Daugeliui medis – pasaulio ašies simbolis, baltai tikėjo, jog per ąžuolą – šventąjį medį – galima komunikuoti su dievais, medžiai buvo laikomi gyvais. Šiais laikais medžiams gyvybė yra įpučiama per medžio drožybą. Lietuvoje ji siekia gilias tradicijas, kai kurie medžio dirbiniai laikomi nacionaliniu šalies paveldu. Žinoma, tik nedaugeliui žmonių pavyksta perprasti tokio meno subtilybes. Vienas iš saujos menininkų, galinčių prakalbinti medį ir suteikti jam įvairių spalvų, Henrikas Zakarevičius. Pokalbio metu buvo juntamas ryškus kontrastas tarp įspūdingų jo darbų bei kuklumo. Kaip pats menininkas teigė, jis niekada nesupras save giriančių žmonių. Už šį kūrėją prabyla jo darbai.
Medžio drožyba
Pati drožyba į menininko gyvenimą pasibeldė labai anksti, dar paauglystėje. Mokykloje prisilietė prie medžio – jam tuomet teko gaminti pakabas. Dar būdamas mokinys suprato, jog su medžiu dirbti sekasi ir patinka. Jau tuo metu darė įvairias inkrustacijas. Paklaustas, ar tai pašaukimas, kūrėjas atsakė su humoru:„Pašaukimas yra tada, kai išgirsti, jog tave kviečia”. Metus studijavęs Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, parodė nuo studijų laikų likusią skulptūrėlę. 1975 metais išdrožti aiškūs afrikietiški motyvai, bet nesimato laiko pažeidimų. Kažkada vyravusi mada drožti angelus neaplenkė ir H. Zakarevičiaus, tačiau dabar ši banga jau gerokai atslūgusi. Menininkas pabrėžia, jog žmogus visada turi tobulėti, niekada nesustoti. Reikia atkreipti dėmesį į tai, jog neužtenka vien idėjos, reikia ir nemenko žinių bagažo apie pačią medžiagą – medį. Kūrėjas tikina: „Su medžiu – sudėtingiau. Ąžuolui skirtų drožinėjimo įrankių liepai nepritaikytum – ji iškart sutrupėtų. Sunkiausia drožimui pasiduodantis medis – uosis”. Drožėjas teigia, jog šiuo metu jam labiausiai patinka užsiimti paprastesniais ir žemiškesniais darbais.
Šeima
H. Zakarevičiaus gyvenimas neįsivaizduojamas be žmonos Zitos. Ji vyrą lydi ne tik gyvenimo, tačiau ir kūrybos keliu. Piešdamas paukščiui sparnus, vyras sako pats negalintis nupiešti akių, tai, anot jo, žmonos darbas. Jų tandemas gaminant švilpukus ar angelus puikiai iliustruoja tvarius komandinius ryšius. Kadaise meilės atgintas į Uteną, su žmona Zita augino du vaikus – sūnų Henriką bei dukrą Viktoriją. Sūnus Henrikas su žmona Ernesta dovanojo tris atžalas – dukrytę Luną, sūnus – Kalnių, Vincentą, o artimiausiu metu pasaulį išvysti turėtų ketvirtas mažylis.
Bendrystė
Pats autorius teigia, jog šiandien labai sumenko bendruomeniškumo jausmas ne tik įvairiuose tautodailininkų susitikimuose, o ir nūdiena yra užgožiama kasdienybės rūpesčiais. Anot autoriaus, žmonės įninka į buitį ir pamiršta meną, tačiau viskas priklauso nuo paties žmogaus požiūrio. Kompiuteriu niekada nesinaudojantis autorius teigia, jog jaunystėje jis buvo imlus ir skaitydavo įvairias knygas, domėdavosi, kas vyksta pasaulyje. Dabartyje jis įžvelgia problemą, jog žmonės atsiduoda technologijų kultūrai ir pamiršta pamatinius dalykus. H. Zakarevičiaus manymu, niekas negali jaunam žmogui nurodinėti, ką jis turi daryti:„Kiekvienas turi savo kelią ir viskas”.
Gamta ir gyvūnai
H. Zakarevičius teigia neįsivaizduojantis gyvenimo be dviejų itin svarbių šeimos narių – katino Edvardo ir katės Liusės. Aprodydamas sodybą kūrėjas neslėpė meilės ne tik gyvūnams, bet ir gamtai. Paklaustas apie keliones, jis prisiminė, jog tokios sodriai žalios pievos kaip Paryžiuje dar niekur nėra regėjęs. Iš nostalgiija alsuojančių pasakojimų apie keliones, juntamas stiprus ryšys tarp kūrėjo pasąmonės ir gamtos vaizdinių. Autorius teigia, jog menininko gyvenime aplinka atlieka vieną pagrindinių vaidmenų inspiracijos paieškose. Kūrybinio polėkio laisvė, anot kūrėjo, nėra atsiejama nuo gamtinio pasaulio.
{youtube}DwWYfQhZAYM&feature{/youtube}
L. Narčienės nuotr. 