Švęsdamas 90-ies metų sukaktį Utenos kraštotyros muziejus lapkričio 19–23 dienomis kvietė savo krašto kultūrai ir istorijai neabejingus žmones apsilankyti įvairiuose renginiuose – dalyvauti susitikimuose, edukacijose, klausytis koncertinės programos, stebėti spektaklį, pakeliauti kultūriniais ekspozicijų, fondų labirintais, užsukti į „kromelį“ bei įsigyti kalėdinių dovanų ir pan.
Muziejaus istorija
Muziejus Utenoje buvo įkurtas 1929 m. Jo vedėju buvo paskirtas Utenos apskrities antrojo rajono mokyklų inspektorius Antanas Namikas. Baigęs mokslus Maskvos imperatoriškajame archeologijos institute jis dar prieš tapdamas vedėju jau buvo sukaupęs nemažą archeologijos ir senųjų raštų kolekciją. Su pasiaukojimu A. Namikas ėjo Utenos muziejaus vadovo pareigas iki pat 1940 m., pirmosios sovietinės okupacijos. Karo metais muziejus stipriai nukentėjo: dalis eksponatų sunaikinta, kita – išgrobstyta. Nors po karo muziejus buvo atkurtas jau sovietinės valdžios, nuolat kentėjo nuo biuriokratų trumparegiškumo ir neatsakingumo, muziejų akylai stebėjo ir į jo veiklą kišosi visagalis GLAVLITAS (Vyriausioji literatūros ir leidybos reikalų valdyba, SSRS kultūros, literatūros, žiniasklaidos visų rūšių išankstinės ir represinės cenzūros institucija). Ne kartą stumdytas iš pastato į pastatą muziejus, neapleistas rūpestingų ir pasiaukojančių jo darbuotojų rankų, vis dėlto galų gale „nusėdo” Utenio aikštėje. Šiuo metu Utenos kraštotyros muziejaus eksponatų skaičius nuo suinventorizuotų 740 (1940 m.) išaugo iki daugiau nei 77 tūkst. Jo padaliniai: A. ir M. Miškinių literatūrinė-etnografinė sodyba Juknėnuose, Tauragnų krašto muziejus, Vytauto Valiušio keramikos muziejus ir Meno centras Leliūnuose, tradicinių amatų centras „Svirnas” ir Laisvės kovų muziejus Utenoje.
Daugiau apie tai skaitykite trečiadienio laikraštyje „Utenos diena“.
Visvaldo Kulakausko ir Vytauto Ridiko nuotr.
