Istorijos šaltiniuose rašoma, kad popieriaus karpinių menas gimė Rytų šalyse. Vėliau jis kartu su popieriaus gamyba paplito visame pasaulyje. Mūsų laikus pasiekę karpiniai yra XIX a. pabaigoje –XX a. pradžioje sukurti anuomet populiarūs interjero puošybos elementai. Lietuvoje šeimininkės karpiniais puošdavo šviestuvų gaubtus, medines lentynėles, paveikslų ar veidrodžių rėmus. Sudėtingi popieriaus karpiniai ant langų atlikdavo užuolaidų funkciją. Pastaraisiais metais ši dailės šaka vėl tapo populiari. Mūsų šalyje karpinius iš popieriaus kuria nemažai liaudies meistrų. Portalas udiena.lt apie popieriaus karpinių meną kalbėjosi su uteniške pedagoge, tautodailininke Gita Juškėniene.
Kada pradėjote karpyti iš popieriaus?
Karpiniai mano gyvenime atsirado tada, kai buvau 22–23 metų. Karpymu iš popieriaus susidomėjau apsilankiusi Dusetose vykusiame seminare, kur buvo pristatoma ši dailės šaka. Nors tuomet daug kas sakė, kad popieriaus karpiniai nėra gražūs, aš jais susižavėjau. Aktyviau karpyti pradėjau tada, kai ėmiau dalyvauti parodose. Pirma paroda, kurioje dalyvavau, buvo surengta 2001 metais.
Ar kas nors Jus mokė karpyti?
Ne, to išmokau pati. Skaičiau knygą „Pasaulio popieriaus karpiniai”, pirmus darbus kūriau kopijuodama. Prasidėjus aktyviausiam mano kūrybos etapui karpiniai daugeliui buvo naujiena, žmonės juos pirkdavo ir dovanodavo artimiesiems. Dabar karpau labai retai, paprasčiausiai neturiu kur savo kūrinių dėti. Visi giminaičiai ir draugai jau apdovanoti, o pardavinėti karpinių pusvelčiui nesinori, juk į juos įdedu daug darbo. Lankydamasi mugėse aš ir pati atidžiai renkuosi, ką pirkti. Gal, kai išeisiu į pensiją, sugrįš noras save realizuoti karpant.
Tikriausiai ir Jūsų namus puošia karpiniai…
Mano namų interjerą puošia vos keli kūriniai. Labiau mėgstu ant sienų kabinti vaikų nuotraukas.
Ką savo karpiniuose vaizduojate? Kiek laiko prireikia vienam karpiniui iškarpyti?
Mano darbuose vyrauja augalų, gyvenimiški motyvai. Stengiuosi nenukrypti nuo senųjų tradicijų. Karpau tik iš juodos spalvos popieriaus, o karpinius klijuoju ant drobės. Drobė – natūralesnė, mielesnė už popierių medžiaga. Paprastiems karpiniams iškarpyti pakanka ir kelių valandų, sudėtingesnius karpau gerokai ilgiau.
Ar karpote vos tik radusi laisvą minutę, ar tada, kai aplanko įkvėpimas?
Laukiu, kol ateis įkvėpimas, nes ne tik karpau iš popieriaus, bet ir marginu velykinius kiaušinius, kuriu angelus, lėles. Buvo laikas, kai tapiau ant šilko. Iš pakulų sukurtais darbais įvairioms šventėms puošdavau Utenos vaikų lopšelio-darželio „Želmenėlis” aktų salę, vaikų grupę, kurioje dirbu.
Anksčiau karpydavau darbe per pietų pertrauką, dabar vos spėju suktis, nėra kada.
Ar savo karpiniais prekiaujate mugėse?
Nesu mugių mėgėja. Šiais metais pirmą kartą dalyvavau Vilniuje vykstančioje Kaziuko mugėje, kelis sykius prekiavau Utenos mugėse. Matyt, neturiu prekybininko gyslelės. Daugumą savo darbų išdalijau, padovanojau.
Kaip žmonės vertina karpinius?
Viena mano kolegė sakė negalinti į juos net žiūrėti. Galbūt taip yra todėl, kad lietuviškuose karpiniuose vyrauja juoda spalva, o tai asocijuojasi su niūrumu, slogia nuotaika. Karpinius galima palyginti su drabužiais. Vieni žmonės renkasi tamsius, kiti – blizgančius. Man labai retai patinka pačios iškarpyti dirbiniai.
Ar Jūsų karpiniai eksponuojami parodose, dalyvauja konkursuose?
Mano darbai pabuvojo ne tik savame krašte, bet ir Rusijoje, Lenkijoje, Ukrainoje. Pasaulio karpinių parodoje buvo eksponuojamos mano iškarpytos prieverpstės, kurių niekam nenorėčiau atiduoti. Jos yra labai gražios. Regioninėje tautodailės darbų parodoje „Aukso vainikas” esu laimėjusi trečią vietą.
Kuo Lietuvos tautodailininkų karpiniai skiriasi nuo kitų šalių kūrėjų darbų?
Ukrainiečių, baltarusių darbai – ypač spalvingi, lietuvių karpiniai – vienspalviai, ramesni. Man buvo labai įdomu pamatyti kinų, japonų karpinius.
Autorės ir V. Ridiko nuotr. bei video 
{youtube}JTAHLvUA7zw&feature{/youtube}
