Prieš beveik ketverius metus įsikūręs Dusetų kultūros fondas gali pasidžiaugti daugybe nuveiktų darbų: surengė XVII a. italų baroko sakralinių duetų koncertą, išleido profesoriaus Liberto Klimkos knygą „Užkopus į varpų bokštą“, dviejų dusetiškių menininkų fotografijos ir poezijos albumą bei parodą, filmą „Sartų haiku“ (fotografijos Genadijaus Kovaliovo, eilės Vilijos Visockienės, į japonų kalbą vertė Aya Kimura), organizavo renginių ciklą „Sėlių kultūros paveldas nūdienoje: raiškos formų įvairovė“. Savo sėkmės istorija fondo įkūrėjai dalinsis „Regioninių kultūros tarybų forume 2022: Kultūra visur. Kultūra visiems“ spalio 14 d. Kaune. O šį kartą fondo projektų vadovė, vertėja Indrė Klimkaitė pasakoja apie tai, kaip įnešti naujų vėjų į regionų kultūros ir meno pasaulį? Kuo svarbi fondo veikla Dusetų bendruomenei? Kokie ateities planai?

Prieš beveik ketverius metus įkurtas Dusetų kultūros fondas. Siekiate veikti keliomis kryptimis: parodyti šio krašto kūrėjus ir jų kūrybą, gilintis į paveldą bei dalytis atrastomis įžvalgomis. Kaip gimė idėja kurti Dusetų kultūros fondą?

Kaip ir visi geri dalykai, idėja gimė virtuvėje. O jei rimtai, tai ji gimė iš to, kad būdami atsikraustėliai ar sugrįžėliai į Dusetų kraštą, palikę miestus, profesijas, tarnybas galbūt ryškiau matėme biudžetinių kultūros įstaigų ribotumus ir negales. Kita vertus, šviežiu objektyviu žvilgsniu vertinome čia glūdinčius neišsemiamus lobius, gelmes ir nenušlifuotus perlus. Norėjome ateiti į kultūros ir kūrybos lauką ne kaip konkurentai, o kaip pagalba, kaip lankstesnis, ne toks inertiškas, drąsesnis, nesuvaržytas ir niekieno neįtakojamas juridinis vienetas – su savo patirtimis ir įžvalgomis, savo polėkiu ir gebėjimais. Tikimės, kad taip ir yra.

Fondo veikla įvairiapusė ir aktyvi. Neseniai Antazavėje nuskambėjo XVII a. italų baroko sakraliniai duetai, išleidote profesoriaus Liberto Klimkos knygą „Užkopus į varpų bokštą“, organizavote renginių ciklą „Sėlių kultūros paveldas nūdienoje: raiškos formų įvairovė“. Kodėl būtent šios veiklos? Kuo dar galėtumėte pasidžiaugti?

Turbūt visos šios veiklos ir paaiškintinos mūsų nusibrėžta kryptimi: Dusetų kultūros fondas užgimė iš meilės Dusetų kraštui ir suvokimo, kad galime ir turime kuo dalintis su jo žmonėmis, iš noro puoselėti jo paveldą, padėti čia skleistis kultūrai ir kitokiai prasmingai veiklai, auginti jo unikalią dvasią ir augti patiems. Esame labai mažučiai (organizaciją kol kas sudaro tik trys nariai), bet su plačiais pomėgiais – nuo muzikos (tiek autentiškų sutartinių, tiek sakralinės muzikos) iki fotografijos ir kino, nuo poezijos iki paveldosaugos ir etnokultūros, nuo permakultūros ir ekologinės gyvensenos iki kūno kultūros. Tai viename, tai kitame veiklos bare šį tą norime ir galime nuveikti, skaitome laiko ženklus ir išmėginame jėgas. Šalia to, ką paminėjote, dar yra dviejų dusetiškių menininkų fotografijos ir poezijos albumas bei paroda ir filmas „Sartų haiku“ (fotografijos Genadijaus Kovaliovo, eilės Vilijos Visockienės, į japonų kalbą vertė Aya Kimura), taip pat ketverius metus vykdomas sveikatinimo projektas su įvairiais seminarais bei reguliariais užsiėmimais ir senjorams, ir dirbantiesiems bei jaunimui.

Kuo svarbi fondo veikla Dusetų krašto bendruomenei?

Šiuo metu bene populiariausias mano minėtas sporto projektas, įgyvendinamas gavus Sporto rėmimo fondo finansavimą, tačiau tai nereiškia, kad telkiame žmones vien sportuoti – ten suburtą bendruomenę sąlyginai pavadinome „Dusetos juda“, o tai aprėpia ir įvairius kultūrinius renginius, sambūvius: susiburiame pabendrauti, pasimokyti šio krašto sutartinių ir giesmių, šviečiamajai veiklai, kino peržiūroms. Mus žino ne tik vietinė bendruomenė, bet ir svečiai iš Kauno, Vilniaus, kurie yra buvę mūsų renginiuose, žino mūsų leidinius ir kūrinius. Esame atviri vietinės ir ne tik vietinės kūrėjų bendruomenės idėjoms, stengiamės populiarinti mūsų menininkų kūrybą, išvesti ją į platesnius vandenis. Antai ir minėtas albumas „Sartų haiku“ išverstas į japonų kalbą, pasiekė Japoniją. Tuo pačiu mums labai rūpi rasti atsakymus į klausimus, kodėl atsidūrėme čia ir kuo mus pakerėjo būtent šis sėlių žemės kampelis, išauginęs tokią solidžią plejadą kūrėjų: kalbininkų, dailininkų, muzikų, tapytojų. Gilinamės į šio krašto paveldą ir ieškome šiuolaikinių jo išraiškos formų, gaiviname Domo Šidlausko-Visuomio šiame krašte puoselėtą Liaudies universiteto tradiciją. O tai nesenkančios ir neišsemiamos versmės. Šiuo „užkratu“ ir kultūros bei žinių alkiu užkrėtėme nemažai čionai gyvenančių ar atkilusių gyventi ir kurti žmonių ir matome, kad ši veikla greitai nesibaigs.

Su kokiomis kliūtimis susidūrėte organizuodami ir įgyvendindami įvairius kultūros ir meno projektus Dusetų krašte?

Esame ne pelno siekianti asociacija, tad savaime suprantama, kad projektams visuomet ieškome lėšų – tiek Lietuvos kultūros tarybos finansavimo, tiek Zarasų rajono savivaldybės, Kultūros paveldo departamento, įvairių fondų, privačių rėmėjų. Tačiau, ko gero, sunkiausia būna suprasti ir susitaikyti su faktu, kad, deja, turime dar labai daug stagnaciško, inertiško, nelankstaus mąstymo, skaudžiausia, kai tai pasireiškia biudžetinėse kultūros ir švietimo įstaigose, su kuriomis tarsi siekiame tų pačių tikslų. Kaip jau minėjau, neketiname ir negalėtume būti konkurentais, siekiame tiesiog telkti jėgas bendram labui, kad vietos gyventojai ir krašto svečiai mėgautųsi kuo aukštesnės kokybės ir įvairesniais renginiais, kultūros produktais, kad vis aukščiau keltume kartelę ir nesitenkintume provincialiu požiūriu „niekam neįdomu, niekas neskaito, niekas neateis“.
Nemenka problema – patalpos, erdvės kultūros renginiams, grafikų ir užimtumo derinimas. Tačiau tikimės, kad įsikūrus ir sustiprėjus miestelio bendruomenėms turėsime alternatyvių pasiūlymų.
Kai degame entuziazmu patys, pavyksta uždegti ir kitus. Visuomet svarbu asmeninis ryšys su žmogumi, šiltas, neformalus bendravimas – tiek su valdžios atstovais, tiek su mūsų renginių lankytojais, žiūrovais, skaitytojais. Džiaugiamės, kad pavyksta surasti bendraminčių kitose bendruomenėse, nevyriausybinėse organizacijose, tada lengviau generuoti solidesnius planus ir paremti vieniems kitus.

Fondo veiklą dažniausiai finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Kuo jums reikšmingas kultūros tarybos indėlis?

Be Lietuvos kultūros tarybos finansavimo nebūtume galėję išleisti albumo „Sartų haiku“, nebūtume įsiūbavę labai pasiteisinusio projekto „Sėlių kultūros paveldas nūdienoje: raiškos formų įvairovė“, surengę konferencijų. Esame tvirtai įsitikinę, kad autoriai, kūrėjai, lektoriai yra verti bent simbolinio honoraro, o be finansavimo jų neišgalėtume sumokėti. Knygų leidyba, ypač norint išleisti aukštos kokybės leidinį, vienas brangiausių malonumų, tad be finansavimo irgi neįsivaizduojamas, o mūsų leidiniai ne komerciniai, veikiau kolekciniai. Konferencijos pranešimus dėl visiems suprantamų priežasčių norėjome transliuoti, įrašyti, publikuoti – tam irgi reikia techninių ir žmogiškųjų išteklių. Deja, kartais dėl nepakankamo finansavimo tenka nurėžti atlygį sau patiems – projekto vadovui, vykdytojams, mažinti viešinimo apimtis. Tačiau džiaugiamės, kai pavyksta sukurti nevienkartinį, o tęstinį projektą, kai parengtos parodos keliauja po mūsų kraštą ir už jo ribų, kai esame kviečiami dalytis patirtimi, kai mūsų renginių lankytojai klausia, kad bus kita konferencija, kitas koncertas, kitas renginys. Jaučiame palaikymą, jaučiame, kad jau esame gavę žiūrovų prielankumo ženklelį, tai mus įpareigoja nenuleisti rankų ir nenuleisti kartelės.

Kokie dar projektai jūsų laukia? Ką dar norėtumėte įgyvendinti?

Visų pirma norėtume tęsti sėlių paveldo tyrimus įvairiais rakursais, įtraukiant ir mokslinius tyrimus, ir skatinti jo raišką šiuolaikinėmis kūrybinėmis formomis; toliau gaivinti čia tarpukariu gyvavusio Liaudies universiteto tradiciją. Taip pat esame parengę mūsų krašto menininkų dueto Ramunės Sladkevičiūtės-Dainienės ir Žydrūno Dainio parodą Kauno menininkų namams, tik dėl pandemijos ir karo trikdžių ji atidėta, planuojame ir katalogo leidybą. Sumanytas ir pradėtas įgyvendinti (kol kas be finansavimo) video novelių apie šio krašto kūrėjus bei menininkus ciklas. Esame surengę nuostabią Sakartvelo kultūros dieną su fotoparoda, anšlaginiu choro „Iberi“ koncertu, aitvarų švente, edukacijomis; planuotume tokio formato renginius ir su kitomis tautomis, ypač kurių atstovus turime Dusetų krašte: žydų, totorių, japonų, latvių ir kt. Mielai toliau rengtume sakralinės bei muzikinės muzikos koncertus bažnyčiose, nes turime užmezgę gražių ryšių. Vis dar neišsemiame mūsų kraštiečio vertėjo ir poeto Linos Brogos archyvų – tiek literatūrinių, tiek fotografijų negatyvų. Svajojame apie Gintauto Kažemėko personalinę fotografijos parodą, albumą, video novelių ciklą. Antazavėje atvėrus dvaro parodų erdves tikimės sklandaus bendradarbiavimo su Kultūros centru Dusetų dailės galerija, Zarasų viešąja biblioteka ir muziejumi – mielai parengtume išeivio Vlado Žiliaus retrospektyvinę tapybos, skulptūros, knygų grafikos parodą. Ne vienus metus rengėme tradicinį žemės meno plenerą „Kūrybinės sutaros“, norėtume tęsti jį toliau plečiant kūrybines erdves. Svajonių ir idėjų daug, ieškome galimybių, bendražygių, finansavimo ir tinkamo laiko joms įgyvendinti.

Lietuvos kultūros taryba