Dezinformacija, kaip agresyvus karo ginklas, galinga ir dažnai nematoma jėga griauna visuomenės atsparumą, kuris yra vienas iš svarbiausių valstybės saugumo bei gynybos elementų. Ekspertų teigimu, net ir išsamiai analizuojant gaunamą informaciją išlieka galimybė būti apgautam, nepriklausomai nuo turimo išsilavinimo, žinių ar patirties informacinėje srityje. Deep fakes (gilios klastotės) naujienos yra pavojingas ginklas, kuris daug greičiau sukelia tikslinių auditorijų suklaidinimo efektą, nei teisinga informacija spėja tai paneigti. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojo ir mokslo darbuotojo, tyrinėjančio informacinį karą, strateginę komunikaciją, konfliktų valdymą bei Rusijos politiką, dr. Nerijaus Maliukevičiaus teigimu, šiuolaikiniame dezinformacijos amžiuje visuomenė nuolat atakuojama įvairiais informaciniais pranešimais, naujienomis, raginimais protestuoti, pasirašyti įvairias peticijas ir pan. Todėl tiek visuomenės, tiek žiniasklaidos komunikacinės kompetencijos bei raštingumas tampa gyvybiškai svarbūs norint išsaugoti realų pasaulio vaizdą ir išvengti apgaulės.
Septynios propagandos technikos
Amerikos mokslininkai, susidūrę su agresyvia propaganda, jai demaskuoti pasiūlė septynias propagandos technikas, ypač aktualias ir pastaruoju laiku, kurios aprašytos 1939 metais išleistoje knygoje „Subtilus propagandos menas“ („The Fine Art of Propaganda“).
Rusijos karo metu Ukrainoje tenka girdėti tokius pašiepiančius epitetus kaip „ukrop“, „chachol“ ar valstybinės Kremliaus televizijos ištransliuotą epitetą, skirtą naujai Ukrainos valdžiai – „Kijevo hunta“. N. Maliukevičiaus teigimu, tai yra tam tikrų neigiamą prasmę turinčių simbolių vartojimas, vadinamas „Etikečių klijavimu“. Tokie ir panašūs įžeidimai, pašiepiantys epitetai visų laikų istorijoje vaidino svarbų vaidmenį. Jais griaunama reputacija, žeminami žmonių pasiekimai, garbė, orumas. Dėl to neteisingai apkaltinti žmonės buvo kišami į kalėjimus, kildavo nepasitenkinimai, karai ir pan. Deja, ši propagandos technika naudojama ir Rusijos karo prieš Ukrainą metu.
„Blizgantys apibendrinimai“ – tai technika, dažnai siejama su gėriu, kuriuo siekiama įtikinti, pritarti tam, ko žmogus nė nesugalvotų patikrinti. Šią techniką naudojant dažnai pasitelkiama herojaus ar didvyrio retorika, pritaikomi įvairūs pagražinimai, apibūdinimai, kurie nėra paremti racionaliais argumentais. Tokiais apibendrinimais gali būti: „civilizacija“, „krikščionybė“, „demokratija“, „motinystė“, „tėvystė“, „mokslas“, „medicina“, „meilė“ ir pan. Šie apibendrinimai dažnai tampa propagandos įrankiais, kuriais nesunku manipuliuoti, nes didžioji dalis visuomenės natūraliai yra linkusi tikėti herojais, didvyriais ir kovoti už kilnias idėjas. Deja, po gražiai skambančiais apibendrinimais dažnai slepiamos ne pačios kilniausios, o kartais net ir pragaištingos idėjos.
Naudojant „Perkėlimo“, arba „Manipuliavimo asociacijomis“, techniką pasitelkiami tam tikri simboliai. Šis metodas suteikia autoritetą, pateisinimą arba priešingai – gali priversti atmesti bet kokius argumentus. Dažnai tokiu simboliu gali tapti, pavyzdžiui, kryžius. Šis simbolis visuomenėje sukelia teigiamas, tikėjimą ir pasitikėjimą keliančias emocijas. Naudodami šį simbolį propagandos skleidėjai visai nesunkiai gali paslėpti nešvarius savo užmojus po religijos ir šventumo skraiste. Pastaroji technika, anot N. Maliukevičiaus, ypač akivaizdžiai matoma Kremliaus vykdomoje „Šv. Jurgio juostelės“ akcijoje, kuri simbolizuoja priklausymo vieningam „Rusijos pasauliui“ idėją. Šias juosteles dėvi ir Donbase kovojantys Putino rėmėjai.
Efektyvi technika yra ir autoritetingų arba kaip tik visuomenės nevertinamų asmenų „Liudijimai“, arba „Ekspertų rekomendacijų“ technika. Tokie teiginiai kaip „gydytojas teigia…“, „Ministras tvirtina…“ ir pan. leidžia atkreipti dėmesį į tai, kad autoritetų išsakytomis mintimis visuomenė patikės net neieškodama argumentų ir netikrindama jų paskelbtos informacijos turinio. Tokiu būdu nesunkiai kuriama iliuzija, kad autoritetingas ir geras žmogus, ištransliuojantis visuomenei tam tikrą požiūrį, gali palaikyti tik gerą, kilnią ir teisingą idėją. N. Maliukevičiaus pastebėjimu, Putino kampanijos Kryme kontekste taip pat atsirado garsių autorių, kurie naudodami „Liudijimų“ techniką savo publikacijomis ar pranešimais stengiasi įrodyti Rusijos istorines teises į Krymą.
Techniką „Nuo tautos“ (arba „Tautos vardu“) naudojantys propagandistai auditoriją bando įtikinti, kad jų idėjos yra kone šventos, mat yra sukurtos paprastų žmonių. Pasitelkdami šį būdą visuomenės lyderiai viešai demonstruoja, pavyzdžiui, atsidavimą vaikams ar kitiems paprastiems žmogiškiems dalykams. Tokiu būdu deklaruodami savo žemišką paprastumą jie užkariauja visuomenės daugumos širdis ir protus. Putinas ir jo komanda taip pat yra gerai įvaldę šį metodą. Jie mėgsta fotografuotis ne tik su naminiais gyvūnais (kas neva parodo jų gerą ir jautrią širdį), bet ir su laukiniais plėšrūnais, tokiu būdu norėdami pademonstruoti savo nepažabojamą drąsą.
„Kortų kaladės“, arba „Faktų parinkimo“, technika leidžia maišyti faktus ir informaciją, vaizdus, logiškus ir nelogiškus teiginius tam, kad būtų sukurtas geras efektas. Šiuo metodu viskas pateikiama tik juodu arba baltu, grynu gėriu arba tik blogiu nepanaudojant jokių kitų atspalvių. Šios technikos pavyzdys yra Ukrainos „Euromaidano“ grupių kaip ekstremistų ar neonacistų pristatymas Rusijos valstybinėje žiniasklaidoje.
Septintoji technika yra „Bandos jausmas“. Tai priemonė, priverčianti visuomenę sekti dauguma ir priimti propagandistų ideologiją kaip visumą neanalizuojant, neieškant argumentų ar įrodymų „už“ ar „prieš“. Ši technika buvo ypač svarbi sovietinei komunistinei propagandai, mat bijodami valdžios susidorojimo ar kad minia atstums, žmonės neretai slėpė savo asmeninę nuomonę ir požiūrį bei palaikė oficialias ideologijas ir politinę santvarką.
Dezinformacija sklinda žaibišku greičiu
Apibendrindamas, kaip dezinformacija gali nepastebimai tapti įrankiu brutalioje karo kovoje, N. Maliukevičius teigė, kad labai svarbu saugotis išankstinių įsitikinimų, susilaikyti nuo sprendimų neišanalizavus ir neįvertinus visos informacijos.
„Šaltojo karo metu dezinformacija buvo vykdoma per tradicinę žiniasklaidą ir tikslo buvo siekiama ilgus metus. Viena žinoma šaltojo karo operacija „Denver“ buvo siekiama pasinaudoti pasaulį išgąsdinusiu ŽIV virusu ir trečiojo pasaulio šalis įtikinti, kad šis virusas buvo sukurtas JAV karinėje laboratorijoje, kaip biologinis ginklas prieš trečiojo pasaulio šalis. Pirmasis melagingas straipsnis apie tai buvo paleistas Indijos spaudoje, laikraštyje „Patriot“. Tuomet turėjo praeiti netrumpas laiko tarpas – nuo vienų iki dvejų metų – kol ta žinia iš Indijos spaudos, perpasakojant ją kituose įvairiuose straipsniuose, pasiekė Vakarus.
Šiais laikais dezinformacija sklinda žaibišku greičiu. Šiuolaikinių dezinformatorių tikslas nebėra pakeisti visuomenės nuomonę, jų tikslas yra sukurti abejonę, sugriauti pasitikėjimą“, – kalbėjo dr. N. Maliukevičius.
Todėl ne tik visuomenei, bet ir žiniasklaidos priemonėms svarbu būti itin budrioms ir netapti dezinformacijos sklaidos įrankiais. Na, o žinant propagandos meno technikas ir metodus galima efektyviau pasipriešinti kovoje su bandymais manipuliuoti visuomenės sąmone.
Šis straipsnis buvo iš dalies finansuojamas Jungtinių Valstijų valstybės departamento dotacijos lėšomis. Šiame straipsnyje pateiktos nuomonės, išvados ir teiginiai yra autoriaus nuomonė ir nebūtinai atspindi Jungtinių Amerikos Valstijų valstybės departamento nuomonę, išvadas ir teiginius.
