jų dainų, kalbų, ginčų, kartais iki paryčių… Dabar visi Jie jau dausose – gal ir Juozapą gražiai pasitiko!?

Visi mes mirštam po vieną, tačiau gyvename kartomis, tai yra kartu, ir kartais kartu, saldu, sūru ar dar kaip nors, visaip pasitaiko. Svarbu, kad nebūtų prėska. Su tais vyrais ir Juozapu tikrai nebuvo prėska!

„Simono Konarskio“ dailės mokykla (1978–1989 m.)

Ką berašytum – vis vien rašysi apie save. Tai veik neišvengiama, nebent protokoluosi, tačiau ir čia galima savaip viską pakreipti ar kablelį ne vietoje padėti.

Ką anksčiau surašiau, tik menki trupiniai to laiko. Mes jaunesni, nors kartu gyvenome, daug ko nežinojome. Jie vyresni, arčiau karo – pokario.

Gerokai vėliau, po Vinco mirties, skaičiau Juozui adresuotus – Juozo publikuotus Vinco Kisarausko laiškus…

… kad Juozas tik iš trečio karto buvo priimtas į Dailės Institutą, kad Vincas Kisarauskas ir Algis Stankus mokėsi tekstilės fakultete, kad Vincas vargais negalais persikraustė į tapybą, kad Algio Stankaus neleido tapybon… Kad Juozas kažkur melioracijoj dirbo, griovius kasė, akmenis vertė prie kelio, kad klausėsi kaip dangus su žeme kalbasi…

1978 metai, po dešimties metų aš vėl Vilniuje, Vilniaus keturmetės vaikų dailės mokyklos mokytojas.

Juozapas Miliūnas mokyklos direktorius! Radau čia dirbančius seniai pažįstamus bičiulius: Arvydą Šaltenį, Petrą Repšį, Vytautą Šerį, Antaną Galecką, Vyrūną Leką, Romaną Šaliamorą, Alfredą Šimkų… Juozas puikus vadovas, jo dešinioji ranka keramikas, akvarelės meistras Juozas Gecevičius – tvarkai, drausmei palaikyti. „Mažajam“ Juozui svarbu buvo pričiupti neklaužadą, bet bausti jam jau nerūpėjo.

Ūkio dalį, buhalteriją puikiai tvarkė Vytautas Degutis, modelių kabinetą prižiūrėjo Antanas Sluckas. Netgi legendinį grafikos meistrą Juozą Davainį radau plušantį grafikos patalpose.

Mokytojų kambaryje ant stalo mėtėsi iš Maskvos atsiųstos mokymo programos, tačiau tai buvo tik formalumas…

Svarbi mokymo–mokymosi dalis – vasaros praktikos. Jau gegužės mėnesį abu Juozai išvažiuodavo bazių ieškoti, žinia, į Aukštaitiją…

Kirdeikiai, Ignalina, Sudeikiai, Alanta, Adutiškis… Viskuo būdavo pasirūpinta: nakvynė, valgykla, autobusai – nuvežti, parvežti…

Išvažiuojant svarbus instruktažas – kad vaikai prie šulinių nesipraustų, kad atolo neišbraidytų, kad skenduolių neparsivežtume… Didelių bėdų niekada neturėjome, darbų (tapybos, piešinių) parsiveždavome daugiau ir geresnių, nei klasėse per mokslo metus padarydavome. Tai buvo tikra „Barbizono“ mokykla. Po praktikos ir modelių kabinetas gerokai praturtėdavo, įvairiausių buities rakandų parsigabendavome.

Modelių kabinetas – išskirtinė vietelė. Susirinkdavome visi rūkoriai, Juozas taipgi rimtas rūkorius. Antanas Sluckas papsi pypkutę, sėdim tarp senų rakandų, gipso galvų. Kažkaip kalba pasisuko apie Lietuvos istoriją, apie Adolfą Šapoką, Česlovą Gedgaudą, Simoną Daukantą, Joną Basanavičių, Joną Lasickį… Berods Vyrūnas Lekas leptelėjo: „visi mes iš rymijonių (romėnų)“. Juozapas žvilgt į Verokijo kondotjero Bartolomeo Colleoni gipsinę galvą: „Kaip iš akies luptas mano tėvas!“

Aš nužvelgiau Juozapo profilį: „Kaip iš akies luptas tėvo sūnus!“

Per tą dešimtį metų visko būta. Mūsų mokyklėlė Simono Konarskio gatvėje. Visi taip ir vadino: S. Konarskio dailės mokykla. Sąjūdžio priešaušryje reikėjo mokyklai vardą duoti. Tarėmės, diskutavom, kaip reiktų mokyklėlę „krikštyti“, kokį vardą išrinkti. Buvo nominuoti Antanas Gudaitis ir Justinas Vienožinskis. Regis, abu verti, tačiau nutarėme, kad Antanas Gudaitis buvo Justino Vienožinskio mokinys. Nugalėjo J. Vienožinskis.

Juozo Miliūno paroda „Arkos“ galerijoje (2015 m. kovo 3–21 d.)

Mardasavas, 2015 m. kovo mėn.

Telefonu Juozas Miliūnas: „Parodą „Arkos“ galerijoje pakabinau, norėčiau, kad pamatytum“.

Pažadėjau atvažiuoti, sutarėm susitikti parodoje. Susitikome (dienos nepamenu), berods, kovo mėnesio vidury, gal 18 ar 19 dieną? Didžiausioje „Arkos“ galerijos salėje kelios dešimtys Juozo pastelių, daugiausia peizažai. Dairiausi, prie ko galėčiau „prikibti“ – neradau! Jokio panašumo su kitų menininkų kūryba, tai Juozo pasaulis, gali patikti ar nepatikti, bet tai visiškai nebesvarbu. Nieko gero ir nieko blogo tąsyk Juozui nepasakiau.

Pasidžiaugėm, kad dar krutam, kad… ir atsisveikinome. Palikau Juozą parodoje su kurso draugu tapytoju marinistu Edvardu Malinausku. Kaip visada pavėluotai nušvinta! Leliūnų ir Vabalninko peizažų šviesa „Arkos“ galerijoje!

Peizažą galima pamatyti, išgirsti ir netgi skaityti!

1. Balta šviesa juodoj nakty

2. Tarp medžių kabo prieblanda vakarė…

3. Nematomas ošimas žalio klevo…

4. Rugpjūtis krito kaip žmogus nušautas…

5. Už sodo driekias žalios pievos…

6. Blausi padangė vos boluoja…

7. Gal su žeme kalbi, dangau…

8. Tas langas lyjant išverkė mane…

9. Atsisveikinimas su motina

Tai devyni Jono Strielkūno eilėraščiai – pirmos jų eilutės ir pavadinimai. O gal tai „raktiniai žodžiai“ visai Juozo Miliūno kūrybai, gal tai tikrieji Juozo paveikslų pavadinimai?!

Nežinau, ar Juozas šituos išsirinktų? Žinau tik, kad Juozas šiuos eilėraščius skaitė, jais žavėjosi.

Nežinau, ar jie buvo pažįstami, ar teko Juozui bendrauti – kalbėtis su Vabalninko „Verlenu“? Jono Strielkūno eilėraštis „Atsisveikinimas su motina“ ir Juozo Miliūno natiurmortas „Motinos daikteliai-reliktai“ visiškai tapatūs! Maldaknygė, rožančius, lango rėmas ir žodžiais nenusakoma šviesa. Retai kam pavyksta taip pamatyti ir kitiems parodyti!

Vilnius, 2017 m. kovo 10 d.

7 meno dienos, 2017 m. gegužės 12 d.

Rudenio dienos

Sulytos slenka

Rudenio dienos –

Sminga į širdį

Pilkos ražienos.

1993 m. / 1995 m.

Vakaras

Vakaro paukščiai

Rudens arimuos

Sapnuos nurimo.

Auksinės žaros

Statė ir griovė debesų rūmus.

Laumių išaustos iš miglų skaros

Apdengė krūmus.

1979 m. / 1987 m.

Ruduo

Blyškus saulėlydis žėri

Tarp vystančių rudenio lapų.

Atlėkęs šiaurys juos sužėrė

Ant mirusios vasaros kapo.

2004 m.

Ruduo

Ant laidų penklinės

Kregždės kaip natos

Čiurena melodiją

Rudens sonatos.

Vakaro debesys

Sunkūs kaip siena

Nusineša pilką

Rudenio dieną.

Tęsinys kitame žurnalo numeryje

Parengė Deimantė Zarankienė